Эрих Ремарк - Gema

Ne vieną kartą Gema ryte netoli savo namų durų buvo sutikusi kažkokį blankų žmogelį. Po pažastimi jis nešdavosi odinį segtuvą, kuris akivaizdžiai buvo tuščias, tik vienoje vietoje matėsi sustorėjimas — ten tikriausiai buvo pusryčiai. Po kelių dienų jis pasisveikino su Gema, dar po dviejų sustojo su ja pakalbėti.

Jis dirbo buhalteriu vienoje didelėje įmonėje, visą darbo laiką jis dėliojo skaičių prie skaičiaus. Jis gyveno tame pačiame name kaip ir Gema, todėl lengvai rado pretekstą ją užkalbinti. Po savaitės jis pakvietė ją praleisti kartu sekmadienį. Jis turėjo kažkokį vardą. Ji vadino jį Fredu, — jis tam neprieštaravo.

Gema pastebėjo, kad viskas atrodo taip, lyg būtų ruošiamasi didelei šventei, jis tikrai įtemptai laukė šio susitikimo — tai buvo laukiama ir jaudinanti jo gyvenimo savaitės atkarpa. Ji tikėjosi tądien išsivaduoti iš žmogiškųjų silpnybių ir prižadėjo jam pabūti kartu.

Jis atėjo apsirengęs ypatingu kostiumu, kuris jam graudžiai gerai tiko. Buvo aišku, kad užsivelka jį tik tokiomis dienomis. Aukšta apykaklė suteikė jo figūrai nepageidautiną kuklios ir bejėgės reprezentacijos žymę. Jis nešėsi pirštinę ir ant rankos užsikabinęs lazdelę.

Buvo giedra diena, ir daugybė žmonių traukė į gamtą. Visuomeninio transporto priemonės buvo perpildytos nekantrios žmonių masės, kuri veržėsi į priemiesčius ir triukšmingai ieškojo galimybės prisėsti ar griausmingai reiškė teises į užimtas vietas. Gemą ir vėl nustebino begalinės energijos proveržiai, kurie kėlė tokius mažučius ginčus. Jei sukaupta energija sukelia tokius niekingus dalykus, kas būtų, jei įvyktų kažkas galingesnio; negi reikėtų ištisos sprogimų serijos? Staiga vis dėlto atėjo galas, kurio daugelis nebesulaukė — išsisėmė jėgos, veidai atrodė išsekę, susidomėjimas pranyko, ir grįžtančiųjų armija vėl traukė įprastomis gatvėmis namo — kur gi daugiau buvo galima pasukti ar prisiversti ieškoti kitų kelių?

Gema pradėjo klausinėti Fredo apie jo gyvenimą. Jis atgijo, pašnekesys jam patiko, papasakojo visą evoliucinę, visai paprastutę ir simpatišką istoriją, kuri yra geriausias vidutinybės gyvenimo pavyzdys. Su ypatingu rūpesčiu jis pasakojo apie šeimos santykius ir įsivažiavo pasakodamas apie seserį ir jos sutuoktinį. Jis nuolat kartojo, kad jos „santykiai yra garantuoti“.

Gema jau anksčiau pastebėjo stiprų ryšį su šeima, jis labiau reiškėsi ne buvimu šalia vienas kito, bet dvasiniais tarpusavio santykiais, dvasiniu bendravimu, nesvarbu, ar tie santykiai — tai giminiška simpatija, ar antipatija. Net jei žmonės gyvena atskirai, tai atsitinka akivaizdžiai, per kiekvieną neapykantos ar abejingumo akibrokštą, pastarasis netgi gali rodyti stipriausius dvasinius ryšius. Fredas jai visa tai ir atskleidė. Tokie žmonės negalėjo būti vieni, jiems nereikėjo dvasinės vienatvės, jie su baime traukėsi nuo jos ir siekė vienpusiškos meilės ar neapykantos konsteliacijos, kurią jie dėl savo keistų ir meistriškų sugebėjimų schematizuoti per trumpą laiką pavertė įpročio dalyku.

Mažame viešbutėlyje prie ežero jie užsisakė pietus. Virš ežero tvyrojo ankstyvo rudens tyla. Rudeniškas rugpjūčio gaivumas, žmonėms nešantis aukso nuojautą, o miškams dovanojantis melsvus ilgesingus atspalvius, tarsi varpas kabojo virš pasaulio. Viskas turėjo savo paskirtį, nieko nebuvo nereikšmingo.

Vištos tingiai kapstėsi po nukritusius lapus, tolumoje gelsva ochra švietė sena mūro siena su kreivais akmenimis, virš jos matėsi laukinės vynuogės ir ryškiai raudoni vijoklio žiedai, į beribį dangų stiebėsi valstiečio sodybos stogas, pro atvertus virtuvės langus buvo girdėti plaunamų indų žvangesys, sode dirbo pagyvenęs vyras, apsirengęs nutrintu švarku ir lino kelnėmis — niekas nedrumstė šios idiliškos nuotaikos. Ežeru plaukiojo valtelės, dar toliau matėsi balti kelių burlaivių trikampiai.

Fredas kažką pasakė apie bures; tada nutilo ir susimąstęs rūkė cigarą, kuris atrodė keistai prie jo siauro veido. Tai taip pat buvo pramoga, kurią jis saugojo laisvadieniui. Retkarčiais jis susirūpinęs pažvelgdavo į cigarą iš šono ir vėl užsitraukdavo. Gema tai pastebėjo ir paglostė jo ranką.

Lengvas to krašto vynas praskaidrino jo nuotaiką. Pradžioje šiek tiek užsikirsdamas jis pradėjo pasakoti apie savo biurą. Jis sistemingai dėstė Gemai, kaip ten dirbama, norėdamas, kad jai viskas būtų tikrai aišku, net lazda nupaišė pastato ir savo kambario schemą. Jo kambarys buvo netoli nuo direktoriaus Kiosterio kabineto.

Jam prireikė maždaug pusės valandos papasakoti visus savo veiklos niuansus. Jis pabrėžė, kaip jo darbe svarbu pasitikėti žmonėmis, ir gyvai nupiešė padarinius, kuriuos gali nulemti apgavystės ar buhalterijos klaidos. Kad būtų dar aiškiau, jis pateikė buhalterio Pežo atvejį. Dėl šio darbuotojo aplaidumo vienai rimtai firmai buvo išsiųsti reikalavimai padengti dideles pinigų sumas — dėl šios klaidos nutrūko ryšiai su svarbiais klientais. Savaime suprantama, Pežo iš karto buvo atleistas.

Gema paklausė, ar jis patenkintas savo darbu. Jis negalėjo tvirtai atsakyti — tai buvo jo duona — bet nepatenkintas jis tikrai nebuvo. Tada jis prašneko apie savo kolegas. Ypač jis stebėjosi vienu iš jų — Bertinu. Vienąkart Bertinas buvo rimtai susiginčijęs su šefu — to sau negalėtų leisti niekas kitas. Net jei būtų teisus, — jis ėmė pasakoti ilgą istoriją, kaip pats vyriškai drąsiai su direktoriumi, tuo Kiosteriu iš Elzaso, kovojo už savo teises, — tai buvo jaudinantis vaizdas, nes Kiosteris net kumščiu trankė per jo stalą, bet galų gale pagirdamas paplekšnojo jam per petį.

Gemai jo žodžiai skambėjo kažkaip monotoniškai vidurdienio tyloje. Ji žinojo: tai yra tušti plepalai — bet argi jie nepateisinami? Tai taip tiko aptingusiai jos nuotaikai. Viskas turėjo savo pateisinimą ir viskas, rodos, buvo savo vietoje. Argi tokiu metu negalima klausytis pasakojimo apie direktorių Kiosterį ir poną Bertiną, apie kurį sklido gandai, kad jis palaiko ryšius su Kiosterio žmona? O ar tai nepanašu į dvasių šnibždėjimą indų vicekaraliaus rūmuose? Kokie žodžiai bebūtų — jie bereikšmiai. Jie buvo drapiruotė, jų jausti neįmanoma — ar verta stengtis moliuskiškus jausmus sprausti į sąvokų rėmus — gal geriau pakalbėti apie stenotipininkę Idą. Kaip gražiai atrodė balta duona ant tamsios lėkštės, kaip maloniai ji trupėjo saujoje, kokį švelnų skleidė kviečių kvapą. O kad mes galėtume pavirsti duona ar besikapstančiomis ir saulėje plunksnas kedenančiomis vištelėmis...

Gema netikėtai pašiurpo, supratusi, kad tai, ką šis jaunas žmogus pasakoja, nėra tik paprasta pokalbio tema; daugiau — tai yra jo būtis. Jo gyvenimas buvo įspraustas į to pasakojimo rėmus, jis pats nesijautė suvaržytas, tokia padėtis jam visai tiko. Direktoriaus Kiosterio vardas buvo galutinė sąvoka, kuri dominavo jo mintyse. Tačiau direktoriaus jis nelaikė tobula asmenybe, netgi kritikavo jį — bet šio žmogaus įtaka jo profesijai vis tiek buvo labai svarbi — o jo profesija jam buvo gyvenimo esmė. Fredas buvo susiliejęs su savo darbu, to darbo papročiais ir poreikiais...

Jis padėjo ranką, kurioje laikė cigarą, ant stalo. Ji buvo išblyškusi, ligota, bet — po oda pulsavo toks pat raudonas kraujas kaip ir Gemos. Nuo tų dviejų vienodų rankų tarsi kanalais iki pat smilkinių kilo nesuvokimo ir niekada-neįmanoma-suprasti jausmas, jis ten pulsavo, gyveno, ten formavosi pasaulio vaizdai, tarpusavyje neturintys nė menkiausio ryšio, jie buvo daug kartų svetimesni už nesuvokiamus laukinio žvėries instinktus, kurie buvo nutolę daug kartų toliau nei tolimieji žvaigždynai, nutolę per tūkstančių tūkstančius šviesmečių. O kraujas, kuris girdė tas rankas, buvo toks pat rausvas, jokia akis negalėjo įžiūrėti skirtumų, abi rankos gulėjo arti viena kitos, neatsitraukė viena nuo kitos nė per sprindį — tai buvo tokie panašūs du kūriniai, kokių nebūna net tarp vienos rūšies gyvūnų. Gemai šios rankos ant stalo pasirodė valdomos pabaisiškų demonų, nepakeliamos nesuvokiamybės tragiškumo, prieš kuriuos viskas žemėje atrodo esą tik lengvas juokelis ar banali teorija.