Эрих Ремарк - Gema

Gema pajuto, kad ją ir vėl apėmė viena iš tų akimirkų, kai nebegali valdyti minčių. Ji trumpam nutraukė pasivaikščiojimą po asociacijų sodus ir netikėtai pasijuto taip, lyg vaikas ar kitos planetos gyventojas būtų atsidūręs visiškai jam svetimame krašte. Lyg šmėklos kažkur nupleveno vardai, pradingo paprastučiai žodžiai — „ranka“ — tu praradai kertinį terminą — tai lyg svetima kalba, kurios niekad negirdėjai — pažiūrėk: juk tai virpanti, auganti, glotni vaizdo perspektyva, su kuria nutrūko priežasčių saitai; — kažkoks neaiškus ženklas žymėjo tarpusavio ryšius — jis paklydo transcendentiniame daiktų chaose — bet nematomi kanalai pabandė atnaujinti nutrūkusius saitus, vardai ir daiktai uždengė vienas kitą — su baime ir susimąstymu dar kartą pasitikrinai, ar tikrai — tačiau vis tiek dar egzistuoja toji didžioji nuostaba, ji kartais užgožia kitus jausmus, kai to nelauki, ir bandydamas, kvailo žmogiško instinkto vedamas, viskam rasti paaiškinimą, supranti tai kaip perspėjimą ir pasineri į gilius filosofinius apmąstymus.

Gema suprato, kokia praraja skiria ją ir jaunąjį vyrą — ne dvasinė ar visuomeninė — pastaroji buvo nereikšminga — bet gili praraja tarp dviejų gyvųjų, amžinojo svetimumo paslaptis, susikaustymas tarp pasąmonės dėsnių, nes tik patraukę dėmesį jie iš karto sukeldavo chaosą — atverdavo bedugnę ir sukeldavo sąmyšį.

Tik viena sąmonės pusė dar buvo skaidri — suvokimo latema magica šviesoje tu susiliejai su ja ir tapai neatskiriama jos dalimi. Ežeras spindėjo saulėje, tu jį matei. Ką galima pažinti, buvo saulė ir ežeras, ir akis, ir smegenų refleksai — ne vien tik ežeras. Sąmonės filtras — tai spalvota stiklo šukė, pro kurią žvelgiama į pasaulį.

Gema pažvelgė į stalą. Tos rankos vis dar buvo ten, o prislopintas balsas kalbėjo apie nesvarbius dalykus. Ją apėmė nesuprantamas švelnumas — kad taip ji galėtų pajusti kenčiančiuosius ir to paties likimo brolius ir seseris — iš jų galima pasisemti slaptų laisvių ir vilčių; nejausdamas šito jausmo negalėsi perduoti tų dalykų kitiems — bandydama atsigauti nuo ją užplūdusių jausmų ji pačiupo ranką, nuo kurios vis dar negalėjo atplėšti žvilgsnio, paglostė ją, ir be kruopelytės ironijos, iš visos širdies, drebančiu balsu, akyse žvilgant ašaroms tarė:

— Jūs darbštus žmogus. Fredai — aš tikiu, tikrai, — ji turėjo sustoti, — tikrai tikiu, kad jūs kada nors tapsite savo skyriaus vadovu.

Vakare jie ilgai sėdėjo lauko kavinėje, čia buvo pastatyta daug stalelių. Tarp medžių buvo ištemptos lempučių girliandos, kurios siūbavo lengvame vėjelyje. Temstant rinkosi žmonės ir netrukus nebeliko nė vieno laisvo staliuko. Čia buvo daug jaunų porų, meiliai besiglaustančių ir visai nebaikščių.

Pro atvirą langą sklido muzika. Prie pianino sėdėjo mergina šviesia suknele ir mėgino sugroti kažkokią melodiją. Skrybėlę ji pasidėjo ant pianino. Ji paskambino keletą akordų ir laiminga pažvelgė į vyrą, pasirėmusį į pianiną. Plaukai krito jam ant kaktos. Šilta žvakių šviesa apšvietė jo veidą. Jis švelniai žvelgė į merginą. Už jų sutemose skendo kambaryje esančių daiktų kontūrai. Pro langą sklindančioje šviesoje visa tai atrodė kaip senovinis paveikslas.

Gema pastebėjo šalia skrybėlės padėtą didelę gėlių puokštę. Tai suvirpino jai širdį. „Kokiose vietovėse aš klaidžioju“, — persmelkė mintis, net nepavirtusi logišku žodžių sekiniu. Ją jaudino tos mintys tarsi nežinomas paukštis būtų praskridęs pro šalį ir užkliudęs ją savo sparnu. Porelė išėjo į lauką ir susirado vietą prisėsti. Jie praėjo visai pro pat Gemą. Mergina nešėsi skrybėlę ir gėlių puokštę. Gema pastebėjo, kad jos lūpos niekuo neišsiskiria. Mergina nusijuokė išgirdusi vyro pokštą. Juokas nuskambėjo nenatūraliai ir manieringai. Ji atsakė jam atsigręžusi: tai buvo kvailas ir lėkštas juokelis. Gema stengėsi žiūrėti į šalį, nes vyras, susikišęs rankas į kišenes, praeidamas nesivaržydamas ją nužvelgė.

Ji išėjo kartu su Fredu. Žemės kvapas sklido nuo ražienų laukų. Mėnuo juos nuvalė: tarsi pjautuvas kabėjo danguje. Gema pažiūrėjo į Fredą. Jis nulenkęs galvą žingsniavo šalia jos. Tada netikėtai paklausė jos, o ką ji veikianti savo gyvenime. Ji nusišypsojo ieškodama atsakymo — kokiame siaurame ratelyje sukasi tos mūsų trumpos mintys. Jis pasiūlė jai kartu rūpintis buities reikalais. Galbūt tame name jie rasią kokį didesnį butą, kuriame galėtų apsigyventi. Kol kas būtų taip; jis jai kiekvieną savaitę skirtų tam tikrą pinigų sumą, kad ji galėtų pirkti būtiniausius daiktus ir ruoštų pietus. Po darbo jis paprastai grįžta namo apie šeštą valandą. Tai būtų patogu abiem.

Gema negalėjo išsivaduoti iš ją užvaldžiusių slogių minčių. Nesąmoningas Fredo tikrumas savo veiksmais ją suglumino, jis tikriausiai laukė, kaip ir buvo įprasta jo rato žmonių pasaulyje, kad ji sutiks. Taip ir būdavo — aptari viską šaltai ir apgalvotai — ar viskas tinka — ir pradedi gyventi dviese. Galbūt kada nors įvyks vedybos, jei pora lauksis kūdikio. Gali būti, kad kartais viskas vykdavo ir truputį kitaip, karščiau, su laukiniu įkvėpimu, neapgalvotai, žmones sujungdavo viena aistringa naktis. Bet vis tiek praeis šiek tiek laiko ir viskas bus surikiuota į savo vietas, sąžiningai atliekamos dienos pareigos, planuojami susitikimai ir pasimatymai, deramasi dėl terminų, galbūt bus gyvenama kartu, gyvenimo pusiausvyra namuose bus tokia pat svarbi kaip guolis nakčiai, — ir vieną kartą — tai žino kiekvienas ir nenori nieko kito — gyvensime netoli vienas kito, nors dvasiškai vidumi nebejausime pareigos vienas kitam, tiesiog iš įpratimo gyvensime kartu, nes taip patogiau, taip priimta.

Gema apėmė tas pats jausmas kaip ir popiet. Ji buvo bejėgė atsispirti šioms trumpoms bangoms. To negalima nutraukti, tai ateina kas valandą, laikas, valdantis ir naikinantis žmones, atplukdo jas čionai.

Fredas dar kartą paklausė jos, ar ji sutinkanti. Ji tylomis linktelėjo. Ji vis dėlto žinojo, kad tik ji šioje banalybėje jaučiasi pasimetusi ir truputį sukrėsta, bet negalėjo kovoti su kilusiu jausmu, kuris atsirado iš noro padėti, užjausti ir pažinti neįmanomus dalykus. Ligoninė, kurioje guli nepagydomi ligoniai, galėtų jai sukelti panašų jausmą. Tai buvo pragaištinga, nematoma magiška jėga, kurios neįveiktų niekas, — tai buvo vidutinybės liga. O visi socialiniai klausimai atsitraukė kažkur į pakraštį. Jie buvo svarbūs tik buities reikalams, — tai buvo branduolys, pati struktūra nesikeitė. Pernelyg išpūsti buitiniai dalykai tampa groteskiški ir atrodo komiškai — juk forma ir turinys pjaunasi tarpusavyje; tai bus šeima, kuri keliauja prie Sueco kanalo, bet nesugeba ten orientuotis, neranda vietos pasaulyje ar naujų galimybių.

Fredas paėmė jos ranką ir puolė tauškėti apie visokius kitokius reikalus. Ji iškentėjo jo atvirumą; tas jo atvirumas nevargino — jis juk buvo svarbus. Netrukus jie nuėjo į jo butą, nes Fredas dar norėjo jai šį bei tą parodyti. Jie sėdėjo vienas priešais kitą aukštuose pintuose krėsluose. Gema jo paklausė, koks yra didžiausias jo noras. Jis nusišypsojo — norų jis turi visokių ir visada — bet tai juk tik fantazijos, kurių nereikia rimtai priimti. Protingai viską apsvarstęs jis jaučiasi patenkintas, kad turi gerą uždarbį ir patrauklų darbą, gražų butą ir sugyvenamą moterį (tai jam yra netikėta dovana, kurią jis priima su dėkingumu kaip priedą prie savo gyvenimo).

Ji linktelėjo; ji ir laukė panašaus atsakymo. Šitoks atsakymas nekėlė jai juoko, ji suprato, ką Fredas norėjo pasakyti. Dabar ji rado raktą. Ji suprato — bet negalėjo to perteikti žodžiais. Akimirką jos sąmonė prašviesėjo ir tai, kas prieš kelias savaites atrodė energija ir nepalaužiama jėga (nes atsispindėjo nereikšminguose kasdieniškuose reikaluose), nebebuvo tik išorinis gyvenimo pavidalas, bet paties gyvenimo įtaka paviršiniam vegetavimui. Giliau viskas tarsi nupjauta. Čia niekuo nebuvo galima padėti; tai gyvenimo dėsnis, kuris iš pupelės sėklos išaugina pupelę, o ne eglę. Kas galėtų išdrįsti dar skiepyti akutėmis...