Eduardas Štorchas - Mamutų medžiotojai

Prie ugnies jis išbuvo visą dieną, ir dabar visas tuntas žino, kad Kopčemas yra ugnies saugotojas, nors tuo reikalu nebuvo taryboje tartasi. Jam padeda Ugnius, beveik metais jaunesnis berniukas. Moterys prinešė krūvą naujų malkų, ir Kopčemas gali ramiai žiūrėti į ugnį, paskendęs savo mintyse.

Ugnis — baisi galybė. Viską įveikia. Ji nuveja žvėris, šildo, kepina mėsą. Be ugnies negyvensi žiemą… Bet nedaug betrūko — ir tuntas būtų buvęs be ugnies! Molis ugnį uždusina. Lietus taip pat kartais užgesina laužą. Ugnį reikia rūpestingai sergėti. Užgesusios ugnies nebeatgaivinsi.

Dabar Kopčemas ją gerai saugos. Jo ugnis niekada neužges. Tai jo motinos Nianos ugnis. Ji taip pat niekada nedings. Ji dabar gyvens jo ugnyje. Kol ugnis liepsnos ir kils balti dūmai, tol Niana plazdens viršum laužo, kuris buvo įpūstas iš jos kapo nuodėgulio.

Kopčemas pakurstė ugnį nauju glėbeliu šakų ir susižavėjęs stebėjo virstančius dūmų kamuolius.

Įmetė į ugnį malką — ir žiū: po valandėlės jau jos nebėra, teliko pelenai lauže ir dūmai padangėje. Koks nuostabus pasikeitimas. Niekas to nesupranta. Taip ir žmogui būna: kūnas guli sustingęs, o jo kvapas kyla į viršų, kol išsisklaido. Sakoma: „Mirė!“ Kvapas atsiskiria nuo kūno kaip dūmai nuo medžio ir jau nebegrįžta. Kas mirė, nekvėpuoja.

Tuntui gera, kol jis turi ugnį. Suaugę medžiotojai kartais prisimena, jog kadaise tuntas, vargingai keliaudamas, prarado ugnį kažkokioje upėje, per kurią kėlėsi. Medžiotojas, kuris nešė kelmą su viduje gruzdančia ugnimi, parkrito, srovės parverstas, ir ugnis paskendo. Tai buvo didelė nelaimė tuntui. Ilgai truko, kol jie gavo naują ugnį iš kito tunto už daugybę kailių. Per tą laiką žiemą daug tunto narių žuvo nuo šalčio, plėšriųjų žvėrių ir ligų, mat, žmonės valgė vien žalią mėsą ir dėl to ėmė sirgti. Vargas buvo be ugnies!

O kas, jeigu ir svetimojo tunto stovykloje būtų užgesusi ugnis? Jeigu jie nebūtų sutikę nė vieno draugiško tunto? Ir būtų likę be ugnies, baisių vargų ir bėdų kamuojami…

Prie ramiai degančios ugnies priėjo Ukmasas su gabalu mėsos. Truputį padaužė ją stumbro kaulu ir, išsitraukęs iš laužo įkaitusį akmenį, padėjo ant jo ribinį mėsos. Prisėdęs prie šios savo virtuvės, laukė, kol ribinis iškeps. Sulenkęs kojas, jis apsikabino rankomis kelius ir pasidėjo ant jų galvą. Jo plaukai, surišti dirželiu į kuokštą, styrojo ant pakaušio.

Medžiotojas ranka parodė, kad aplink ugnį netvarka. Ugnius tuoj pastvėrė kelias spygliuočių šakas ir sušlavė nuodėgulius bei šakalius į laužą. Jis džiaugėsi, kad Ukmasas nepiktas ir neužtvojo jam per sprandą kaip kiti pikti medžiotojai, netyčia užsistoję arba atsisėdę ant žarijos. Žinoma, aplink laužą turi būti švaru, žarijos negali visur mėtytis.

Ukmasas berniukų jau nė nepastebi.

Kopčemas kostelėjo ir toli nusispjovė, — taip jis matydavo darant suaugusius medžiotojus. Paskui kreipėsi į Ukmasą:

— Be ugnies negali gyventi. Ugnis visada gimsta iš kitos ugnies.

Ukmasas tyli ir stebi savo ribinį, kuris jau pradeda rusti.

Kopčemas parodė į savo puikiąją ugnį:

— Lietus ant ugnies — ugnies nebėr. Niekur nebėr ugnies — kas daryti?

Medžiotojas tarsi negirdi, ką šneka berniukas, tik kartkartėmis į jį skersakiuoja. Reikia apsvarstyti, ar neapsijuoks, pradėjęs rimtą kalbą su paaugliu. Berniukas labai jau drąsus, jei kalbina suaugusį medžiotoją!

Valandėlę pasvarstęs, Ukmasas vis dėlto prabilo. Gal būt, jam patiko berniuko smalsumas.

— Ugnis — didis burtas. Kopčemas — jaunas vaikinas, bet žino, kad iš titnago lekia kibirkštys. Titnagas ir akmuo — čirkšt — ir lekia ugnies kibirkštys. Titnagas — ugnis, bet sunku iš kibirkšties ją įdegti. To negali niekas — tik didysis vadas Pilkasis Vilkas. Bet Pilkasis Vilkas jau nevadovauja savo tuntui. Pilkasis Vilkas jau nebeskelia ugnies. Pilkasis Vilkas paliko savo tuntą. Prieš daug žiemų…

Medžiotojas sunkiai kalbėjo. Ilgai ieškodavo žodžio, norėdamas išreikšti kokią mintį. Kartais ir nesugebėdavo pasakyti, ką norėdavo, ir tada padėdavo sau išraiškiu mostu. Seniai jis buvo taip ilgai kalbėjęs, kaip dabar. Tai jį nuvargino. Jis apvertė ribinį ant akmens ir vėl pasidėjo galvą ant kelių.

Kopčemas turėjo ką galvoti. Kad iš titnago lekia kibirkštys, žino kiekvienas mažas vaikas, ir Kopčemas tai matė tūkstantį kartų, kai medžiotojai gaminosi savo aštriuosius peilius, antgalius ir gremžtukus. Jis pats jau daug kartų buvo daužęs titnagą, norėdamas pasidaryti peiliuką mėsai ar gremžtuką kailiui. Kibirkščių būdavo daug, bet vaikas nė karto nematė, kad jos būtų uždegusios. Iš tiesų titnage slypi ugnis, bet tik Pilkasis Vilkas žinojo burtą, kuris iš kibirkšties padarydavo ugnį. O Pilkasis Vilkas jau seniai nebegyvena — Kopčemas jo nė neprisimena…

Ukmasas pasmeigė ribinį kaulo atšaiža ir nuėjo.

Kopčemas, įmetęs atgal į laužą akmenį, pakurstė ugnį.

Voveriukas iš tolo švilptelėjo, kviesdamas jį žaisti. Kopčemas, ištiesęs ranką, davė berniukams ženklą, kad neisiąs žaisti. Jis privaląs saugoti ugnį.

— Ugniau, atnešk man kokių skeveldrų!

Berniukas nubėgo prie uolos, kur medžiotojai paprastai tašydavo savo akmeninius ginklus bei įrankius, ir parnešė kelias nuolaužas.

Kopčemas iš jų išsirinko didžiausius gabalus ir ėmė daužyti vieną į kitą. Jis matė žyrant kibirkštis ir mėgino jomis uždegti sausą kailį. Tačiau ugnis nesirodė. Kopčemas nežinojo burto…

Moterys vėl atnešė naujų pakurų. Kopčemą ir Ugnių jos nuvarė šalin. Dabar pačios būsiančios prie ugnies. Reikia sudžiovinti ir išrūkyti stumbrienos atsargas, o taip pat parengti vyrams valgio. Ūbauto ja ir Kruopelė nuėjo į nedidelį rūsį, kur buvo sudėta mėsa. Sandėlis buvo netoli, tik keli žingsniai už senojo laužo, dabar Nianos kapo.

— Kas čia? — nusistebėjo Kruopelė, matydama, kad spygliuočių šakos viršum rūsio išdraikytos. Nužėrė šakas — ir suplojo rankomis.

Ir žvieglė Ubautoja ėmė gailiai kaukti, plodama rankomis per strėnas.

Moterys, atbėgusios nuo laužo, žiūri — tuščias rūsys. Tarsi iššluotas. Tik keli kąsneliai mėsos likę duobės dugne.

— Visa mėsa dingo! Ojojoi!

Moterų dejones išgirdę, prie sandėlio sulėkė medžiotojai. Kaip ir moterys, jie pamatė tik tuščią rūsį.

Medžiotojai net paraudo iš pykčio; raukydamiesi, sukandę dantis, jie šūkavo ir susijaudinę šokinėjo.

Mamutaitis atidžiai apžiūrinėjo žemę, kol jos dar nesutrypė medžiotojai, ir rado plačių letenų atspaudų — jos buvo panašios į lokio, tik kiek mažesnės.

— Aišku, ernis! — šaukė medžiotojai, choru keikdami nakties plėšiką.

Visi žinojo įžūlų plėšrūną, kuris be baimės prasmun ka visur, į patį stovyklos vidurį, kartais net į palapinę, kur miega žmonės, — ir viską suryja.

Tuntas staiga liko be pietų.

Kas budėjo šią naktį? Blogi sargai! Nieko nejaučia, kad plėšikas įlindęs į stovyklą! Šią pat akimirką jie turi išeiti į medžioklę, ir vargas jiems, jei grįš be laimikio.

Sujaudinti įniršusių vyrų šauksmai aidėjo po Vestonicų medžiotojų stovyklą. Du nusikaltę sargai išėjo į medžioklę. Kiti medžiotojai piktindamiesi iš jų šaipėsi.

Po valandėlės Mamutaitis, Vilko Nagas, Ukmasas ir dar keli geri medžiotojai apsiginklavo ąžuolinėmis ir uosinėmis gerai nusmailintomis ietimis ir sunkiais kirviais. Nepasitikėdami nevykėliais sargais, jie patys išėjo medžioti.