Эрих Ремарк - Gema

Fredas prisimerkęs pasižiūrėjo į Gemą. Jo veidas atrodė kaip išimtas iš veidų masės. Gal ir reikėtų lyginti jį su tais pilkais žmonėmis, kad galėtum jame rasti kažką vertingo ir gyvo. Kaip smagu būti išskirtiniu — išrinktuoju — visažiniu — vadovaujančiu visam žaidimui — visažinybė leidžia diktuoti savo sąlygas — giliausių minčių pabaiga yra savotiškas šokio lengvumas — niūriausio pažinimo pabaiga yra savotiška gracija. Žaidimas — kaip žaisminga... — čia prasidėjo daiktų paslaptis ir įvykių sekos mistika — riba, kuri keitė vardus ir dovanodavo žiedą.

Tą galima pritaikyti ir šitam veidui. Jis taip pat įpainiotas į įvykių grandinę, įvykių, kurie būna svarbūs visiems žmonėms, kurie vyksta aukščiausiu lygiu, bet yra toks pasyvus ir pritemęs: kažkaip sugniuždytas.

Fredas mirktelėjo.

— Ko tu taip žiūri į mane?

Ji ryžtingai prisitraukė jį prie savęs ir pabučiavo, lyg būtų iš naujo atradusi ir žinotų kelią. Taip atsitinka nakties keliauninkui, kuris tamsoje klausia kelio ir gauna atsakymą, nors nurodęs kelią žmogus net nenumano, koks svarbus keliauninkui tas atsakymas.

Prie durų ji dar kartą pamojavo ranka ir pastebėjo, kad Fredas truputėlį nustebo. Jis tikriausiai manė, kad ji dar liksianti.

Vaikščiojant tarp Quai d’Orsay knygų prekystalių Gemą užkalbino kažkoks dailininkas, kuris papasakojo jai apie savo planus ir idealus. Nors Gema jame ir vėl pamatė daugelį Fredo charakterio niuansų, jai kilo noras išbandyti ir šį žmogų, kuris buvo įsitikinęs, kad siekia savo idealo. Ji keletą dienų klausė jo tiradų, tada pas smulkų meno prekeivį nusipirko keletą to dailininko paveikslų. Apsvaigintas šitos sėkmės jis ėmė dar įnirtingiau tapyti. Ji tyčia pirko tuos darbus, kuriuos jis laikė labiausiai nepasisekusiais, ir visai nesijautė nusivylusi, kad jis ir toliau tapo to paties tipo paveikslus. Bet tai nebuvo jos užgaida. Ji tik norėjo pasižiūrėti, ką jam reiškia pinigai. Netrukus jis ėmė puikuotis, ir jo idealizmas paskendo sotumo pojūtyje.

Gema čia praleido dar keletą savaičių. Ji gyveno tarnautojų kvartaluose ir turtingų miestiečių rajonuose.

Vardai nuskambėdavo jos ausyse ir vėl nuslopdavo, žmonės, kuriuos ji greitai pamiršdavo, atsirasdavo jos regėjimo lauke. Pramonininkai, kurie pradėjo nuo nulio ir įkūrė žinomas gamyklas, išradėjai, kurie sugalvojo vertingus patobulinimus, generolai, kurie rašė knygas apie karybos meną, ambicingi jauni diplomatai, kurie jau buvo ir apdovanoti — jie traukė savo nenuilstama energija; bet susidomėjimas greitai nuslopo. Jie savo reikalais ir būdu buvo gerai funkcionuojantys automatai, jie daug žinojo ir mokėjo gražiai pakalbėti, kai kurie buvo tiesiog prikimšti antikvarinio gyvenimo meno įdaro — bet jiems trūko savotiškumo. Gema ir pati nežinojo, kaip teisingai tai pavadinti. Jos viduje vis dar kirbėjo jausmas, kad visi šitie žmonės kaip dėlės prisisiurbė prie vienos vietos, jie neturėjo visumos, to mano-pasaulio-esybė jausmo, jie kiekvieną akimirką išgyveno sausai, nors ir iš naujo, ir kai pabandydavo akimirką išgyventi savaip, tai vis tiek darydavo pagal tam tikrą programą — jie neturėjo neapčiuopiamybės, laukiškumo ir šviesos, kuri leidžia save mylėti ir gerbti, pasiduoti ir vėl atsistoti, jie neturi to atsidavimo gyvenimui, neapsakomo, veržlaus jausmo — jie tiesiog apsėsti sistemų ir sustabarėjusių terminų. Ir Gema kaskart kiekviename iš jų tarsi šešėlį atpažindavo jį — Fredą.

Galiausiai dailininkai ir poetai ją visiškai nuvylė. Jų mintys buvo persunktos tam tikrų idėjų, jie lenkėsi joms kaip vynuogienojas nuo sunkių vynuogių. Jie gyveno savo kūryba, jų kūryba tiesiog parazitavo jų gyvenime, o pačių kūrėjų būtis baigė sunykti, jie negalėjo džiaugtis savo pasauliu, nes tai buvo tik tariamai laisva egzistencija. Tai buvo tam tikra gyvenimo forma, susieta su kūryba, tai buvo arba pasyvi kažkokio naujo darbo preliudija, arba tam tikras vėlesnės kūrybos jausmų proveržis. Jie visai neturėjo laiko įsiklausyti į savo kraujo tėkmę gyslomis, jų laukė kaltas ir rašalas — jų veidai tiesiog šaukėsi naujojo gimimo. Bet tai, kas gims, bus kažko kito tikslas ir neturės laisvės ir nepriklausomybės, nereikšmingumo grožio, neturės to, kas priklauso didžiosios kūrybos didybei.

Gema aplankė markizę d’Aržantė, kuri pasikvietė ją vykti kartu pas Parmos princesę. Keletą dienų ji važinėjo su jaunuoju St. Deniu gatvėmis. Vakare ją aplankė jauna aktorė, kuri verkė ir maldavo palikti jai St. Denį. Gema nuramino ją ir padovanojo jį jai. Visą vakarą ji praplepėjo su jaunąja aktore. Toji tapo miela kaip kačiukas ir vėliau dar kartą apsilankė pas ją. Vieno pokylio pas princesę metu Gema, perėjusi per sales, patraukė į save dėmesį. Vienoje ložėje jai teko laimė susipažinti su nauju vieno poeto kūriniu; poetas pasakė, kad jam šlovė yra niekas palyginus su šiomis akimirkomis. Ji nepatikėjo; nes poetai meluoja ir patys to nežino.

Du jauni karininkai, kurių Gema nepažinojo, pasirodo, buvo dėl jos susimušę. „Kaip kvaila, — pagalvojo ji, kai jai apie tai papasakojo. — Jei būtų susilažinę, būtų įdomiau“.

Europos miestai jai buvo nuobodūs. Vidutiniokų masės slėgė. Dešimtkart ko nors nepastebėti buvo sunkiau nei vienąkart nusigręžti. Be to, trūko žinių ir patyrimo, juk gyvename vienas šalia kito, pažįstame vienas kitą per daug gerai, dažnai matomės — jei pažįsti vieną, manai, kad pažįsti visus...

Gema pavargo. Ji nuo pat apačios perėjo visus visuomenės sluoksnius ir atrado, kad yra tik vienas skirtumas, kuris skiria tuos sluoksnius. Jei jo nebūtų, jie būtų identiški. Tarp gimimo ir mirties sukosi ratas — tarp šitų dviejų polių balansavo visas gyvenimas — bet jis negalėjo pasiekti pusiausvyros, jis kilo ir leidosi vertikaliomis bangomis, kirsdamas teisingąją kryptį. Plačiųjų horizontų nebuvo — girdėti gilūs atodūsiai — Om, apie kurį kalbėjo Budos šventikai — ėjimas ratu nieko nedavė — ir niekas negalėjo padėti.

Gemai daug mielesni ėmė atrodyti gyvūnai. Jų elgsenos natūralumas leido jai atpažinti begėdišką žmogiškųjų veiksmų dirbtinumą. Jos sąmonė aštriau vertino žodžių frazes, judesius, eisenos, mąstymo, potraukių šablonus. Lėkštumas, vidutiniškumas iškart krisdavo į akis. Ji mokėjo atskirti mažiausius niuansus, vaidybą, matė kaukę, kurią galėjo šaltai nuplėšti, nes tada jautėsi saugi, tačiau jos savimonė suduždavo pasiekusi savimeilę. Atsirado atostūmis, paniekos grimasa iškreipė veidą, kol abejingumas užvaldydavo jausmus: suderinta angliavandenių, baltymų ir riebalų apykaita, patyrimo ir įpročio sąstingis, įsivėlęs į kasdieniškos cirkuliacijos, pinigų, titulo, sėkmės žabangus; bet reikalingas, nes be jo — nei pilietinio saugumo, nei punktualaus ekspreso, nei patikimo banko tarnautojo. Didžiausi gyvenimo kaštai aiškūs ir įsisenėję; daugiau prie to neverta grįžti.

Markizė d’Aržantė paprašė Gemos apsigyventi jos mažutėje pilaitėje prie vandens, už valandos kelio nuo Paryžiaus.

Kelionės dieną jai vėl netikėtai teko praeiti netoli Fredo namų. Ji ėjo gatve ir sutiko jį. Jis iš karto ją atpažino. Priekaištaudamas paklausė, kodėl ji išvykusi, ir pridūrė, kad jau viskas per vėlu — jis jau turįs kitą draugę, su kuria kartu gyvena. Jis daugiau nieko kito negalėjo sugalvoti, tik tai, kad ji prašysis gyventi pas jį. Šis susitikimas jai paliko įspūdžių, ir ji puikiai nusiteikusi išvyko į markizės apartamentus.

VI

Senukas, kuris prižiūrėjo pilį, pasakojo jai, kad pastaraisiais metais ji buvo remontuojama. Jai vėl pasidarė įdomu. Sutemus buvo galima vieną kitą valandėlę ir pasvajoti. Vėjas plėšė parudavusius lapus nuo guobų ir lazdynų ir mėtė juos vandenin, liūdnai pasvirusi Narcizo skulptūra prie tvenkinio simbolizavo suakmenėjusią rudens vakarų filosofiją, o kažkur toli tamsoje alsavo mirtis.