Эрих Ремарк - Gema

Kinslis įdėmiai pažvelgė į šturmaną. Tasai susvyravo ir nuleido ginklą. Kinslis ištarė: „Šauk“, priėjo prie jo ir išplėšė revolverį iš rankos. Žmonės atsitraukė atgal. Jis akimirką pastovėjo. Tada pagalvojo, dėl ko viskas įvyko, ir beveik liūdnai pasakė: „Gali likti“.

Gema girdėjo kivirčą. Kai vėl šalia savęs pajuto tylų ir susimąsčiusį Kinslį, jai sukirbėjo mintis: ar jau viskas baigėsi? Ar jis dar ją supranta? Kažkas juos skyrė, bet ji nežinojo kas. Tai nebuvo priekaištas ar nusiskundimas. Tai buvo Kinslis.

Kai ji po pietų ėjo deniu, šturmanas išsiviepė jai. Ji nesuprato kodėl, bet iš rytinės scenos numanė, švilptelėjo Kinslio šuniui, kuris įsikandęs atnešė botagą. Grįždama vėl išvydo atvirą vyro grimasą. Neištvėrusi pliekė botagu per veidą...

IV

Jie sustojo Kolombe. Čiabuviai kanojomis apsupo jachtą. Gema mėtė žemyn monetas. Jie niro po vandeniu kaip ruoniai, gaudė monetas ir triukšmingai pešėsi dėl laimikio. Ant jų šlapių rudų kūnų atsispindėjo saulė. Pakrantėje matėsi palmėmis kvepiantis kraštas. Gema stovėjo šalia Kinslio prie turėklų ir rodė į nardančius žmones:

— Manoma, kad Rytuose balta yra liūdesio ir gedulo spalva, mes dievus įsivaizduojame baltus — bet jie juk bronziniai...

— Bronziniai ir žiaurūs, — tarė Kinslis, — be gailesčio. Ir tai gerai. Taip pat šiek tiek egoistai. Ir turi silpnybių. Net nuopuolis turi savo pasekmių.

— Bet jų bandoma išvengti.

— Beprasmiškai. Kas nori iškilti, neturėtų paneigti nuopuolio galimybės, nes šios abi sąvokos priklauso viena kitai. Nė viena kylanti žvaigždė negalvoja, kad gali žemai kristi.

— Net tada, kai jau krenta.

— Nes negali paaiškinti laikų. Kai griūva namas, trupa skiedinys. Ir likimo griūtis turi savo ženklą. Ilgai su tuo kovoti būtų kvaila; arba sentimentalu — taip dar blogiau. Tai juokinga. Pabaigą galima nuslėpti, bet ne sulaikyti.

Gema netvirtai nusišypsojo.

— Kas kalba apie pabaigą...

Bet Kinslis neatsakė.

Dienos bėgo, apsunkintos minčių, kurios vertė atsiskirti nuo kitų, ieškoti vienatvės. Kartais iškildavo iškreiptas vaizdas, šešėlio, stiklinės sienos pojūtis. Bet po to ir vėl užplūsdavo išgyvenimai, fantastiniai miražai. Ji atsitraukdavo atgal, leisdavo viską pasverti, palaukdavo, nes viskas atrodė per daug netikra, bet dėl to dar labiau įkyru.

Ant Kandžio šventyklos laiptų ir terasų švietė fakelai. Jie mirgėjo virš Singalo prekeivių palapinių, čia būriavosi minia ir pirko žvakes bei baltus lotoso žiedus. Kunigai geltono šafrano spalvos apdarais pasitiko europiečius, jau iš tolo šaukdami ilgą „salam“. Kinslis kalbėjo su jais hindi kalba; jie puikiai atsakinėjo angliškai.

Vyriausiasis kunigas aprodė šventyklą — Budos dantį, neįprastą biblioteką iš tūkstančių metalinių lentelių. Kinslis užvedė su juo pokalbį apie budistinės religijos pesimizmą. Vyriausiasis kunigas palygino ją su Šopenhauerio ir Platono idėjomis. Matydamas nustebusį Gemos žvilgsnį jis parodė ilgą Europos autorių knygų eilę, kurios, buvo matyti, tikrai skaitomos.

— Galima įveikti tik tą, ką pažįsti. Viskas, ką pažįsti, neatrodo pavojinga. Tai gali slėgti, bet negali sunaikinti; mūsų kvėpavimas persmelkia to nežinomojo ląsteles ir traukia pas mus. Taip baigiasi kiekvienas ilgas karas; nes tai turi būti persivertimas, — kitaip tai būtų tik kažkieno kito tvarka. Kas turi valios, tam pasiseka laimėti be kovos. Bet kas tik nuleidžia rankas, gali būti sutriuškintas. Pavojinga yra tik nepažįstama; nes tai svetima ir tolima.

— Tai dėl to mes taip mėgstam viską svetima?

— Mes mėgstam tai, kol pažįstam; tai nėra pavojinga. Tai jau priklauso mums ir mūsų daugiau neįveiks. Pasiekti pažinimą, vadinasi, išsilaisvinti.

— Pažinimas — koks žodis! Kaip tai galima pasiekti?

— Ne mintimis; tai būtų nesėkmingas klaidžiojimas, kuris greitai pasibaigtų. Krauju. Meilė yra aštriausias išgyvenimas. Ji padeda užkovoti kitus. Ir ji užkovoja, dar nepersismelkusi kiaurai. Ji — potvynis, užtvindantis tvenkinius. Todėl jie negali užsipildyti savo vandenimis.

— Tada ji savanaudiška ir griaunanti...

Lama nusišypsojo.

— Vakariečiai taip painiojasi šituose dalykuose. Jų galvose nėra ramumos, ten gyvena žvėrelis, kurį jie vadina mąstymu. Jie visur jį nešasi ir klausinėja. Visi vakariečiai per daug klausinėja; jie per mažai tyli ir nemoka laukti. Kas laukia ir yra pasiruošęs, išvys išganymą. Jis kaip svirplys — daug kas jį girdi, bet nė vienas nemato. Jis vengia triukšmo. Kai pavirsi žeme, kalnu, vaisiumi ar žolės kuokštu, tada sulauksi išganymo.

Gluosnis stipresnis už ąžuolą. Jis nelūžta per audrą, nes lenkiasi žemei. Kas kuria dėsnius, turi žinoti, kuriuo laiku jie egzistuos, kitaip jie taip ir liks kaboti kažkur laiko erdvėje, kol sunyks. Medžiai auga ir sudžiūva, net uolos virsta dulkėmis. Nieko nėra amžino, amžina yra tik kaita.

— Kaita, — Gema atsirėmė į žemą mūro sienelę.

Lamos veidas tamsoje darėsi dar blausesnis. Jis stovėjo toks rimtas vakaro sutemose. Jo apdaro rankovės plazdeno vėjyje.

Jis vėl nusišypsojo:

— Kartais vakarietis būna mano svečias. Esu keletą metų gyvenęs šventame Urgos mieste ir kalbėjęs su gyvu Buda, kuris ten viešpatauja. Jis atskleidė man šią meilės priesakų paslaptį: „Magnetas ieško geležies ir traukia ją, taip pat kaip geležis ieško magneto ir prie jo limpa. Bet greitai magnetas persmelkia geležį savo galiomis, taip, kad ji pamažu priklauso jam ir pati virsta magnetu. Tada jis atstumia ją. Ir ieško kitos geležies“.

Gema nuleido akis. Ji galvojo apie Klerfeitą, saitai su juo tapo jos likimo dalimi. Jis negalėjo išsivaduoti. Ji tai pajuto, todėl jį ir paliko. Argi lama nesakė, kad viskas turi savo laiką, kuriame auga ir sunyksta? Argi nėra valios galių, kurios stipresnės už tai? Kurios laimėtų ir triumfuotų? Ji pažvelgė į Kinslį. Jis atsidūrė giliame šešėlyje. Kas gi tarp jų buvo?

Lama kalbėjo toliau:

— Prieš kelias dienas pas mane apsilankė europietis su savo tarnu tamilu; vaikinas buvo sužeistas į smilkinį, žaizda nenorėjo gyti. Jis norėjo gauti kokių nors gydomąją galią turinčių žolelių ir indiškojo balzamo. Mes irgi kalbėjomės apie tuos pačius dalykus. Jis manė, kad žinojimas beveik išsisėmė todėl, jog vakarų pasaulio moralė tuo bjaurisi, ir pasakojo, kad tik kai kurios moterys žino, kas yra meilės širdgėla ir dvasios kančios. Čia slypi likimo esmė. Jose stipriau išreikštas jų būdo sąmoningumas, jos aiškiau priima įvykių raidą. Tose knygose, — jis parodė į knygų tomelius, — kartais galima šį bei tą perskaityti. — Aspazija, Frain, Leis. — Jis pasakė: — Šios moterys stipriau nei kas kitas pasipriešino paslaptingoms srovėms, jas siejo savi įstatymai. Jos negalėjo nurimti; jos turėjo nugalėti.

Dar jis šypsodamasis pridūrė, kad čia ir pasireiškia priešininko būdas.

— Tos moterys — tai kamuoliai; jie ritinėjosi, kaip nori, atrodo, jiems nieko negalėjo atsitikti, neatsirado nė vienos kliūties — nė akimirką. Tai buvo jų laimės valandos.

Gema tylėjo. Tiek daug buvo visko, ką reikėjo perteikti žodžiais. Ji norėjo susikaupti, bet nustebo patyrusi, kaip tai sunku. Tada nusprendė nebebandyti; ji žinojo: tai buvo joje, kam dar tie žodžiai.

Vyriausiasis kunigas palydėjo juos iki šventyklos durų. Žemę dengė šešėliai. Ošė sodai. Auksiniai žvaigždžių kamuoliukai kabėjo virš jų. Lama priėjo prie Gemos ir tarė:

— Kas išmintingai gyvena be moterų, gali žvelgti į ateitį. Aš įžvelgiu, kad jūsų rankos dar kartą lies šios šventyklos lenteles. Tada aš jums pasakysiu kai ką daugiau.