Эрих Ремарк - Gema

Markizė Aržantė geranoriškai pažvelgė į Gemą:

— Pasakiškai sudėlioti ir spindintys poeto žodžiai scenoje nesujaudina taip, kaip nežinomas šauksmas naktyje, kuris atsklinda ir nutolsta, kažkur — fantazijų laisvė apipina jį neįtikimiausiomis istorijomis — jis sukelia jausmų protrūkį ir ilgesį kaip nė vienas neištartas žodis — jis persismelkia į kraują — tai yra toji tamsioji, paslaptingoji palikimo dalis, kurią mums paliko gamta — per ją ji kreipiasi į mus — per ją sprendžia.

— Rezonansą gali sukelti ir atsitiktinis garsas — tada jis skamba ir skamba, niekada nesiliauja — ką ir begalvotum ar ko norėtum — ar pavadintum tai kvailu pokštu — jis vis tiek girdisi, nesibaigia, masina artyn ir laimi...

— Sekite paskui jį — neapgaus...

— Taip, — tyliai tarė Gema — tada nusišypsojo, — kitaip ir negaliu...

Po dviejų dienų ji išvyko iš Paryžiaus. Bet toli nenuvažiavusi apsisuko. Jau vakare operoje ją ėmė kankinti nerimas. Iki vėlumos prasėdėjo prie lango savo kambaryje. Po dienos ji sėdo į ekspresą, vykstantį į Marselį.

Pakeliui ji nutraukė kelionę. Ji apsistojo viename Provanso kaimelyje pas paprastus žmones, kurie miegojo margose, aukštose lovose. Langai nakčiai buvo uždaromi. Rytą pabudus, brėkštanti diena ją pasitiko širdies formos šviesos pluošteliu, kuris sklido pro tokios formos išpjovą medinėse langinėse; švytinti aureolė kambario prietemoje pasiekė paveikslą ant sienos, ir Madonos spalvos sušvytėjo naujai ir nematytai. Gema ištiesė ranką, prasidedanti diena užlipo ant jos delno. Tada ji atsinešė veidrodį — pažaidė saulės zuikutį; spindinti širdelė fantastiškai šokinėjo sienomis ir lubomis, kol Gema nutarė pakilti iš lovos — lėtai atrišo naktinių marškinių raiščius, tie lėtai nuslinko nuo jos pečių ir nukrito tarp pagalvių ant lovos; šviesos spindulys pro išpjovą langinėse pasiekė jos krūtinę, kur plakė širdis. Netrukus ji pajuto šilumą ant savo odos, saulės širdis švietė po jos kairiąja krūtimi; ją apėmė prislopintas džiugesys, staigiai augo — ji linksma pašoko iš lovos ir ėmė improvizuoti širdies šokį...

Po pietų ji užklupo save vėl įsitraukus į svajones. Netrukus ji vėl išvyko. Ūkininkai palydėjo ją iki pat traukinio ir nenorėjo išleisti. Ji pamojavo jiems kaip geriausiems draugams.

Visą kelią švietė saulė. Sidabro pilkumo alyvmedžiai šlamėjo vėjuje, lauro medžiai, italinės pušys lydėjo traukinį, vienišos palmės nešė Rytų kvapą, netrukus pasirodė miestas, tas miestas, kuris tėra uostas, Cannebičre ir tautų mišinys. Gema ilgai stoviniavo krantinėje ir žiūrėjo į jūrą. Šalia jos krovė lagaminus, kėdes. Kranai oru kėlė maišus ir ryšulius, atrodė, kad jie tapo besvoriai. Į dokus krovė sierą ir raudonąją ochrą, ištroškusios gyvulių kaimenės laukė savo eilės į laivą. Tarp molo ir miesto plaukiojo garlaiviai. Gema pagaliau išdrįso pasiklausti. Anne Lane dar neatplaukė.

Bet kitą rytą laivas jau stovėjo čia; jis prisišvartavo naktį. Jį pamačiusi Gema patyrė tokį smūgį ir taip susijaudino, kad visą dieną vengė uosto. Ji išdrįso nueiti tik iki Cours Belsunce platanų alėjos galo ir pasislėpė kokočių ir svetimšalių minioje. Bet ji vis sutikdavo žmonių iš Anne Lane įgulos, kurie skubėjo į senamiesčio prostitučių gatveles.

Kai į Anne Lane pakrovė anglį, Gema pagalvojo, kad laivas tikriausiai jau pasiruošęs išplaukti. Ji nuskubėjo į dokus. Uždususi įlipo į laivą. Ją buvo užvaldęs jausmas, kad kažkokia nematoma ranka tempia ją čionai. Susijaudinusi Gema laukė, kol Anne Lane užsikurs kelionei. Bet kapitonas pasakė, kad išplaukti į jūrą planuojama tik kitos dienos rytą.

Gema tą naktį miegojo labai neramiai. Ji girdėjo nesiliaujantį grandinių žvangesį ir kas akimirką galvojo, kad kelionė jau prasidėjo. Netrukus ją aplankė snaudulys be sapnų, iš kurio ji išsigandusi pabudo tik tada, kai pasigirdo mašinų gausmas. Ji neapsakomai greitai užsimetė drabužius, norėjo kuo greičiau iš čia išeiti, paknopstomis puolė iš kajutės į denį. Ją pasitiko ryto oras. Denyje stovėjo ir mojo žmonės. Garlaivis ką tik pajudėjo iš uosto. Ji puolė prie laivo turėklų, norėjo kažką sušukti, bet susitvardė, įsikibo į turėklus, atsirėmė visai nusilpusi ir be jėgų, pasijuto tokia silpna, pažvelgė į krantą ir nusišypsojo nepažįstamam žmogui krantinėje, nusišypsojo — tada nusisuko į šalį — kažkoks anglas kaip pašėlęs mojavo savo skrybėle, ji bejėgiškai pasižiūrėjo į jį, kaip vaikas, tada pakėlė ranką ir taip pat pamojavo — keletą kartų — kažkur — kažkam.

Iš jūros kilo Lesepo statula. Tamsiai mėlynas horizontas parudavo. Greitai artėjo balti namai plokščiais stogais: Port Saidas. Artyn valtelėmis plaukė daug arabų, kol laivas dar neprisišvartavo. Barkasas ir uosto gydytojas prisijungė prie jų. Juodaodžiai, rudaodžiai, geltonodžiai rinkosi ant kranto — jie pasiūlys derėtis dėl prekių — cigarečių, pašto atvirukų, rankšluosčių, grandinėlių, kurios pagamintos Vokietijoje arba Anglijoje — paaugliai berniūkščiai lindo prie keleivių ir pašnibždomis kažką siūlė — ir gidai siūlė savo paslaugas. Keleivius išvežiojo. Plačias ir švarias europiečių rajonų gatves keitė žemi kalkakmenio pastatai ir arabų turgeliai, kuriuose tarp vaikų pulkelių šmirinėjo kiaulės ir katės. Gema pakėlė rudaodį felachų vaiką, kuris bėgdamas pargriuvo šalia jos. Jis baugščiai žiūrėjo nudelbęs tamsias akis ir suko šalin apvalią galvutę. Jis greitai atsigavo, garbanota galva krustelėjo, atsisuko į ją, mažas purvinas delniukas pakilo į viršų: Bakšišas. Gema jautė kūnelį savo rankose, švelnias galūnes — ji galvojo: ar dar būna tokių mažų pirštelių ir tokių neįžiūrimų nagučių. Bet iš šio šilto, drebančio gurvuolėlio, kurį ji jautė, iš vaiko sklido keista jėga, srovė, kuri bėgo jos rankomis, ji turėjo atsispirti pagundai priglausti šį kūnelį prie savęs, paglostyti, myluoti ir šnekėti nesvarbius niekus. Apimta šito keisto jaudulio ji greitai įspraudė monetą į mažą rankelę, paspaudė ją ir paskubomis nuėjo.

Naktį į Anne Lane krovė anglį. Negrai stenėjo lipdami tilteliu nešini sunkiais maišais ant nuogų nugarų. Rankų raumenys krutėjo po oda. Žiburių šviesoje išryškėjo visi prakaitu blizgančių juodų kūnų refleksai. Perkreiptuose veiduose baltai švietė dantys ir akys. Iš nakties tamsos į uostą artyn sėlino būtybės — neramiai, vis arčiau ir arčiau, tarsi jų būtų neaprėpiamos armijos, kurios eis, eis, kol įkris į anglių bunkerius. Bet šurmulys virė tik žiburio apšviestame plote — tarsi bangomis būtų skambėję ramūs arpeggio akordai. Tik tos kalkių baltumo, ryškios šviesos juostos iš nakties išplėšė raganišką įsiūtį; jos savo burtais kūrė nežinomus šviesos stebuklus. Tikima, galvojo Gema, kad tą šviesą galima valdyti ir nukreipti kur nori — net į dangų — turėtų prasidėti pašėlęs šviesos šokis, kurio akys paprastai nemato. Šviesa plėšė iš pasislėpusios tamsos siaubingus padrikos kovos vaizdus — kaip mikroskopo lęšis nekaltame permatomame lašelyje įžiūri infuzorijų mūšio lauką — Gema šyptelėjo, — kaip mikroskopo lęšis parodo kovą dėl vandens lašelių — ir dėl to nė kiek nesumažėja gyvių noro išlikti svarba — kaip visada svarbi amžinoji mirties ir gyvybės kova.

Sirenos jau senokai pranešė išvykimą. Garlaivis lėtai atsistūmė nuo molo ir pasuko į kanalą. Locmanas jau stovėjo ant tiltelio. Kažkoks mažas garlaivėlis sunkiai prasispraudė tarp atplaukiančių ir besišvartuojančių laivų ir didindamas greitį nuplaukė. Prie vairo stovėjo vyras ir kažką šaukė. Už jo dar kažkas sėdėjo. Gema stovėjo denyje ir stebėjo šitą spektaklį. Priartėjo barkasas, buvo nuleisti laipteliai, laivelyje sėdėjęs žmogus pašoko ir po minutės jau buvo denyje. Pirmiausia, ką jis pamatė, buvo Gema, kuri stovėjo visai arti laiptelių. Jis žvilgtelėjo į ją, greitai apsisuko, išsitraukė keletą monetų ir keistu gestu numetė į barkasą. Tada šaltu ir nieko nesakančiu veidu nuėjo deniu, persimetė keletu žodžių su kažkokiu karininku ir nusekė paskui stiuardą į kabinas. Arine Lane plaukė visu greičiu.