Eduardas Štorchas - Mamutų medžiotojai

Moterys ir vaikai ant kranto apstojo stumbrų veršiuką, erzino jį ir pešiojo. Jie nė nematė, kad vargšė Niana dingo liūne po stumbru.

Tik dvi vyresnės moterys, laikančios rankose atsargines ietis medžiotojams, stovi toliau ir liūdnais veidais tyliai stebi medžiotojų kovą su milžinišku stumbru. Jos galvoja apie vargšę Nianą, kuri taip staiga baigė gyvenimą. Jos neaimanuoja — žuvusieji neapraudami mūšyje.

Kopčemo motinos mirtis tuntui nepadarė didelio įspūdžio. Medžiotojų gyvenime kitaip ir būti negali. Niekas iš anksto nežino, ar bus dar vakare gyvas. Nuolatinėje kovoje dėl maisto kartais nugali žmogus, kartais — žvėris, taip buvo ir taip bus.

Bet Nianas, Nianos vyras ir valdovas, vis dėlto yra priblokštas; iš to, kaip jis šniurkščioja nosimi ir tankiai mirksi, matyti, kad jis susijaudinęs ir sutrikęs. Jis neteko žmonos, narsios ir ištikimos tarnaitės, kurią kadaise išsimainė už p; kią lokeną. Sunku dabar susirasti naują. Jo laukia ntinalonūs rūpesčiai. Kas dabar nešios medžioklės keliais jo palapinę? Kas kramtys jo kailius, kad jie būtų minkštesni?

Tuo tarpu medžiotojai jau velka nudobtą karvę ant kranto. Jie klimpsta į dumblą ir turi smarkiai stengtis, kad neprasmegtų liūne.

Kopčemui prapuolė medžioklės aistra. Nejudėdamas žiūri jis į krauju apšlakstytą vandens lelijos žiedą. Jis laukia, kada medžiotojai nuvers stumbrą ir kada jo motina vėl atsikels. Tačiau vienas medžiotojas atstūmė Kopčemą, kad nekliudytų.

Kopčemas dar valandėlę stovėjo vandenyje, įsikandęs kairiosios rankos nykštį. Paskui, panarinęs akis, nusivilko į liūno pakraštį ir atsisėdo prie alksnio.

Pergalingi medžiotojų šauksmai paskelbė, kad kova su stumbru baigta. Pavargę medžiotojai išbrido iš liūno ir įsakė moterims ištraukti abu stumbrus. Patys sugulė žolėje. Tiktai dabar jie persimetė keliais žodžiais apie netikėtą Nianos, geros narsiojo medžiotojo Niano draugės, žuvimą.

Moterys tuoj sušoko į pelkę. Nuo ilgo sėdėjimo sukryžiuotomis kojomis beveik visos jos — kreivakojės. Čiupusios pirmąjį stumbrą už kojų, ragų, karčių ir uodegos, jos iš visų jėgų velka jį vandeniu į krantą.

Toli sklinda šauksmai, klegesys, raginimai ir įspėjimai. Vanduo trykšta purslais, o nepajėgiančių išbristi moterų šauksmai nustelbia skardų įsilinksminusių vyrų juoką — jie patenkinti geru laimikiu.

Dumblu išsitepusios moterys ištempė nudobtą stumbrą ant kranto, bet išlaikyti jo nepajėgė: sunkus kūnas nuslydo nuolaidžiu krantu atgal į vandenį, ir moterys, kurios iš apačios jį stūmė, vos spėjo atšokti. Vanduo aukštai ištryško, ir vyrai pratrūko kvatotis. Jau buvo aišku, kad be jų neišsivers. Tatai glostė jų savimeilę, ir jie iš lengvo atsistojo. Su didžia šypsena jie žvilgtelėjo į triūsiančias moteris ir patys griebėsi stumbro.

Nelengva buvo išvilkti jį į krantą. Įtempti raumenys, išverstos akys ir sukąsti dantys rodė, kad vyrai stengiasi iš paskutiniųjų. Pagaliau stumbras vis dėlto atsidūrė krante. Neilgai su pasitenkinimu apžiūrinėjo medžiotojai didžiulį bulių. Jie vėl grįžo į vandenį stumbrės, dar iki pusės panirusios liūne; ir ją taip pat išvilko į sausumą.

Paskui jie paviršutiniškai apžiūrinėjo liūną, kur žuvo Niana. Nevertėjo ieškoti jos kūno. Vis tiek jai niekuo nepadėsi. Vestonicų tuntas sumedžiojo du stumbrus, sumokėjęs už laimikį Nianos gyvybe.

Ant kranto jau prasidėjo puota. Išdarius abu stumbrus, liko daugybė dar šiltų mėsgalių. Nors berniukai jau buvo atnešę iš stovyklos ugnies ir ją įkūrę, medžiotojai nekantriai draskė kepenis, skrandį bei kitus dublius ir čia pat valgė juos žalius.

Vaikai ir moterys laukė, kol pasisotins vyrai. Šiandien visiems užteks! Prisivalgys tiek, kad vos jiems pilvai nesprogs.

Vyrai padavė moterims nuluptą kailį, ir jos tuojau, pasitiesusios jį pievoje, ėmė gremžti aštriais akmenaičiais, tuo pat metu gardžiuodamosi pagrandomis. Antrąją stumbreną tvarkyti gavo vyresnieji vaikai.

Už krūmų ėmė kiauksėti lapės, priviliotos stipraus mėsos, kraujo ir vidurių kvapo. Voveriukas pasiautė į jas akmeniu, bet kai ir tada jos nenubėgo, pasigriebęs pagalį, vijo jas kuo toliau…

Medžiotojai iš jo juokėsi, kai drąsios lapės, nuvarytos vienoje pusėje, dar arčiau prilindo iš kitos pusės, tykodamos pačiupti ką nors iš riebių vaišių. Tada Voveriukas liovėsi tuščiai stengęsis ir tik spirtelėjo lapę, lendančią jam prie kojų.

Viena lapė, pagriebusi kraujuotą ietį, gulėjusią nuošalyje, bėgo tolyn. Kitos dvi tuoj liuoktelėjo paskui ją, varžydamosi dėl ieties kaip dėl kokio gardėsio.

Netrukus subėgo tiek lapių, kiek jų tik buvo Pavlovo kalnų olose.

Kiekvienas medžiotojas laiko vienoj rankoj savo gabalą mėsos, o kitoj rankoj — pagalį įkyrioms lapėms atginti.

Lauže jau susikaupė krūva žarijų, ir medžiotojai gali patogiai kepinti atsirėžtus mėsos gabalus, pasivėrę ant iešmų. Visi vyrai labai išsikraujavę. Bet jie niekada nesiprausia, atvirkščiai, — dar didžiuojasi kraujo dėmėmis. Daugelis tyčia tepasi krauju kūną ir džiaugiasi, jei visas veidas raudonas. Jie vaiposi, šiepia dantis ir todėl atrodo dar baisesni. Bet jiems tai labai patinka. Jų nuomone, kas labiau kraujuotas, tas esąs didesnis ir narsesnis medžiotojas.

Bet Kopčemas dar tebesėdi po krūmu ir žiūri į vandenį kaip apdujęs. Jis gardžiuojasi kepta stumbro uodega: apgraužė ją, o dabar, garsiai čepsėdamas, čiulpia. Ranka jis kartas nuo karto pasikaso blauzdas, bet nesuvokia, kad jį kanda uodai. Kažkas sukrebždėjo — Kopčemas ištempia ausis. Kitoje krūmo pusėje išlindo alkanas vilkas.

Kopčemas krūptelėjo, ir vilkas pasislėpė. Berniukas nesišaukė pagalbos — juk jis ne mažas vaikas! — bet tyliai atsistojo ir apsidairė kokio ginklo. Toliau pamatė kelias ietis, įsmeigtas į žemę. Vieną pasiėmė ir norėjo grįžti prie savo krūmo tykoti vilko.

Gauruočius, senas, bet dar miklus medžiotojas, pamėtėjo Kopčemui gerą, neapgraužtą kaulą. Berniukas mikliai sugavo jį kairiąja ranka ir nuėjo ieškoti vilko. Kelis kartus atsikando pusiau apkepusios mėsos ir su ietimi dešiniojoje rankoje apžiūrėjo aukštą žolę už alksnių krūmo. Vilko nematyti. Berniukas eina toliau krantu… Staiga tik šast!.. Vilkas šmėkštelėjo žolėje ir ištraukė Kopčemui kaulą iš rankos.

Kol berniukas atsipeikėjo, įžūlus vilkas dingo tarp krūmų. Kopčemas piktai pagrasė ietimi jam pridurmui.

Dabar nė nemanyk pasigirti medžiotojams, ką jam vilkas iškrėtė. Išjuoktų.

Pagaliau — galas nematė to kaulo! Juk iš tikrųjų jis nesijaučia alkanas…

Jis galvoja apie motiną. Stumbrai pagrobė ją iš tunto. Akis už akį, dantis už dantį..

Kopčemas prisėda ant uolikės, išsikišusios iš žemės, ir žiūri į nelemtąjį liūną. Nelemtąjį? Juk jis davė tuntui geidaujamo grobio!.. Bet žuvo jo motina. Kaip ji nuo mažens juo rūpinosi! Pas ją visada rasdavo prieglobstį…

— Mama, mama! — išsprūdo šauksmas iš berniuko lūpų. Kopčemas skaudžiai pravirko. Šiurkštų, beveik bejausmį berniuką sugraudino meilė motinai — pirmasis priešistorinio žmogaus visuomeninis jausmas.

Dvi dienas puotavo tuntas ant Dyjos kranto. Paskui su visomis mėsos atsargomis ir odomis grįžo į savo stovyklą.

Veršelis baigė liūdnai. Medžiotojai norėjo parsivesti jį į stovyklą ir palikti vėlesnėms dienoms. Bet jis buvo blogai pririštas, ir naktį vilkai jį išgąsdino. Nutrūkęs veršelis nubėgo toli į mišką, o ten plėšrūnai jį sudraskė.