Эрих Ремарк - Gema

Laivas pasviro sukdamas į šoną ir vėl paniro į pilkąsias marias. Vėjas vėl nutilo. Ir jūreiviai nuėjo pamiegoti; muzika buvo nutilusi. Gemą taip pat buvo apėmęs lengvas snaudulys, iš kurio ji visai lengvai vėl sugrįžo į tikrovę, vos tik tyliai sudūzgė laivo mašinos. Laivas įplaukė į kažkokią tarpinę prieplauką ir stovėjo laukdamas. Maždaug po valandos priešinga kryptimi atplaukė dar vienas garlaivis. Jis buvo apšviestas, plaukė lėtai ir be garso tarsi miražas. Bangelės sklido vandens paviršiumi nuo jo. Ant tiltelio buvo matyti kažkieno tamsus siluetas. Gemai pasirodė, kad tas žmogus pamojavo, bet iš tikrųjų jinai nieko negalėjo įžiūrėti.

„Tai štai koks susitikimas, — persmelkė Gemą mintis, — pasisveikinimas su tamsa iš tamsos — prasilenkiančiojo su kitu prasilenkiančiuoju — galbūt mostelėjimas nuo denio kitam deniui — daugiau niekada — nors šviesos atrodo taip arti, jos tolsta viena nuo kitos. Ir vėl lieki vienas savo kelionėje.“

Ji prisiminė kelis praėjusius mėnesius. Palenkė galvą — staiga jos mintyse iškilo palyginimas: ar nepanaši šita laivo vizija į jos santykius su Kinsliu ir į atsisveikinimą. Ji dabar suprato: jis buvo teisus, jis visada viską aiškiai matė. Laivai tik pasisveikina ir vėl pamažu nutolsta vienas nuo kito — Kinslis buvo uoste, kuriame prisišvartavo jos laivas — bet dabar vėjas papūtė į bures, ir laivas neramiai susiūbavo prilaikomas inkaro grandinės — jis nenorėjo laukti, kol ji nutrūks ir atsitiks nelaimė. Uostas — ar čia ją pasiekė švelnios paguodos ir nusiraminimo bangelės — argi uostai nelaukė jos po ilgos varginančios kelionės? Bet ji neleido savęs apgaudinėti — tik nepažįstama yra kažkas viliojančio — ir tik nepažįstami uostai tebūna pasiruošę priimti jos laivą. Šios tvankios nakties vidury Sueco kanale Gema suprato, kad praeities ratas jau užsidarė.

Gema sėdėjo prie kapitono stalelio. Ji prisiminė vieną šeimą, kurią be perstojo pašiepė kiti keleiviai, bet tos šeimos nariams tai buvo nė motais, o gal jie iš viso to ir nematė. Tai buvo žmonės, kurie labai greitai praturtėjo, bet jų elgesys liko prasčiokiškas. Gema pamažu įveikė vidinį pasipriešinimą būti su ta šeima, ypač kai jie valgydavo, bandydami pamėgdžioti aukštuomenę, net pajuto suprantanti, ko iš tikrųjų jie siekia — juk jų egzistencijai tereikia tokių paprastų ir banalių dalykų, tai jiems lyg jų amžinybės ašis. Ji stebėjo jų valgymo būdą, kuris stipriai skyrėsi nuo saikingų kitų svečių. Jie energingai pasveikino sriubą ir su palaiminga šypsena veiduose lyg kulto ceremonijoje išlankstė servetėlę. Kokia lemtinga pasirodė akimirka, kai buvo panardintas pirmas šaukštas ir riebios burnos prasižiojo kritikuoti patiekalų, pastabų fejerverkas iššovė sulaukus kepsnio, — jis vis dėlto buvo pagirtas. Šie pietūs buvo palyginti su ankstesniais, vakarykščiais, po to su tais prieš savaitę, pasidalinta patirtimi, kaip juos galima būtų paruošti kitaip. Aiškiai atsiskleidė atskirų šeimos narių skonis, stebėtiną kramtymo paprastumą pagardino energingas pokalbis apie valgymą. Šeimos galvos veide atsirado nuoširdus rūpestis, kai atnešus desertą jis nepamatė savo mėgstamo patiekalo — visuotinė nuostaba, kaip tai galėjo atsitikti, atskleidė strateginius doruolio sugebėjimus: gana triukšmingai „pasišnibždėjus“ su stiuardu pavyko pasiekti, kad mėgstamas patiekalas būtų atneštas. Gerbtinas ryžtas sutvisko apkūniosios matronos akyse, kai ji vartė kepsnio gabalėlius šakute ir sakalo žvilgsniu rinko didžiausius savo šeimai: viršutiniai gabalėliai buvo per maži. Daugybe žiedų apmaustyta ranka pačiupo padažo ąsotėlį ir netaupydama liejosi rudą padažą, nesirūpindama, ar užteks kitiems. Visas pasaulis šitai šeimai buvo čia: prasidėjo ties vienu stalo galu ir baigėsi ties kitu. Gema negalėjo atitraukti akių nuo šio komiško proceso. Ji trumpam išsilaisvino nuo kitų polinkių ir interesų, tačiau jautri jos sielos kompaso strėlikė reagavo į menkiausią trauką ir būtent kažkas dar, be komiškumo, traukė Gemą, gal šeimos būties kūrybos procesas, primityvi, bet vis brutaliau save išreiškianti jausmų skalė, prislopinta energija, skirta aplinkos daiktams, nors jos nevertėjo tam eikvoti, bet ji kėlė smalsumą, norėjosi daugiau apie ją sužinoti.

Iki šiol ji nebuvo atkreipusi dėmesio į šituos visuomenės sluoksnius. O gal jos sąmonėje jie buvo susiformavę kaip būtini dalykai, palaikantys ir prižiūrintys visuotinę sudėtingą būties kūrimo mechaniką. Jie sėdėjo biuruose ir skaičiavo; jie pragmatiškai vadovavo; jie parūpindavo daiktų, kurių reikėjo, ir stebėjo, kad jų niekada netrūktų.

Taip jie egzistavo menamoje tikrovėje ir valdomi guodžiančios ir didingos žmonijos savybės — vaizduotės — tikėjo savimi, savo darbais ir jų svarba. Be vaizduotės galėjo sugriūti visuomenės pamatai; o kad visi ratai ir ratukai zvimbtų ir neužstrigdami suktųsi, reikėjo visuotinės įtaigos: kad tikrai yra kažkas, be ko viskas sustotų, ratukai nebesisuktų. Taip visos šitos būtybės — direktoriai, tarnautojai, darbininkai ir pardavėjai — įsipainiojo į veiklaus gyvenimo tinklą. Darbštumas buvo jų vertės matas — bet kas gali būti mažiau reikšmingo už darbą.

Netikėtai Gema pajuto atrandanti savotišką, atkaklų ir nesiliaujantį tokių būtybių pasipriešinimą kultūrinių tradicijų įtakai. Jis apsiribojo tik kasdieniniais papročiais, kurie kai kuriuose visuomenės sluoksniuose per auklėjimą jau seniai virto gražios formos šablonu: bet to pasipriešinimo gyvybingumas buvo visur, jis atsiskleidė kaip savaime suprantamas dalykas, bet tuo pačiu kėlė nuostabą.

Žmonės atrodė taip užsiėmę savo reikalais, kad niekas nebūtų jų atplėšęs nuo jų užsiėmimo. Nebuvo nieko, kas jiems padarytų įspūdį. Jie lankėsi Benarese ir buvo Balyje; jie daugiau apie nieką nešnekėjo lyg būtų susiruošę į sekmadienio išvyką gamtoje. Jų namai visąlaik buvo su jais; išėję pasivaikščioti Jokohamoje, iš tikrųjų jausdavosi lyg gimtajame mieste Osnabriuke arba Gravenhagene. Nepaaiškinami burtai saugojo juos nuo svetimšalių įtakos. Jie liko tokie pat kaip buvo, ir buvo tokie pat kaip kažkada. Niekas nieko jiems negalėjo prikišti ar nukreipti iš jų kelio; jie visada sugebėjo to išvengti, mokėjo atkurti savo principus, kurie buvo suprantami tik jiems — kam tik nepritaikysi visuotinio utilitarizmo principo.

Gemos dar laukė gyvenimas — milžiniškas siautėjantis įvykis, galintis ją sutraiškyti ir nusviesti kažkur, kurio ji nežino ir nesitiki, bet kurį retkarčiais stipriai ir jaudinamai saldžiai nujaučia esant. Tačiau jos laukia ribota, jokiu būdu ne beribė galimybė, gyvenimas iškėlė savo reikalavimus „tikslu“ ir pabandė juos įkūnyti tikrovėje. Jis ragino Gemą sužinoti, ką reiškia tas nuolatinis stabčiojimas ir priežasties-pasekmės santykis. Tai buvo nežinomas menkų dalykų kraštas — kokia virkštelė siejo ją su juo? Kas buvo tie žmonės? Ji nusprendė susipažinti su jais.

Marselyje ji išlipo iš laivo. Akimirką dar dvejojo, nežinodama, kur važiuoti. Tada nusprendė, kad jai reikia vykti į Paryžių. Ji priemiestyje išsinuomojo kambarį — senoje, siauroje gatvelėje, kur gyveno valdininkai ir tarnautojai.

Šitos gatvelės tik ankstyvą rytą parodydavo savo tikrąjį veidą. Dieną jos buvo uždaros, pasislėpusios saulės atšvaituose, kurie joms visai netiko. Bet brėkštant rytui jos gyveno savo aiškiai suvokiamą ir niūrų gyvenimą — jis būdingas tik joms. Šešėliai stovėjo kampuose lyg sielvarto apimtos moterys, gūžėsi nuo negailestingų rytmečio žvilgsnių. Po to vienu metu atsidarydavo namų langai, iš kambarių tamsos į ryto gaivą galvas iškišdavo užsimiegojusios būtybės, tyrinėjo, koks oras jų laukia, maždaug po ketvirčio valandos trinktelėdavo namų durys, — ir štai jau išeina pirmieji. Jie tuščiais žvilgsniais, kuriuose atsispindėjo dar daugiau gyvenimo kartėlio, slinkdavo palei mūrines sienas. Kai Gema anksti ryte eidavo gatve stebėdama tuos veidus, dažnai įžvelgdavo tą nejautros ženklą, kuris kartais turėjo kitokį atspalvį — gal dėl rūpesčių nepavėluoti, o gal dėl mažumėlę pakilusios rytmetinės nuotaikos.