Эрих Ремарк - Gema

Laivelis su vyriausybine vėliava plaukė pasroviui. Leveletas pamojavo tamilui, kuris atgabeno metalinę dėžutę. Jis įteikė ją kažkokiam blankiam žmogeliui, šis keletą kartų nusilenkė.

Langai buvo plačiai atverti. Marlinės užuolaidos lengvai plevėsavo ryto vėjelyje. Kambaryje jautėsi tamarindų kvapas. Kambarį nuo pat atvirų durų iki žemos lovos švelniai dengė auksinis užtiesalas: saulė. Lauke ošė parkas ir čireno mažučiai margi paukšteliai.

Gema sėdėjo prieš veidrodį ir susižavėjusi apžiūrinėjo lygius nepriekaištingai apdirbto krištolo flakonėlius, kuriuose žiburiavo opalo ir rubino spalvų skysčiai. Neryškios pudros dėžutės slėpė šilko švelnumo turinį, kuris lengvai byrėjo tarp pirštų. Plokščiuose dubenėliuose buvo matyti įvairių rūšių kremai, plačiuose induose aštriai kvepėjo vanduo. Šalia bronzinėse lėkštėse gulėjo gabaliukas sandalmedžio ir smilkalai.

Atsispindėjusi nuo praviro lango stiklo į veidrodį atkeliavo šviesos banga. Ji čiuožtelėjo žemu tualetiniu staliuku, prie kurio pagal japonišką paprotį tupėjo Gema. Rubino spalvos flakonėlių viduje degė šviesiai purpurinė ugnis, ji metė blyškų atspindį ant stalelio. Opalo spalvos skysčiuose mirgėjo auksiniai žiburiukai; porceliano puodukai buvo paženklinti žibančiais brūkšniais — net ant varinių dubenų šokinėjo išdykėliški atspindžiai — perlamutriniame susiliejusiame veidrodžio pasaulyje jie atrodė dar puošnesni.

Gema įsitraukė į šį šviesos ir spalvų žaidimą, mėgavosi banguojančia šių gyvų natiurmortų harmonija. Ji mėgo tokias trumpas dienos akimirkas ir žinojo, kad jos jai labai svarbios. Jose nebuvo kokių nors troškimų ar valios pastangų, jos išvengė priežasčių ir pasekmių dėsnių. Jos buvo tarsi netikėtos dovanėlės — ir visada stebino. Kartais tie trumpi dienos epizodai atrodė esą tikrojo grožio atspindys, tokie nelaukti ir nepastebėti iškildavo. Šitas margaspalvis žibėjimas veidrodyje buvo kaip stebuklas ir graudino širdį. Koks neįprastas ir nežemiškas atrodė šitų saulėtų spalvų concertino. Koks dailininkas nutapė šį neryškų atvaizdą veidrodyje?.. Ką į kambarį nešė šitas tamarindų giraičių kvapas — arba šita maža muselė, kuri pasiklydo ir netikėtai nutūpė ant rankos — ją atnešė tie permatomi sparneliai, išraizgyti blizgančių siūlelių, nutupdė ilgos kreivos kojelės, plonos kaip voratinklio siūlas; — tai juk silfidžių dekadansas, tos lengvos dvasios sėdėjo ant šviesaus, siūbuojančio, netvirto nežinomybės kranto, jam grėsmę kėlė svetimos jėgos — o silfide ant mano rankos, susimąstė susigraudinusi Gema — sparneliai kaip vėjo dvelksmas — bet jų gali ir neįžvelgti, taip greitai jie juda, o tos akys — kaip taškeliai — bet jos turi tūkstančius facetų ir nervų, ir šviesos sensorių — o tos kojos — kaip siūleliai — jos gali laikyti šitą kūnelį ant lygaus stiklo — tu, be galo protingas trimilimetrini organizme, tu, gyvenime pusės centimetro pločio erdvėje, kuris taip pat kvėpuoji ir gyveni kaip ir aš... Mus paleido į pasaulį, mes nebegalėsim iš čia ištrūkti. Gyvenimas — tai lyg namų šeimininkė plačiomis strėnomis, kuri žiemai verda obuolių kompotą, pila jį į stiklainius ir aklinai uždaro — mes taip ir sėdime savo stikliniuose namukuose, galime viską matyti, bet negalime ateiti vienas pas kitą — iš mūsų padarė minkštą marmeladą — kitus perpjovė, išėmė kauliuką, tada smarkiai suspaudė, — tiems labiausiai nepasisekė.

Gemą traukė tas liūdnas veidas veidrodyje, ji pajudino pirštus prieš savo akis, tarsi bandytų prasilaužti pro nematomas grotas. Tai atrodė taip komiška, kad jinai net susijuokė. Išsigandusi pažvelgė į musę; ne, ji dar nenuskrido. Gema atsargiai papūtė ton pusėn, kur ant rankos tupėjo gyvūnėlis. Jis iškart pasisuko šiltos srovės link, sparneliai suvirpėjo.

Kaip tu sieki šilumos, pagalvojo Gema ir atitraukė ranką toliau nuo veido. Tada sudėjo lūpas ir švelniai pūstelėjo, bet šįkart srovė buvo šalta. Gyvūnėlis sunerimo ir vos matomai šoktelėjęs ant plonų kojelių nuskrido.

Gema susimąsčiusi žiūrėjo muselei įkandin. Kaip kartais gali sužavėti koks nors gyvūnėlis, — galvojo ji. Jis verčia nutilti, sustingti. Kokie gražūs tie dalykėliai, kuriuos mes vadiname mažučiais. Galbūt jau gyvas būni miręs, jei tavęs nejaudina tokie dalykai, kai susipynusių minčių ir troškimų džiunglėse netikėtai pasirodo šviesos žiburėlis — kai sielų klajonėse staiga kažkas priverčia jas nutraukti savo blaškymąsi, atviroje laukymėje auga, formuojasi stebuklingas reginys — žiburėliai marguose stikliniuose buteliukuose — voro kryžiuočio voratinklis ryto gaivoje — kietų aukso žalsvumo vabalų sparnelių pora.

Daiktai savaime yra geri ir ramūs. Štai ten katė, o štai ten antklodė; bet abu juk minkšti. Gal būtų galima gamtos dėsnius apkeisti, tada ten būtų antklodė, o štai ten — katė. Kodėl mes galvojame galva — gal būtų teisingiau galvoti oda?

Kaip gera jaustis laiminga, šypsotis. Daiktai visados atrodo nepastebimi ir neverčia šypsotis. Ar nėra svarbiau galėti jausti iki širdies gilumų, spausti rankose ir jausti krištolo vėsą nei žinoti tiesą apie perukus tūkstantmečių istorijoje?

Jie tokie geri, aiškūs, egzistuojantys patys sau, šitie maži niekučiai — tą ne visada galėsi pasakyti apie didžiuosius. Reikia jiems nusileisti — reikia jiems atsiduoti. Kaip galima suvokti didžiuosius daiktus, jei dar nepažinai mažųjų stebuklo. — Ak, gyvenimą reikia jausti — visada — ir visur...

Ji paėmė flakonus, atrodė, kad pradės kažkokią religinę ceremoniją. Spalvoti skysčiai vėsino jos odą. Kremas ją gražino. Pudra dovanojo jai blyškių atspalvių. Plonas šilkas maloniai gludo prie kūno — ilgas kojas švelniai dengė pėdkelnės — rankos pačios kilo gaudydamos pro langą sklindančius kvapus — koks jaunas tas pasaulis — jaunas kaip ir tu pati...

Po vidurnakčio jie nuvyko į vieno nenuspėjamos tautybės žmogelio vasarnamį. Tai buvo pusiau kinas, jo tėvas tarnavo anglų kariuomenėje. Tik siauros akys išdavė jį esant geltonosios rasės. Jis buvo aukštas, o jo judesiai lėti ir išlavinti. Vėliau Gema pastebėjo, kad jo rankos persisukusios. Be to, ant jų dar buvo juodų dėmių. Gemos oda buvo balčiausia iš visų ten esančių moterų.

Svečius aptarnavo tik vietnamietės. Jos aukštuose stikliniuose induose nešė sodos vandenį ir šaltus gėrimus, taip pat ir šampaną. Gema stebėjosi, kokie smulkūs tų merginų kaulai, kokios nedidukės tos basos kojelės. Ji kantriai klausėsi plepalų, kuriais ją bandė prablaškyti kažkoks anglas.

Viename iš didžiųjų kambarių kažkas pradėjo lošti. Staliukas buvo labai žemas; žaidėjai arba gulėjo, arba sėdėjo ant mažų taburečių. Tasai pusiau kinas laikė banką. Leveletas keletą kartų pabandė statyti ir pralošė. Tada dar kartą pabandė ir vėl pralošė. Gema stebėjo. Leveletas sėdėjo šiek tiek pasisukęs į ją. Ji nusišypsojo ir nuėjo į kitą kambarį. Ir kiti ten stovėję nusekė paskui ją. Po kelių minučių prie lošimo staliuko liko tik keli lošėjai. Statomos sumos staiga ėmė augti.

Kinas akmeniniu veidu bandė aplošti Leveletą. Jis ėmė kiekvieną kortą, nepajudindamas nė vieno raumens. Jis pralošė tris itin svarbias partijas. Abejingai pastūmė banknotus. Kitą minutę ir vėl pralošė statytą sumą. Leveletas nutraukė lošimą ir paklausė, ar nestatyti didžiausios sumos. „O kam?“ — paklausė tas ir pasišaukė tarnaites. Jos atnešė gėrimų ir sardinių su svogūnais bei raudonaisiais pipirais.

Leveletas perėmė banką. Jis jautė, kad žaidimo įtampa auga ir susitvardęs atsilošė. Po pusvalandžio trečiasis dalyvis lošė jau vizitinėmis kortelėmis, ant kurių užrašė skaičius. Kai kinas ėmė statyti nerealias sumas, to trečiojo žaidėjo veidas suglebo — jis ir taip buvo labai prasilošęs, o dabar turėjo užrašyti dar didesnį skaičių. Kai jis pabandė suskaičiuoti, pieštukas iškrito jam iš rankų, o veidas išblyško kaip lavono. Leveletas stebėjo jį. Dar anam nieko nepasakius, jis tarė: