Eduardas Štorchas - Mamutų medžiotojai

Tuntui reikia naujų atsargų. Gresia badas.

Nianas nuo ryto sėdi prie savo palapinės ir niekuo nesirūpina, kas aplink jį darosi. Gal dar nė nežino, ką iškrėtė ernis.

Prieš save, ant plokščio akmens, jis turi pasidėjęs krūvelę molio ir lipdo kažkokią statulėlę. Jau dukart buvo trenkęs ją į žemę, kai jam nepavyko taip, kaip norėjo, ir dabar vėl pradėjo iš naujo. Šį kartą į molį įmaišė gerokai miltų, pasigamintų iš mamuto kaulų. Jų čia daug mėtosi aplink visas palapines, ir Nianas ant kiškio kailio susitrynė iš jų krūvelę miltukų. Deginti kaulai lengvai trupėjo; Nianui nereikėjo jų nė kažin kiek daužyti akmeniu. Stumbro ragą, pilną vandens, buvo įsismeigęs šalimais į žemę.

Pėdos aukščio statulėlė primena žmogų: galva, storas kūnas ir dvi kojos iki kelių. Rankos tėra grubiai nulipintos, bet užtat liemenį Nianas smarkiai dailina. Jis dirba plonu kaulu ir rūpestingai lygina statulėlės paviršių; kartais ją padrėkina vandeniu. Štai išryškėjo krūtys. Dar mažute duobele pažymi bambą, o galvoje įstrižais brūkšniais nubrėžia akis — ir kūrinys baigtas.

Kaip tik priėjo Kopčemas ir susidomėjęs stebi tėvo darbą. Nianas paėmė figūrėlę ir, ištiesęs ranką, patenkintas apžiūrinėjo savo kūrinį.

— Mama! — sušuko Kopčemas.

Tėvas linktelėjo ir nunešė skulptūrą išdeginti lauže. Po keliais nuodėguliais išrausė duobę, lazda ją išvalė, kad į dar minkštą molį neįsispaustų anglies gabaliukų, ir į švarią vietą pastatė statulėlę. Drėgnas molis greitai džiūvo, net balti garai vertėsi. Ugnies kaitinama, skulptūrėlė kietėjo.

Po valandėlės ji bus baigta.

Kopčemas pasisiūlė tėvui ją pasaugoti, kad kas, neatsargiai prisilietęs, jos nesugadintų. Jis vėl grįžo į savo vietą saugoti ugnies. Ir Ugnius vėl atbėgo, nes moterys, neturėdamos ko kepti, jau seniai nuo laužo nuėjo, tad iš tikrųjų nebuvo kam jo prižiūrėti.

Nianas tą pats pastebėjo ir burbėjo dėl blogos tvarkos. Ugnis palikta be globos!

Taip visada esą, kai tunte kiekvienas darąs, ką norįs. Nianas burbėjo jau gana garsiai, kad visi girdėtų. Jokios tvarkos! Sargai nesaugoją maisto, tuntas likęs be mėsos, medžioti einąs kas norįs ir kur norįs, žvejoti nežvejojąs niekas, kailių atsarga pelėj anti ir netvarkoma, krepšiai miško vaisių atsargoms rinkti — tušti.

Kai kurie medžiotojai, išgirdę Niano skundus, jam pritarė. Jie gerai žinojo, kad tuntas negali išsiversti be pajėgaus vado, kuris turi būti toks stiprus ir ryžtingas, kad priverstų kitus klausyti. Bet tunte nėra nė vieno vyro, kuris būtų toks kovingas, kad norėtų išbandyti prieš kitus savo jėgą.

Senasis vadas pasigrobė valdžią, iš eilės paklojęs ant žemės visus tunto vyrus. Bet kartą jį sutrypė sužeistas mamutas, ir tunte neliko kito tokio stipruolio. Visi bandymai pasigrobti vado valdžią nuėjo niekais. Nežaboti medžiotojai negalėjo sutikti, kad jiems įsakinėtų kuris nors tunto narys. Tuo metu žmonės nusilenkdavo tik didelei fizinei jėgai ir drąsai; proto persvaros jie nepripažindavo.

Vargas tuntui, jei įsiliepsnodavo kivirčai ir rietenos!

Moterys negalėjo kištis į svarstymą, bet vis dėlto bent šauksmais paremdavo skundus ir aimanas. Jos jautė, kad tunto ūkis priklauso nuo atsitiktinių sėkmių ar nesėkmių ir kad gali ateiti blogi laikai, vargo ir bado laikai.

— Tebūnie Nianas vadas! — šaukė keli medžiotojai, mostais skatindami, kad ir kiti pritartų.

Nianas nusišiepęs atsakė:

— Nianas — ne vadas, Nianas neturi žmonos! Turės Nianas žmoną — bus vadas!

Visi suprato, kad jis dabar negalėjo sutikti renkamas. Be viso kito, daugelio vyrų nebuvo stovykloje. Kiti medžiotojai iš tikrųjų būtų įsižeidę, jei toks svarbus dalykas būtų buvęs nuspręstas be jų. Tai galėjo sukelti naują sumaištį tunte.

Tad buvo sutarta apie tai pasikalbėti vakare prie laužo. Dabar vyrai išsiskirstė. Kai kurie taisė titnaginius ginklus. Kiti turėjo apdeginti ietis ir nugludinti jų smaigalius, kad galėtų rytoj kilti į medžioklę.

Nianas nuėjo į savo palapinę, norėdamas ją sutvarkyti. Apkuopęs išnešė iš palapinės visus kailius vėdinti: mat, kai kurie buvo supeliję. Tarp jų rado iš mamuto šonkaulio gabalo padarytą puikų platų peilį. Nianas, paėmęs didįjį peilį už rankenos, pasuko jį aplink galvą, kad net sušvilpė. Paskui, gerai apžiūrėjęs, pamatė, kad reikia jį truputį pagaląsti į akmenį.

Mikliai pagalandęs, jis atsisėdo už palapinės ant velėnos ir ėmė aštriu titnagu rantyti lygioje peilio plokštumoje brūkšnius, ir po valandėlės jau išryškėjo besiganančio stumbro siluetas. Nianas, apvertęs peilį, kitoje pusėje apibrėžė ilga linija plotą, kurio viduryje paskui išruopė dvi arklio galvas. Dirbdamas lyg dainavo, lyg niurzgėjo. Viskas jam sekėsi. Moterys, sekdamos Niano pavyzdžiu, taip pat išsitraukė iš palapinių kailius ir, šildydamosi saulėje, taisėsi drabužius. Prisisiuvinėjo prie odinių prijuosčių kriauklelių ir puošnių virvelių. Siuvo storais siūlais, padarytais iš elnio sausgyslių. Aštria titnago yla jos pradurdavo odą, o paskui kišdavo lygią kaulinę adatą. Kai reikėdavo, matuodavo pirštu ar pėda.

Kur dirba moterys, ten visada skamba daina. Ir dabar moterys sau dainuoja:

Į moterų dainą joms padedančios mergaitės atsiliepia vienodu aukštu balsu:

Taip jos galėdavo dainuoti per visą darbo laiką, sėdėdamos sukryžiuotomis kojomis.

Kopčemas nunešė tėvui išdegusią ir jau ataušusią statulėlę. Ji nusisekė, nebuvo suskilusi.

Nianas dar ištrynė statulėlę lajumi su trupučiu smulkių pelenų ir pakabino ją palapinėje. [4] Toji reta statula buvo rasta 1925 m. ir žinoma pasaulyje kaip Vestonicų Venera. Dabar visada turėsiąs žmoną namie, niekada nebūsiąs vienas.

Į vakarą medžiotojai grįžo. Laimikis buvo menkas: dvi lapės, kurių paprastai niekas nenori valgyti, ir mažas elniukas.

Mamutaičio būrys parsinešė du švilpikus, sugautus Pavlovo kalnų keterose, du nedidelius kiškius ir dvi poras kurapkų.

Vakare prie laužo buvo tariamasi dėl naujo vado. Pasitarimas buvo labai audringas. Visi vyrai sutarė, skųsdamiesi dėl netvarkos tunte, bet tuoj susiskaidę, kada buvo imta svarstyti, kaip pageidaujamą tvarką įvesti. Jie sutikdavo, kad reikia išsirinkti budrų vadą, bet tuoj imdavo šaukti, kai tik kas pasiūlydavo tą ar kitą medžiotoją. Jų galva, visi turėjo ydų.

— Ne, jo nenorime! — kaskart šaukdavo jie.

Niekas nenorėjo skaitytis su kitų narių nuomone. Kiekvienas gynė tai, ką buvo įsikalęs į galvą. Įsikarščiavę medžiotojai negalėjo suregzti žodžių, ir tunto pasitarimas pasidarė labiau panašus į vienas kitą lojančių šunų gaują. Pagaliau jie išsiskirstė be nieko. Iš kai kurių palapinių dar ilgai buvo girdėti garsus nepatenkintų medžiotojų murmėjimas.

— Aš naktį eisiu sargybą! — pareiškė Mamutaitis prie laužo likusiems medžiotojams. Jis buvo labai įpykęs ant ernio ir norėjo šiandien jo patykoti.

— Kas su manimi? — pridėjo dar.

Senasis Gauruočius atsistojo ir prisidėjo prie Mamutaičio. Klastingasis Peštukas nuo savo palapinės šūktelėjo:

— Gauruočius saugo? Tai bent ernis papuotaus!

Niekas nesiklausė dygių pastabų. Visi žinojo Peštuką turint aštrų liežuvį, tad geriau neprasidėti su tuo pašaipūnu.