Eduardas Štorchas - Mamutų medžiotojai

Kopčemas su savo neatskiriamu draugu Voveriuku atsivilko kailių ir pasitaisė guolį lauke prieš Niano palapinę. Patyliukais jie susitarė, kad taip pat naktį tykosią ernio. Pasirengė naujas ietis su aštriais kaulais galuose.

Stovykla minga.

Iki ryto stovykloje nieko neatsitiko. Sargai buvo budrūs.

Vis dėlto pagiežingasis Greitakojis kažką pajuto. Išlandęs visą stovyklą, jis ėmė šaukti:

— Ernis išvilko Nianą! Ernis išvilko Niana!..

Iš tikrųjų — Nianas dingo, nors ernis čia buvo niekuo dėtas. Jis negrįžo nei pavakare, nei antrąją, nei trečiąją dieną.

Daugiau tunte nebuvo nieko naujo. Čia tebeviešpatavo senoji tvarka, ir vyresnieji medžiotojai veltui rūpinosi vienybe.

Netoli stovyklos prabėgo arklių banda, o medžiotojai pavėluotai išėjo į medžioklę, tad nieko nelaimėjo. Paskui prikaišiojo sau, kad kalvose nebuvo išstatytos žvalgybos, kurios laiku praneštų apie pasirodžiusią bandą.

Kitą kartą gauruotas raganosis perbrido Dyją, bet, užuodęs stovyklą, nukūrė greičiau, negu subėgo medžiotojai.

Vyrai susivaidijo: vertė kaltę vienas kitam. Vilko Nagas, nenorėdamas klausytis kivirčų, pasakė eisiąs su Kiškiu į žvalgybą kalvose. Gauruočius su Ukmasu pasisiūlė pažvalgyti paupį. Kiti vyrai ir toliau kivirčijosi, kur ir kas eis į medžioklę ir kas vadovaus. Kiekvienas pasikliovė savo protu ir nepaisė kito nuomonės. Kaip paprastai, Peštukas ir Arklio Koja iš visų tik šaipėsi, ir niekas nesugebėjo jų sudrausti. Visi buvo nepatenkinti ir pikti, bet tunte nebuvo žmogaus, kurio žodžio kiti būtų paklausę.

Visi norėjo tvarkos, bet niekas nenorėjo kitam paklusti: ne jų būdui. Rodėsi, kad tunto pakrikimas neatveš į gera.

Tuntui atėjo bado dienos. Dar laimė, kad stumbriena gerai pasistiprino, kitaip būtų žuvę badu.

Nianas gal savaitę buvo dingęs, ir niekas apie jį nieko nežinojo. Gal jį ištiko kokia nelaimė? Gal vilkai jo kaulus kur graužia?

Tik staiga pražuvėlis vėl pasirodė stovykloje. Jis buvo nusivaręs, visas sukruvintas, vos laikėsi ant kojų. Diržu prisirišęs, tempė jauną moterį surištomis rankomis.

Subėgo visas tuntas.

— Nianas turi žmoną, Nianas turi žmoną! — pasklido po stovyklą. Tokios staigmenos čia seniai būta.

Nianas kluptelėjo prie šaltinio ir ilgai gėrė. Paskui atsistojo ir, nesišluostydamas lašančio nuo barzdos vandens, atrišo žmonai rankas ir pasakė vieną sunkiai ištariamą žodį:

— Sčekta!

Tai buvo Niano žmonos vardas.

Medžiotojai laukė, kad Nianas papasakos, kaip jam sekėsi nuotykingame žygyje, kaip pavyko gauti žmoną, bet šis, sunkiai atsisėdęs ant akmens, nieko nepratarė. Kad jis daug iškentėjo, ir šiaip buvo matyti, to nereikėjo nė pasakoti, bet apie svetimąją moterį ir apie jos tuntą Nianas vis dėlto turėjo papasakoti. Juk galimas daiktas, kad jis pagrobė šitą moterį iš kokio stipraus tunto, o tas gali šito nepakęsti ir pareikalauti didelio atlyginimo.

Medžiotojai sėdėjo pievutėje, ir buvo aišku, kad jie nekantriai laukia Niano paaiškinimo. Pagrobtoji Sčekta, taip pat labai nuvargusi, prisėdo šalia akmens. Ji ramiai dairėsi tai į vieną medžiotoją, tai į kitą ir greičiausiai buvo jau susitaikiusi su savo likimu. Ant klubų jinai juosėjo tik odos skiautę, tarsi kokį sijonėlį, ir ant kaklo buvo užsidėjusi virvelę su keliais kauliniais žiedeliais — daugiau nieko. O štai dar kažkas: smakre įbrėžti keli randeliai. Visi juos pastebėjo ir suprato, kad tai Sčektos tunto ženklai. Kas tai per tuntas, niekas nežinojo: Vestonicų medžiotojai dar niekad nebuvo sutikę žmonių su tokiais ženklais.

Moterys apžiūrinėjo Sčektos šukuoseną. Neregėtas dalykas! Siame tunte moterys leisdavo plaukams laisvai kristi ant pečių ir nugaros, daugių daugiausia surišdavo juos dirželiu. Ši svetimoji moteris buvo plaukus susitvarkiusi taip įmantriai, kad moterys turėjo pasižiūrėti iš arti. Priėjusios artyn, jos čiupinėjo svetimosios galvą, kraipė į vieną ir kitą pusę ir, balsiai šūkčiodamos, reiškė nustebimą. Jos nustatė, kad Sčektos plaukai supinti į daugelį mažų kasyčių, o tos kasytės viena su kita surištos skersiniais dirželiais.

— Eėė! — šaukė jos nustebusios.

— Tokia šukuosena negera! — pasakė tingioji Šveple. — Negali nė išsiutinėti!

— Teisybė, teisybė! — pritarė ir kitos moterys, valandėlę pamąsčiusios.

Dabar jau prabangioji jaunos svetimtautės šukuosena joms nebepatiko.

Nianas pagaliau atsikvėpė. Atsistojęs garsiai tarė:

— Mamutai, mamutai, mamutai!

Iš karto sujudo tuntas. Kaip, kaip? Nianas atnešė žinią apie mamutus? Ir dar daug mamutų! Oi, tai būtų didžiausias laimikis! Ir toks laukiamas!

— Kur tu jų matei?

— Ar jie eina čia?

Nianas buvo apipiltas klausimais.

Kai jis prabilo, bemat pasidarė tylu.

— Mamutai traukia, daug mamutų traukia čionai!

Smarkus džiūgavimas pasveikino tokią laimingą žinią. Medžiotojai šokinėjo, voliojosi, vartėsi per galvas, plojo katučių ir juokėsi iš džiaugsmo. Vėl ateis gerovė, vėl bus daugybė mėsos!

Patyrę medžiotojai, Gauruočius, Ukmasas, Vilko Nagas, Mamutaitis ir kiti, nebuvo linkę džiūgauti su visais kartu. Jie žinojo, kad žinia apie besiartinančius mamutus — tai dar ne laimikis. Mamutai gali perbristi Dyją kur nors kitur, nebūtinai čia… O pagaliau mamutai — ne kiškiai, ne elniai, mamutų medžioklė — didelis ir sunkus žygis, kurį reikia rūpestingai parengti ir atidžiai atlikti.

Tačiau daugumas tunto narių to nesuvokė ir elgėsi taip, tartum mamutai jau būtų sugauti. Po ilgų ir garsių ginčų pagaliau buvo sutarta, kad keli medžiotojai tuoj pat išvyks į žvalgybą, keli nueis ant kalno viršūnės apžiūrėti apylinkių, o kiti stovykloje rengsis didelei medžioklei.

Nutarimas tuoj buvo įvykdytas.

Žvalgus vedė pėdsekys Gauruočius. Nianas jam paaiškino, kuria kryptimi traukia mamutai: jeigu jie neužtrukę kur kelyje, tai dar šiandien galį būti čia.

Vilko Nagas nuvedė sargybą ant kalno.

Likę stovykloje medžiotojai tarėsi, kaip organizuoti medžioklę. Užmaskuotoms duobėms kasti jau nėra laiko. Belieka drąsiai pulti vieną kokį atsiskyrusį mamutą ir kuo smarkiau jį subadyti, kad jis, netekęs kraujo, nusilptų ir kristų. Jei tas pasiseks, medžiotojai laimikį paliks moterims doroti, o patys persekios bandą toliau ir gal panašiai nugalės dar vieną ar du mamutus. Reikia žiūrėti pagrindinės taisyklės: pulti būriu, iš visų pusių. Kai tik mamutas pasinašins kurių nors medžiotojų link, kiti medžiotojai tuoj pat turės atakuoti mamutą iš kitos pusės, gelbėdami draugus nuo tikros mirties.

Tad toji medžioklė bus labai pavojinga, nes įniršęs mamutas, sugriebęs bent truputį uždelsusį medžiotoją baisiu straubliu, sviedžia jį žemėn arba sutrypia didžiulėmis kojomis. Tokie įvykiai dažnai prisimenami prie stovyklos laužo.

Tačiau mirties pavojus medžiotojų neišgąsdino, atvirkščiai, net viliojo juos. Kuo didesni pavojai, tuo didesnė garbė laimėjusiam medžiotojui.

Pasitarimas jau buvo besibaigiąs, bet kilo naujas sumanymas. Mamutaitis staiga riktelėjo:

— Stumbrai liūne — mamutai liūne!

Tuo jis norėjo pasakyti, kad mamutus kaip ir stumbrus galima būtų pamėginti suginti į liūną ir ten gana patogiai nudobti.

Medžiotojai valandėlę pagalvojo, kol perprato Mamutaičio žodžius, bet paskui džiugiais šūksniais sveikino šį patogų planą. Jie sugins bandą į klastingus liūnus ir be didelio vargo nudobs keletą mamutų.