Eduardas Štorchas - Mamutų medžiotojai

Laimė, tuntas turėjo daug mėsos atsargų, todėl apie veršelio dingimą daug nekalbėta. Kitais kartais sargai būtų buvę smarkiai nubausti, kad apleido savo pareigas ir buvo neatidūs.

Aplink ugnį susėdusios moterys tvarko dar likusią mėsą. Daug mėsos iškarstyta ant susmaigstytų į žemę šakų, ji džiūna saulėje. Moterys išėmė iš kumpių kaulus ir supjaustė plonomis riekelėmis atsargai. Valgytojai jau nebegali nė kramtyti: skauda žiaunas. Jie privargę nuo nuolatinio valgymo ir dabar drybso pievelėje prie šaltinio ir tarp palapinių.

Taukų yra tiek, kad neįmanoma visų suvalgyti. Šiandien kiekvienas tunto narys gali išsitrinti kūną kad ii' storiausiu taukų sluoksniu, ir niekas jam nesudroš pagaliu už švaistymą. Tai geriausia priemonė nuo kandžiųjų uodų, gelbstinti keletą dienų, kol nusitrina.

Tad visi rūpinasi, kad taukų sluoksnis ant kūno kuo ilgiau laikytų. Kuo taukai senesni ir kuo labiau dvokia, tuo geriau gina nuo uodų.

Iš laužo kamuoliais virsta tiršti dūmai, kuriuose moterys rūko mėsos gabalus, pavertus ant iešmų. Dvi murzinos mergaitės, Juodė ir Kaitrulė, atnešė dar glėbį prilaužytų šakučių ir padėjo prie laužo. Kai Gniūžtelė joms padavė gabaliuką mėsos, jos tik truktelėjo nosytėmis, netarusios nė žodžio, peršoko per virvantį iš šaltinio upeliūkštį ir už Gauruočiaus palapinės ėmė skinti rūgštynes. Paskui jos nubėgo net prie upės prisirinkti vandens augalų pumpurų. Po valandėlės prie jų prisidėjo ir kitos mergaitės, taip pat skinančios virškinimą skatinančius žalumynus.

Prie laužo atsisėdo greitakojis Kiškis ir šalia savęs pasidėjo dvi tiesias ir švariai nugludintas lazdas. Paėmęs vieną, apdegino jos plongalį kaitriose žarijose. Po valandėlės dar rūkstantį galą pabrūžino į akmenį. Kiškis turės puikių iečių!

Nė Kiškis nepanoro Gniūžtelės pasiūlytos mėsos, net nusigręžė nuo jos. O kai pro šalį, stenėdamas ir braukdamas nuo veido prakaitą, ėjo Didžgerklis, didžiausias tunto rajūnas, ir tas atstūmė Gniūžtelės ranką, ištiesusią jam kvapnų kepsnį.

Tunte jau niekas nepuolė prie mėsos, visi buvo sotūs ir tik kramtė rūgštynes arba metėles. Gal tik vakare medžiotojai ims lupinėti apgraužtų ir sukrautų į krūvą kaulų smegenis. Apdegusių kaulų smegenys! Didžiausias skanėstas pasaulyje! Jos, gal būt, suvilios ir prikimštą pilvą.

Vaikai žvalesni už suaugusius medžiotojus. Nė valandėlės ramiai nepasėdi. Voveriukas iš geltonojo molio gumulo nulipdė stumbro figūrą. Įsmeigė į liemenį keturis pagalius — tai kojos. O į galvą įbedė dvi šakutes — tai ragai.

Visiems berniukams molio stumbras labai patiko. Nusinešę jį galiuką už stovyklos, vaikai sumanė žaisti stumbro medžioklę. Pasidarę lanką ir strėlių, šliauždami prie stumbro, šaudė į jį strėlėmis, prie kurių smaigalių buvo smala prilypdytos aštrios kaulų atšaižos. Žaisdami jie tiksliai mėgdžiojo visus medžiotojų veiksmus. Paseilinę pirštą, nustatė, iš kurios pusės dvelkia vėjas ir tykino prie žvėries, slapstydamiesi kaip tikrose medžioklėse. Kildavo didžiausias triukšmas, kai pasisekdavo kam pataikyti į stumbrą ir strėlė likdavo styroti jo kūne, įrodydama šaulio miklumą.

Ištroškęs Mamutaitis, vienas iš narsiausių tunto medžiotojų, ėjo atsigerti prie šaltinio, almančio stovykloje. Tačiau, atėjęs prie jo, ėmė piktai plūstis: kur buvo švarus šaltinis, dabar telkšojo ištrypta dumblynė.

Gulintieji medžiotojai juokėsi, kad ištroškęs Mamutaitis širsta, ir dar labiau jį kiršino.

— Mamutaiti, ar gardus dumblas? — šaukė Arklio Koja, žinomas pašaipūnas.

— Ei tu, neišgerk visko! — pašaipiai priminė Peštukas.

Mamutaitis, į visus priekaištingai pažiūrėjęs, piktai pasakė:

— Visi trypėt po šaltinį. Dabar niekas negers vandens: nei Stipruolis, nei Peštukas, nei Mamutaitis — niekas! Blogai, upė toli…

Jo žodžiai paveikė. Tik dabar medžiotojai suvokė, ką padarę. Eidami užsigerti mėsos, išmindžiojo šaltinį. Kaip ir paprastai, jie negalvojo apie ateitį. Mamutaitis jiems priminė, kaip lengvabūdiškai jie prarado tyro vandens šaltinį pačioje stovykloje. Vyrai sutrikę vaipėsi. Jie ėmė svaidytis akmenukais, velėnomis ir viskuo, kas pakliuvo po ranka, priekaištaudami vienas kitam, kam pritrypė šaltinį. Žodžiu, elgėsi kaip maži vaikai.

Mamutaitis paliko savo draugus besipešančius, o pats, susiradęs į kastuvą panašų kaulą, nuėjo kuopti dumblo iš šaltinio. Vilko Nagas ir Ukmasas atėjo pagalbon. Gyvoji Varlytė ir Kaitrulė rankomis prarausė vagutę, kad drumstas vanduo galėtų nubėgti. Tai patiko ir kitiems vaikams, ir veikiai aplink šaltinį knibždėte knibždėjo darbininkų.

Prie išvalyto šaltinio Mamutaitis atritino didelį akmenį. Dar keliais akmenimis jį apdėjo, kad nesusidrumstų, kai kas prie jo atsiklaups. [1] Akmenimis apdėtas šaltinis buvo rastas Vestonicų tunto stovykloje 1937 metais penkių metrų gylyje nuo dabartinio paviršiaus. Šaltinio vanduo vėl bus švarus!

Vaikai, žinoma, tuoj pat išsitepė iškuoptu purvu. Bent uodai jų negels. Ypač berniukai džiaugėsi tuo išsidažymu — juk taip jie atrodo kaip suaugę medžiotojai po narsios medžioklės. Mergaitės išsitepė veidus, o kūną tik vietomis brūkštelėjo — to visai užtenka pasipuošti.

Valkus geltonojo molio gabalai labai pravertė lipdiniams. Vaikai prilipdė tiek žvėrelių, kad po valandėlės ant gretimos uolos jų buvo daugybė. [2] Degto molio žvėrių figūrėlių buvo rasta kasinėjant 1924–1925 ir 1934–1935 m. m. Varlytė mieliausiai lipdė lokius. Vienas stovėjo ant užpakalinių kojų, kitas šliaužė uola, dar kitas letena kasėsi pakaušį. Kruopelė nulipdė mielų lapučių su ilgiausiomis uodegomis.

Atbėgęs Voveriukas, kurio stumbrą vaikai jau buvo visiškai sutrupinę, tuoj kibo į darbą. Jis nukrėtė didžiulį mamutą. Tačiau jam nesisekė iltys. Kad ir gerai jas nulipindavo, bet kai tik pritaisydavo mamutui, jos linkdavo ir krisdavo žemėn. Keliskart pabandęs, Voveriukas nusviedė iltis šalin. Bet mamutas vis tiek buvo puikus — taip sakė visos mergaitės.

Paskui dar sumanė jis lipdyti stumbrą. Bet molio jam užteko tik galvai. Bet kokiai galvai! Net suaugę medžiotojai ėjo pasižiūrėti Voveriuko kūrinio. Mamutaitis sakė, kad būtų gaila numesti tokią puikią stumbro galvą, ir įdėjo ją į kaitrias laužo žarijas išdeginti. Tada ji išliks ir, įgavusi stebuklingą galią, padės tuntui vilioti stumbrus, kai vėl kada stovykloje bus badas.

Prie savo palapinės, atsiskyręs nuo visų kitų medžiotojų, tylėdamas sėdėjo Nianas. Aštriu titnagu iš mamuto ilties nuolaužos jis kažką pjaustė. Jam darėsi liūdna. Visur vaidenosi Niana. Nori ją šūktelėti — atsimena, kad jos nebėra. Kai ji žuvo, nelaimę jis sutiko ramiai kaip vilkas, kurio draugė žūna kovoje. Bet dabar į jo širdį vis labiau smelkėsi žmogiškas jausmas — jis ėmė ilgėtis artimos būtybės, kurios niekas negali pakeisti. Nors Niana buvo tik nelygiateisė jo padėjėja, bet Nianas jautė, kad ji vis dėlto nebuvo jo vergė. Jis to nesuvokė ir negalėjo išreikšti, tik jautė slogų, visa užgožiantį liūdesį.