Эрих Ремарк - Gema

Jausmų intensyvumas nekenčia, jis tik stiprėja, plečiasi — mes kabinamės į gyvenimą ir elgiamės kaip žvėrys plėšrūnai — tačiau be galo pamilę pilnatvės jausmą, taip su juo susiję, mes negalime sekti paskui nereikšmingus dalykus, jei jie nepavirs Viskuo — tada...

— Tada... — pakartojo Gema ir truputį pakilo.

— Tada tai galbūt mus išplėš, išplėš taip, kaip planeta piešia Mėnulį iš Saulės orbitos, jei jis per daug prie jos priartėja — o tokių planetų yra...

Gema atsirėmė į kėdės atlošą.

— Tai mūsų troškimai. Troškimai — tai toks šlykštus žodis toms tamsioms, besiblaškančioms srovėms, kurios nuolat kerta mūsų egzistenciją. Argi nėra tokių gaivališkų jėgų, kurios mus taip traukia? Bet pasisaugok, jei likimo vairas sulūš, — tada jos nutemps tave kartu — ir daugiau nebepaklus — kaip jūs išblyškote — daugiau nebeklausys nieko — jūs matote, aš sakau, atsiras kovos šauksmas — niekas nebenorės paklusti, nereikšmingi dalykai ims mus valdyti labiau nei visuotiniai — tik duok mažaverčiam laisvę — jei atskiras individas atsiskirs nuo bendruomenės — arba mes prarasime bendruomenės jausmą — moteryje meilės jausmą — meilę vienas kitam — tapsime priklausomi, prarasime savąją aplinką — jei tapsime paklusnūs ir pastatysime savo egzistenciją ant kortos — leisime valdyti savo būtį kažkam kitam — kodėl jūs taip išblyškote — būtent čia ir slypi pavojus; čia susilieja aršiausios srovės, smarkiausios audros — o mus taip traukia tas šaunus žaidimas — manom, koks čia dar gali slypėti pavojus...

Mes nebepamename savo protėvių jausmų. Jiems meilė reiškė daug daugiau, ji kvepėjo gimtine ir namais; mums ji viesulas ir kova. Mes išgyvename patys save; todėl mes taip mėgstame sensacijas — žinoma — bet ar ne geriau gyventi tais laikais, gyventi tais išlikusiais jausmais, kurie mums visai nebetinka? Tempas mus žavi, bet ne kantrybė. Mes esame disciplinuoti iki tobulybės, mums patinka kažkas elastingo, žaismingo, nepatirto, mus traukia šokio lengvumas, žongliravimas sąvokomis, gracingas balansavimas virš bedugnės, netikėtumai, kvailystės, sulaukėjimas, banalybės, bet su rafinuotu dirginamos sąmonės išgąsčio prieskoniu — kaip dieviška būti primityviam, banaliam iš visos širdies, kaip mes tai mėgstame, mes, Nesentimentalieji, būti sentimentalūs, be galo — mūsų nervai įsitempę iki ribos, mes jaučiame pulsuojančius nervus iki pat plaukų galiukų — mūsų pojūčiai yra ištreniruotų šunų gauja — išgyvenimų filtrai — bet tokia būsena nenusirita iki dekadanso, kurio pasekmės dažniausiai būna snobiškas pasipūtimas, kurio neturėjo mūsų protėviai, kurio neturi ir tie, turintys pirmykščių jausmų žymę; snobiškas pasipūtimas nyksta labai greitai — disciplina svaigina, atsiranda amžinas budėjimas, visuotinis pasiruošimas — mes esame Dievo pėdsekiai šunys — mes esame dieviškai lengvi, išlaisvinti iš tikslų ir sistemų...

Mes norime savo aistrą susieti ne tik su jėga ir prievarta — mes norime kai ko daugiau — mes norime išgyventi savo troškimų nuotykį. Mes lekiame paskui savo troškimus, mes juos sukeliame, mes skubiname juos, mes žaidžiame jais, su tomis požeminėmis būtybėmis — kaip toreadoras arenoje su buliumi — mes nepažįstame taikos — mes lekiame ir leidžiame save sučiupti — mes pabėgame, mus bloškia į šalį stiprus smūgis, kvapą užgniaužia šuolis, kuriuo paskutinę akimirką pasprunkame nuo pavojaus — nes jei mums nepavyks jo išvengti, jei mes kur nors užstrigsime, tada mūsų laukia žūtis — leidome per daug iškilti mūsų pojūčiams — mūsų padėtis tampa per daug komplikuota, mes neištversime tokio dvasios lūžio — bet priešų nėra daug, o vienas pralaimėjimas dažniausiai yra tik kokios nors paslėptos mūsų silpnybės išraiška — tačiau kartu tai ir pergalė — kova prasideda iš pradžių — kitame mūšio lauke...

Paslaptis yra tokia: troškimas likti anonimu — aš ramiai galiu tai pasakyti — kodėl jūs į mane taip žiūrite — aš jums juk suteikiu tokius pat šansus — nors pats išsiduodu — pavojingiausia yra tai, ką kiti klaidingai linksmai vadina meile — tai paralyžiuoja, veikia, veda prie pralaimėjimo — iš pradžių kovos dar nėra — puolimas prasideda pamažu — patyliukais užkrečia sielą — ir kai kova prasideda, pamatai savyje mūšio lauką, maištą, kuris kyla prieš tave patį — kažkieno kito maištą — užkrečiamą epidemiją — bet kartu tokį viliojantį sukilimą: meilę...

Jis pašaipiai nusišypsojo ir šelmiškai pažvelgė į ją: kaip ji sureaguosianti į jo žodžius — pats nustebo dėl to, ką pasakė, — išsitiesė ir tęsė:

— O, šitos jūros, šito krašto popietės... Saulė lyg medus, viliojantis valandėlę nusnausti — ir kovoti gracingiausioje ir pavojingiausioje rokoko laikų rapyrų dvikovoje, kurioje slypi elegantiška mirtis — ar tikrai šaukia į šitą kovą?

— Tikrai šaukia... — pasakė Gema ir atsistojo.

Leveletas paėmė ją už rankos ir pritraukė prie laivo turėklų.

— Ateikit, barometras vis krenta ir krenta, sakė vienas karininkas, tačiau mes tuo daugiau nesistebime, nes saulė vis dar čia, niekas nepasikeitė, o ši sidabrinė kolona buria mums ateitį... Jūs tik pažiūrėkit ten, žalių bangų kalnelių papėdėje, kažkas švyti malachito spalvomis, viskas taip permatoma ir lygu — bet mėlyni krašteliai byloja ką kita, — netrukus tos bangelės papilkės, tarsi gyvatė būtų prašliaužusi ir sumaišiusi spalvas — pažiūrėkit, ir horizontas jau apsiniaukė — jis pasidengė pilku šydu, kuris plečiasi ir auga. Darosi tylu, labai tylu — kur prapuolė vėjas — nesigirdi ir įprasto bruzdesio — bet tos pabaisos ten, apačioje, nerimsta, jos šėlsta, susivėlė baltos keteros, žvilgtelėkit, kaip jos pasišiaušė — kaip ieško kelio, neranda, sukasi, blaškosi ir tyko — čia jau ir debesys atslinko, gelsvi ir pilki — jie veržiasi pro dangaus vartus, iš to žydro dangaus užgriūna mus, krenta šalia, už mūsų — tik laukia — laukia — laukia vėjo — jis jau čia — mums vertėtų paskubėti — jie seka paskui...

Sunkūs lašai subarbeno į denį — Gema pajuto šiltą drėgmę ant rankos. Bėgdama atsigręžė atgal — dar akimirka, ir iš dangaus pasipylė vandens šuorai; nuo denio kilo fontanėliai, juos plovė galingos vandens srovės, vanduo nevaldomai užgriuvo didžiule siena, rodosi, būtų sugriuvusi kažkokia užtvanka.

Gemą pagavo stichijos šėlsmas. Leveletas paėmė ją į savo glėbį, nutempė į užuovėją. Jie spaudėsi prie sienos; jų šviesūs, ploni drabužiai prilipo prie šlapių kūnų. Didžiulis debesis kabėjo, rodos, visai čia pat ir purškė ant jų lietų.

Gema iškišo ranką — ją ėmė talžyti lietus. Jie bandė slinkti palei sienelę, pasiekti įėjimą į kajutes. Leveletas nusijuokė: „Pirmyn“, — ir jie galvotrūkčiais puolė į audrą. Vanduo bėgo nuo jų srovelėmis, kai jie pasiekė sausą patalpą. Gema stovėjo vėjuje kaip graikų deivė, jos drabužiai buvo prilipę prie kūno, — jie jau buvo pasiekę kajutės duris, — ji pakėlė rankas, paglostė plaukus — kaip visa tai svajinga ir svaigu...

Artėjo Dunojaus delta. Tarp pelkėtų salelių, kurios buvo apžėlusios mangroviniais krūmokšniais, upė rangėsi neįtikinamiausiais vingiais. Upės krantai buvo dumblini ir negyvenami. Aligatoriai šildėsi saulutėje šalia išvirtusių medžių rąstų. Netrukus pasirodė pirmieji ryžių laukai. Ten dirbo vietiniai gyventojai; jie buvo iki juosmens apsemti vandens. Netoli jų šen ir ten buvo galima išvysti besiganantį buivolą, purtantį galvą ir spoksantį į garlaivį.

Po trijų valandų kelionės Svirapu garlaivis pasuko į vieną iš Saigono intakų, netrukus priekyje išdygo smailūs Saigono katedros bokštai.