Эрих Ремарк - Gema

Apie užtvankos būklę žino tik prižiūrėtojas, ne sraunioji upė. Kuo aukščiau kyla jos bangos, tuo aiškiau matyti, kada ateis griūties košmaras.

Gema nieko netarusi pakilo ir padėjo galvą Kinsliui ant pečių. Jai atrodė, kad pasaulyje niekada ir nebuvo kitos tėvynės.

— Kas mums iš šitų simbolių. Pajusk, juk aš čia, čia aš kvėpuoju, o čia tu...

Žodžiais šitų dalykų neapsakysi; jie prasprūsta pro sąvokų tinklą ir pabėga. Tik paraleliai skambančių simbolių garsai leidžia pajusti tuos nematomus įvykius, kurie vyksta mūsų įsivaizduojamame gyvenime, jie rezonansu atsiliepia realiame pasaulyje. Jie taip pat parodo kryptį...

— Gyvenimas juda ratais; iš vieno rato į kitą nėra tilto. Ir nieko negalima pasiimti kartu. Mūsų laikas baigėsi. Aš tai žinau. Ir tu tą žinai. Rytojus — ką jis atneš — tu neramiai jauti artėjančią naują gyvybę. Tavęs dar laukia ateities pasaulis. Viskam galima užkirsti kelią, tik ne šitam ateinančiam ateities pasauliui. Aš stoviu paskutiniame rate, už jo tik tyla. Ir aš tave palieku skaudama širdimi. Bet sunkiausia žinoti atsisveikinimo valandą ir ją išgyventi. Nes viskas po to tebus tik kančia, širdgėla, graudulys... Kas žino, kada ateis toji valanda, smulkmenos išlaiko ją, nutolina mirties akimirką. Čia nieko nebepadėsi — šiandien aš tavęs atsisakau — jei to nepadaryčiau, tu jau rytoj išeitum...

Atleisk man už šiuos žodžius: jie vieninteliai — ir paskutiniai...

— Aš pas tave sugrįžau... — šnibždėjo Gema.

— Tu dar sutiksi daug žmonių, kol sugrįši pati pas save. Tu pažymėta neįprasto likimo ženklu. Todėl tu niekada negali pasilikti. Kažkas lieka, sustingsta ar išbėga — tu visada būsi pradžia — ir atsisveikinimas — graži, balta puta, tu...

Rūkas, mėnuo ir ašaros tvenkėsi aplink Gemą. Ji nebesusitvardė ir apsiverkė, net pasikūkčiodama, kaip niekada gyvenime dar nebuvo verkusi. Kinslis laikė ją už pečių. Ji laikėsi jo rankų, verkė, kalbėjo nesuprantamus žodžius, pro ašaras klausinėjo — jis atsakinėjo „taip“, į viską, kol ji galiausiai nusiramino ir nustojo kūkčioti.

Ji žvelgė į jo veidą, dar kartą stebėjo kiekvieną liniją, kiekvieną raukšlelę, lyg mėgstamiausią gamtovaizdį, kurį ilgam palieki. Ji pastebėjo, kad dreba jo lūpos. Ją užvaldė niekada nepatirtas jausmas — švelnumas. Baikščiai priglaudė lūpas prie jo kietai sučiauptų lūpų. Ir pajutus šilumą joje kažkas iš praeities ėmė kilti aukštyn, virto stipriu jausmu, veržėsi į įprastą kelią, bet pasiklydo ir blaškėsi apgaulinguose kūno labirintuose, — troškimų aistra sklido nesustabdoma...

Kinslis suvokė šį atsidavimą kaip paskutinį išgyvenimą, kurio nevalia siekti, nes jis išaugo kitoje žemėje ir tebuvo lengva klaida. Tas išgyvenimas turėjo likti nepaliestas ir nukeliauti su juo į tuščias laiko erdves, kurios jo jau laukė — abstrakčius atsiminimus vis labiau gožė laiko alsavimas. Ir nepatirtų išgyvenimų dvelksmą, kurio jis niekada nepasiekė...

Jis tvirtai priglaudė Gemą prie savęs ir lėtai nuvedė į jos kambarį. Ji mechaniškai atsisėdo ant lovos nenuleisdama nuo jo žvilgsnio. Jis paglostė jos plaukus ir atsiklaupė priešais, norėdamas atsegti jai batus. Atsargiai nurengė. Ji tylomis sutiko su viskuo, ką jis darė, ir paklusniai atsigulė į lovą. Tačiau kai jis norėjo uždėti tinklelį nuo musių, ji pasipriešino ir nustūmė jį šalin. Tada prisitraukė jo ranką arčiau, priglaudė prie skruosto. Taip ir užmigo.

Gema atsibudo palaimingoje tyloje. Jos oda buvo šilta ir lygi. Ji miegojo giliu miegu ir visiškai pailsėjo. Kažkur jos mintyse dar sklandė prisiminimas, tolimas ir svetimas. Ji užmerkė akis ir užsisvajojo. Tokia šviesi ir paviršutiniška toji rytinio snaudulio fantazija. Neapsunkinta minčių ir sąvokų. Pasiruošusi gyvenimui kaip ir ji pati, kaip minkšta ir išpurenta žemė. Retkarčiais ji žvilgteldavo durų link. Pagaliau atsikėlė, apsirengė ir nuėjo į savo kambarį. Orchidėjos išbarstytos mėtėsi ant grindų. Niekur jokio laiško. Biure ji pasiteiravo Kinslio. Jai pasakė, kad jis atsikėlęs anksti ryte ir išvykęs, grįšiąs tikriausiai po pietų. Bet jis niekada nebegrįžo...

Maždaug po valandos jai pranešė, kad atvyko kreolas. Jis atėjo su savo tarnu. Labai mandagiai atsiprašė Gemos ir paprašė jos priimti iš jo dovaną — vieną jo kilimų. Gema mąstė: ar jis žino, kad Kinslis išvyko?

Ji paprašė parodyti vietą jos kambaryje, kur kilimas geriausiai tiktų. Jis liepė išvynioti kilimą, kad būtų galima pamatyti jo dydį. Tai buvo žalias maldų kilimėlis.

— Kodėl jūs taip padarėte? — staiga ji šaltai paklausė. — Kodėl neatnešėte kito kilimo, kodėl būtent šitą?

Jis tylėjo ir kramtė lūpas. Gema žinojo atsakymą ir nenorėjo jo išgirsti. Ji išėjo iš kambario, pažvelgusi į jį mestelėjo:

— Koks gražus šiandien rytas...

Pro langą buvo matyti, kaip vėjas šiaušia bangų viršūnes. Jis savo šukomis vėlė baltas garbanas, paukščiai krykšdami kilo ir leidosi ant jų. Čiabuviai tampė lagaminus. Kaukė sirenos. Iš šalies į bendrą vaizdą įlindo išplaukiančio garlaivio pirmagalys. Didelis ir galingas laivas skyrė vandens sroves. Kilvateryje bangos pavirsdavo mažomis bangelėmis, kurios tyliai pliauškėjo į laivo šonus. Įgula buvo denyje. Laivo turėklai spindėjo saulėje. Aukšti, juodi dūmų tumulai kilo iš kaminų, į tolį driekėsi atvira jūra. Plačios dūmų vėliavos plevėsavo pasitikdamos tolumas ir svetimus kraštus.

Gema žvelgė laivui įkandin. Horizontas auksiniu lanku supo žemę, jame susijungė jūra ir saulė. Ilgais atodūsiais dejavo bangos, blaškėsi atsitrenkdamos į akmenines molo sienas, augo ir dužo į lengvus purslus, subyrėdavo į mažas baltas bangeles. Vėjas pūtė — kraštas tapo platesnis — kvėpavimas buvo palaima — visur alsavo pasaulis...

V

Karštis nelyginant išlydytas švinas tvyrojo virš Sueco kanalo. Negailestingi ryto saulės spinduliai atsispindėjo nuo dangaus ir dykumos paviršių, kol vidurdienį virpuliuojanti karščio košė nugulė ant laivo denio.

Karavanai lėtai žingsniavo krantu per degantį smėlį. Galima buvo pagalvoti, kad jie niekada nepasieks savo tikslo, toks trumpas ir plonas atrodė šis karavanų eilės siūlas beribėje negyvo smėlio jūroje. Vakare nuo horizonto atskrido mėlyni lyg gencijonų žiedai šešėliai. Jie pasislėpė už smėlio kalvelių, šliaužė siauromis eilėmis tarp jų tolyn, įsigraužė į beišnykstančius oranžinius vakaro atšvaitus, kuriuos dar dovanojo saulė žemei. Netikėtai gamta atgijo, tylos viešpatijoje tarp šešėlių ir spindulių. Bet šešėlių armijos nenumaldomai žygiavo artyn. Jų priešaky žygiuojantys būriai išdrįso priartėti prie kranto, kurį dar glostė saulės šviesa; nuo horizonto buvo matyti artėjantis tamsios masės pastiprinimas. Saulė tarsi truktelėta žemyn pasislėpė už vakarinės smėlio kalvos. Tada šešėliai įsidrąsino ir puolė laivą, užgriuvo vandenį, užgrobė garlaivį, šokinėjo tarp kaminų ir statinių, aukštai rinkosi į būrį, nugraužė paskutinius auksinius saulės palytėtų kaminų kraštelius ir paskandino pasaulį savo melsvame menamame gyvenime. Bet karštis niekur nedingo, jis maišėsi tarp jų ir vėl tylomis atsėlino tarsi kuprota senė į denį.

Gema gulėjo savo krėsle ir laukė vėjelio. Nuo įgulos kabinų dusliai ir neaiškiai buvo girdėti pratisi armonikos garsai. Jie priminė Gemai senas dūdmaišių melodijas Italijos pakrančių giraitėse, — jos buvo tokios sentimentalios ir ilgesingos, net skleidė kažkokį kūkčiojančiai primityvų saldumą. Gema įsiklausė, norėdama atpažinti melodiją. Bet papūtė vėjas ir suūžė tarp laivo turėklų. Kažkur naktyje braškėjo mediniai rėmai — kartais muziką visiškai užgoždavo tie braškesiai — bet jiems nutilus lyg peteliškė iki jos atskrido vienas muzikos akordas.