Эрих Ремарк - Gema

— Kaip pageidausite. Neutralizuokite šitą dvikovą. Nusiimu kaukę: aš jus čia atsivežiau, nes čia, pradedant šito namo gyventojais ir baigiant gėlėmis jūsų vazoje, glūdi mano siela, viskas yra mano išraiška. Argi aš nekalbu su jumis tuo pat metu reikšdamas savo žodžius per jus supančius daiktus? Per manąjį Aš, kuris veikia jus iš visų pusių?

Gema nusišypsojo:

— Jūs atsiveriate labai sumaniai, nepaleisdamas iš rankų vadžių, ir sugebate lygiosiomis baigti sunkią partiją.

Kreolas tylėjo. Kažkas pasibeldė. Kuprė atnešė laiškus. Jis išplėšė juos iš jos rankų. Gema norėjo kažką pasakyti, bet nutylėjo. Kaip gudriai jis bando spręsti savo reikalus, net nekalbėdamas apie juos, galvojo ji, atsilošė ir stebėjo jį skaitantį. Įslinko beždžionė. Gema vėl apmėtė gyvūną knygomis. Beždžionė šiepė dantis, užšoko savo šeimininkui ant pečių ir urzgė pasislėpusi jam už galvos. Kreolas pasipurtė, ir beždžionė krykšdama nusirito žemyn. Jis spyrė, šveitė kuprei laiškus į veidą, staiga nusiramino, atsigręžė į Gemą ir šaltai pasakė:

— Devintą valandą būkit pasiruošusi išvažiuoti.

Kuprė nuliūdusi atnešė daiktus ir pavargusiais judesiais dėliojo juos ant stalelio. Gema priėjo ir pažvelgė į graudesį keliančias moters rankas. Jos tarsi nepriklausė kūnui, atskiros dalys, gyvybingos, bet kažkokios sunkios, nors kartkartėmis tapdavo švelnios ir minkštos. Liūdnos akys viską stebėjo, matė, kas vargana ir kas netenka gyvasties vos tik gimęs. Kokio skausmo prisipildo pasaulis pažvelgus į jį šioms akims. Nenumaldomų šešėlių armija žygiavo artyn. Bangavo ašarų jūros, — visa, kas sutrypta ir paniekinta, budo ir bandė keltis, ieškojo stiprybės ir valios veikti...

Sumišusi Gema pasilenkė virš to tamsaus pakaušio, nuo kurio sklido aštrus kvapas. Atsargiai ir švelniai palietė tas rankas, kurios atrodė kaip ligoto veido žmogeliukai, ir pajuto palengvėjimą, kai šiluma iš jos arterijų prasiskverbė pro odą ir jas atgaivino. Gimė karštas troškimas, lūpos pačios kūrė žodžius:

— Važiuojam kartu...

Kuprotoji pakėlė akis į Gemą, jos žvilgsnis buvo sunkus ir lėtas, tarsi būtų sprendžiamas likimas. Netikėtai akys sublizgo, o išblyškusiais skruostais nubėgo lengvas raudonis. Ji greitai linktelėjo, jos rankos vienu truktelėjimu išsivadavo iš Gemos rankų, ji žengė žingsnį, bet staiga parklupo ant grindų. Susitraukusi, rankomis suspaudusi Gemos kojas, taip ir gulėjo kaip pasislėpęs savo lizde paukštelis. Staiga pašoko. Gema pajuto įbestą į ją veriantį, mirtinai kaustantį žvilgsnį, — bet akys staiga pasikeitė, pradėjo mirksėti, bėgiojo į šalis. Plonu balsu kuprotoji greitai kartojo: „Ne, ne“, — nervingai graibė Gemos rankas, purtė jas, vis šaukė, tada paleido, — ne, ne, — baimingai susigūžė, pasiklausė prie durų, nieko neišgirdo, nė tyliausio žingsnelio, atsigręžė, jos veidas spinduliavo stebuklingu grožiu, ji lėtai papurtė galvą ir labai giliu balsu švelniai ir liūdnai tarė:

— Ne, nes aš... — staiga nuščiuvo, susimąstė, vėl susigūžė, baikšti ir stropi tarnaitė, ir tylomis pasišalino, nes atėjo kreolas išvežti Gemos.

Brizas atpūtė druskos skoniu ir kvapu dvelkiančias tolumas ir begalybę; putojančios bangos priminė suveltus merginų skalbinius ir sniegą. Kunkuliavo tamsus ir pavojingas vanduo; tolumoje tarsi šokinėjančios žuvys blizgėjo putos. Mėnuo buvo paskendęs mariose — toks apvalus ir nedoras.

Pakrantėje gatvė pasibaigė, kreolas sustabdė automobilį. Nesivaldydamas pasilenkė virš Gemos ir priartėjo veidu taip arti, kad Gema jauste jo karštą alsavimą. Ji tyliai nejudėdama sėdėjo ir tik žvelgė į jį. Jis staiga pradėjo tūžti kaip jaguaras, draskėsi į apmušalus, — tiesė rankas į ją — ji nesijudino — bandė pagriebti jos ranką — ji tik žiūrėjo į jį — atsitraukė, iškišo galvą pro automobilio langą — staiga durelės atsidarė, netikėtai pykčio priepuolis išgaravo, akys išsprogo, jis pargriuvo ant pakojos.

Netrukus pašoko, vėl sėdo į automobilį ir važiavo toliau, kol pasiekė miestą. Tada atsisuko ir pasiteiravo Gemos, kur ją nuvežti. Ji aiškiu balsu ištarė Kinslio adresą...

Padėdamas jai išlipti iš automobilio su nuovargiu balse pasakė:

— Atleiskite man — kažkaip išsprūdo...

Gema pažvelgė į jį:

— Kas galėtų atsispirti gaivališkai jėgai...

Jis suglumo:

— Kaip tai?..

Po to išlemeno:

— Aš galėčiau...

Nueidama Gema dar mestelėjo:

— Tai kodėl neatsispyrėte...

Gema stabtelėjo prie savo kambario durų. Pirštais palietė smilkinius. Tada nuėjo pasižiūrėti Kinslio kambarių. Dvejodama pastovėjo. Kaip sunku nulenkti rankeną. Svyruodama žvelgė į poliruoto žalvario rankeną. Ant jos atsispindėjo blyškus atvaizdas. Ji ieškojo to atvaizdo šaltinio, tarsi nuo jo viskas priklausytų. Netrukus pamatė, kad metaliniame paviršiuje atsispindi mažos koridoriaus lemputės šviesa, atsikvėpė ir sukaupė jėgas atidaryti duris. Kambarys pasitiko ją tamsa. Kažkur monotoniškai sukosi ventiliatoriai, girdėjosi ritmiškai ūžiančios bangos. Tamsaus fosforo atspindžiais kambaryje švietė mėnuo ir vanduo. Gema neišdrįso paspausti šviesos jungiklio. Ji apgraibomis nuslinko į Kinslio miegamąjį. Kambaryje nieko nebuvo. Tinklelis nuo moskitų sulankstytas gulėjo šalia lovos. Jo čia nebuvo.

Gema atsisėdo prie lango. Ji ketino palaukti, nes ir mąstyti daugiau nepajėgė. Tarp plačių siūbuojančių palmių lapų kabojo didelis galingas nakties dangus, marios šurmuliavo naktyje lyg požemių dievas. Bangų mūša savo grandiozine monotonija suplakė visus kitus garsus, ji viešpatavo visur, aukščiau už viską, Gema pasijuto nematomų bangų nešama tolyn. Ji buvo tik laukimas virš sunkaus ošimo.

Laikas praslinko nepastebimai, ji net neišsigando, kai kambarys nušvito rausva šviesa. Kaip pasakoje, kuri virto tikrove, ji išvydo Kinslio siluetą, bet nebandė pakilti ir jį pasitikti.

Keliais žingsniais jis priartėjo prie jos. Aiškiau nei kada nors ji matė jo veidą, raukšleles apie lūpas, besitęsiančias nuo pat nosies, sučiauptas lūpas ir įkritusius skruostus.

— Tu dar kartą atėjai, — tarė jis.

— Aš sugrįžau pas tave.

Jo veidu perbėgo kažkokie atšvaitai, lyg būtų beprasidedanti šypsena.

— Aš sugrįžau pas tave, — pakartojo Gema ir paėmė jo ranką.

Jis vis dar nieko nesakė.

— Nesuprantu, kas yra, — pasakė ji tyliu balsu.

Kinslis nesijudino iš vietos, bet ištarė:

— Tai atsisveikinimas.

Gema paleido jo ranką. Žaibiškai pajutusi šių žodžių tiesą užmerkė akis ir vėl apkabino Kinslio ranką:

— Ne, ne, — paleido ranką: — Ar tai...

— Ne, — pasakė Kinslis, — tai ne tai, ką tu galvoji. Aš žinau, kas atsitiko. Tai menkniekis. Kam įdomu išoriniai dalykai. Net jei būtų atsitikę tūkstantį kartų daugiau — būtų pamiršta, kol ateitų iki manęs.

— Kodėl tu nori išvykti?.. — tyliai paklausė Gema.

— Aš lieku, kur esu — tai tu išvyksti.

Gema papurtė galvą ir sušnibždėjo:

— Aš sugrįžau pas tave, — prisiglaudė prie jo rankos kaip įbaugintas vaikas. Jis žvelgė į nakties tamsą ir kalbėjo, kažkaip beprasmiškai, vietomis užsikirsdamas, lyg vėjui lange:

— Tu esi upė, graži, srauni upė, kuri atsimuša į užtvankas. Kol užtvankos stovės, upė pavirs į purslus ir putas. Ji myli užtvankas, apglėbia jas savo balta, laukine meile. Bet jos meilė yra griovimas. Ji vilioja ir pataikauja, ji puola ir griauna švelniomis rankelėmis, kol smiltelė po smiltelės užtvanka subyra jai į rankas. Tada ji puola, užtvindo ją, genama laukinių galių putoti ir ošti, ir veržiasi toliau — kol sutiks kitą kliūtį, kurią taip pat apkabins ir užliūliuos apgaulingos meilės bangomis, ir... sugriaus.