Эрих Ремарк: Gema

Kaip balti angelėliai niekur nesidairydami po namus vaikščiojo berniukai. Jų lūpos buvo dažytos. Nebuvo įmanoma girdėti, kaip jie vaikščioja. Jie turėjo indėniško kraujo, tai buvo mišrūnai, piktų burtų pažymėti mirties ženklu. Viename kambaryje riebi moteris pasileido plaukus, kurie krito kaip krioklys nuo masyvių jos pečių. Ji pakreipė galvą, norėdama žvilgtelėti į viešnią, metė nekantrų žvilgsnį į jos pusę ir apsilaižė. Nenusakomai vulgarūs bruožai darkė jos totorišką veidą. Rankos buvo suglebusios ir minkštos, išvagotos storų venų; atrodė, lyg jos būtų nešusios viso pasaulio naštą...

Gema norėjo išeiti iš parko. Bet jautė, kad ją kažkas laiko už rankos, matė šalia išdarkytą perkreipto siaubo kuprės veidą.

— Tu privalai pasilikti, — šnibždėjo pilkos lūpos.

Gema nežinojo, kodėl ji liko čia, apsisuko ir grįžo. Po pietų ji žaidė su dviem Angoros veislės katėmis, klausė kuprės pasakų, kurios visos buvo apie meilę ir laimingai baigėsi. Storoji kekšė prašiureno pro šalį, trumpam stabtelėjo priešais Gemą, kurį laiką žvelgė į ją ir vėl nuėjo savo keliu.

Ant palangės tupėjo prijaukinta beždžionė, ant jos pirštų buvo daug žiedų; ji lėtai atsisuko, kai kuprė kažką tyliai sušnibždėjo Gemai. Gema sustingo, jos veidas įgavo pelenų atspalvį. Kai beždžionė tyliai išsliūkino iš kambario, kuprotoji pasakė, kad šitas žvėris išties klaikus; mergšė, kuri ką tik perėjo pro šalį, tiki, kad ta beždžionė gali viską pakartoti. Gema apmėtė beždžionę knygomis ir pagalvėmis, vos tik ji vėl pasirodė tarpduryje.

Kreolas nepasirodė visą dieną. Gemai kėlė šypseną šitas naivus bandymas. Slankiodama po namus ji galėjo pažinti jo skonį. Visuose kambariuose buvo iškabinti kilimai. Maroko audiniai ir persiški kilimėliai kabėjo šalia nutrintų keistai raštuotų įspūdingo darbo turkiškų ir arabiškų kilimų.

Per miegus Gema staiga išgirdo peiliu veriantį klyksmą. Visa drebėdama pašoko iš lovos, jos smilkiniai pulsavo iš baimės, bet ji pamažu nusiramino: gal tai buvo tik baisus sapnas. Bet riksmas vėl pasigirdo, šviesesnis, aukštesnis, maldaujantis lyg kraupios mirties akivaizdoje. Gema puolė prie durų, ėmė jas trankyti, nedrįsdama atidaryti, daužė kumščiais, šaukė, — netikėtai ji išgirdo už durų šnabždant duslų kuprės balsą, atplėšė duris, apipylė ją klausimais. Pagaliau suprato.

— Tai Mari, jai priepuolis...

Kuprė, atrodė, dar labiau susitraukė, ji pasikrapštė po sijonu, išsitraukė barškantį rožinį ir ėmė pašnibždomis ir su nuolankia baime jį kalbėti. Netikėtai trinktelėjo durys — kreolas mėlyna pižama metė piktą žvilgsnį į kambarį ir užbėgo laiptais į viršų. Riksmas vaiduokliškai skardėjo atidarinėjant ir uždarant duris, pasigirdo pliaukštelėjimai, po to duslūs smūgiai, bliovimas, kuris vis silpnėjo, tilo, tolumoje girdėjosi dejonės, ilgos, nesibaigiančios, net persmelktos neaiškios širdgėlos, gilios ir kraupios; atrodė, viskas prasmegs kiaurai, jei šios sienas drebinančios dejonės nesiliaus — naktis tęsėsi, toji tamsioji vizija...

Kuprė nuščiuvo. Gargaliuodama ant laiptų aikštelės žvengė ir šlykščiai vaipėsi toji mergšė; netrukus ji kaip primuštas žvėriukas pasitraukė į savo kambarį. Praėjo berniukas, nešinas žibintu, kuris apšvietė blyškų jo veidą.

Kitą dieną kreolas susirado Gemą ir lyg niekur nieko norėjo ją paimti. Ji nužvelgė kreolą ir metė žvilgsnį pro langą, kurio facetuose trūkčiojo saulė, tarsi būtų čia, ant tų atbrailų, pasimovusi. Ji nekreipė į jį dėmesio ir jis išėjo nieko nepešęs.

Bet jam sugrįžus Gema buvo visai kitokia. Ji flirtavo, tarsi netyčiomis padėjo savo delną ant jo rankos, juto nedidelį jaudulį jam kalbant. Jis iš karto tai pajuto ir užgriuvo ją pamanęs, kad apžavėjo meistrišku gundymu. Ji skubiai jį atstūmė, nors neleido suprasti, kad būtent ji čia padėties šeimininkė, ir apsimetė kažką įtemptai mąstanti. Jis pasakė tikriausiai paskubėjęs, ir vėl pradėjo viską iš naujo: sukosi aplink ją, nuolat tarškėdamas lietė jos rankas, supo ją nelabai išradingų sakinių gyvatvore, bandė pralinksminti, jautė, kaip ji pamažu atsiduoda, tapo ryžtingesnis, žinojo, kad ji jo, kad ji seka paskui, eina kartu, manė jau sugausiąs ją, bet nepavyko — ji išsprūdo iš rankų. Todėl daugiau nebegalėjo tvardytis, suriaumojo ir riebiai nusikeikė, net putos dribo, nugalėtas erzinančiai bejausmio Gemos žvilgsnio, išspaudęs kreivą šypsenėlę, ištarė: „Nuostabu, madam“, ir trenkė durimis.

Bet greitai grįžo.

— Jūs turite gražių kilimų... — nuoširdžiai pasakė Gema.

— Taip, tai mano aistra...

— O, aistra...

Jis įsikando į lūpą.

— Mano vienintelė... — patylėjo, nes laukė atsakymo. — Šitas žalias maldos kilimėlis man yra brangiausias. Kilimų audėjas Basroje visą gyvenimą jį audė. Net, galima sakyti, į šį kilimą įaudė savo gyvenimo giją, nes jo žmona apgavo jį su europiečiu, kai jis dirbo. Kai kilimas buvo baigtas, europietis mirė susirgęs nežinoma liga. Audėjo žmonos kūną rado šaltinio dugne. Šis kilimas iki šiol turi stebuklingų galių. Bet mes norėjome pakalbėti apie kitką...

Jis prisitraukė krėslą ir pradėjo derybas. Gyvenimą stebėti gera tik tada, kai matai visas jo puses. Viena iš tų pusių jam yra ji, dar nepažįstama, nauja — bet jis žino: ir jai tas pats. Gema atsainiai pridūrė:

— Jūs dabar laukiate mano prieštaravimo. Kodėl vadovaujatės sena mokykla? Pamirškime tai! Aš sutinku: jūs man taip pat...

Jis sukluso ir bandė surasti jos žodžiuose spąstus. Norėdamas greičiau viską baigti, jis pakilo, linktelėjo, tarsi ką tik būtų užbaigtos derybos dėl kviečių pirkimo, ir atsisveikindamas nedrąsiai ištarė:

— Gerai — netrukus pradėsime...

Eidamas iki durų jis laukė atsakymo; tylėjimas už nugaros jam buvo baisesnis nei bet koks žodis. Neištvėręs turėjo atsisukti nuo slenksčio. Pažvelgė į Gemą. Ji to laukė ir, dar spynai duryse netrakštelėjus, lengvabūdiškai mestelėjo:

— Bet jūs mane rytą nuvešite atgal.

Jis nustėręs atsigręžė ir jos akyse išvydo pašaipą.

— Jūs mėgstate kuriozišką pradžią — aš tai gerai suprantu.

Jis nenuvežė jos kitą rytą, tačiau atsiuntė mėlynų orchidėjų. Per pietus jis bandė įtikinti ją atsisakyti idėjos grįžti. Ji nustebo:

— Kodėl?..

Jam pavyko apeiti šį klausimą. Tai tik dar labiau paskatino jos užsispyrimą:

— Jūs sugebate greitai keisti savo nuomonę, mano drauge. Prieš dvi dienas buvote nepriklausomas kaip koks paša, dabar deratės lyg būtumėt turguje. Greičiau užbaikim viską — šį vakarą išvykstame į Kolombą...

Kreolas perkreipė veidą ir nieko nesakė. Gema kalbėjo toliau:

— Jūs bandote išvengti argumentų, kurie galėtų mane sulaikyti. Kodėl — jūs įsivaizduojate esąs toks mistiškas, kad net atrodote banalus.

Jis pagalvojo ir prapliupo:

— Tai tik tam tikras mano pomėgis maskuotis, daugiau nieko. Jis paruošia kitą žmogų minčiai, kad jo niekas neapgaudinėja, moterį, kad ji tik moteris, tik moteriškas pavidalas, daugiau niekas. Netgi daugiau — pliki griaučiai. Juk turi būti pagrindas, ant kurio laikosi bet koks apvalkalas, net ir nesuprantamas. Vienas kitą pažįstam ir žaisminga bei linksma forma slepiam, kaip viskas pasikeis po akimirkos. Rokoko ir žodžiai — daugiau nieko; po jais slepiasi geležiniai svarbiausių impulsų pastoliai. Bet ko čia fechtuotis sakiniais — jūs gi žinote, ko aš noriu.

— Jūs labai atsargus — bet atsargumas turi silpnybę išsiduoti. Ir jei kur nors galima išsiduoti, tada reikia slėptis. Aš nekenčiu suvaržymų. Pralinksmėkite šiek tiek.