Stephanie Vogt - Jūsų vidinė erdvė

6 „Goodwill“ – ne pelno siekianti organizacija, padedanti įsidarbinti, o lėšos tam renkamos iš didžiulio labdaros parduotuvių tinklo.

5.PROTO NETVARKA

Smegenys transliuoja, o pasaulis realizuoja.

Dirbkite su savo mintimis, ir pasaulis taip pat keisis.

Tai labai paprasta.

– Byron Katie

TAI PSICHIKOS SRITIS

Žmogaus protas – tai geriausia dramos mašina, kokią tik galima rasti. Ji lengvai nešiojama. Veikia dieną ir net (ypač) naktį, kai to nesuvokiame arba nepastebime. Gali išsiplėsti iki begalybės, ir tereikia vaizduotės, kad veiktų. Ji kepte kepa geriausius pasakojimus. Paprasčiausiai pamaitinkite ją keliais pikantiškesniais nuogirdų kąsneliais, netikslia informacija, suteikite emocinio krūvio, atgaivinkite vaikystės prisiminimus (kuo labiau traumuojanti patirtis, tuo geriau) ir voilą , brangučiai, jūsų drama jau kunkuliuoja!

Tai, ką sukuriate ir patiriate, yra nulemta tik to, kuo jūs maitinate savo protą. Pamėtėkite smegenims pasakojimą apie terorizmą šalyje, kurioje ketinate praleisti atostogas, ir štai jūs jau sukuriate nuostabaus bauginančių malonumų sodo vaizdinį, o šio finalinė scena – grasinant jus nušauti, jūs apiplėšiami, kai jau ketinate eiti šalin nuo bankomato. Papildomai pašerkite savo protą daugybe istorijų apie žemės drebėjimus, skurdą ir neseniai įvykusią aviakatastrofą ir, veikiausiai, jūs jau puolate rinkti kelionių agento numerį norėdami atšaukti kelionę ir gaudydami kvapą be perstojo murmate: „Aš niekur nevažiuosiu!“

Dar pridėkite poveikį streso hormonų, kurie užplūsta jūsų centrinę nervų sistemą, ir „išsigandęs“ virsta „visko bijančiu“. Vos tik smegenyse sužadinamos šios cheminės medžiagos, gali prireikti laiko pusiausvyrai atgauti.

Savaime suprantama, aš taip pat patyriau nemažai skausmingų akimirkų, bet nė vienos neprisimenu taip gyvai, kaip tos prieš daugybę metų, kai sulaukiau nekalto skambučio iš dukters mokyklos: „Kai susirinko visa klasė, jūsų dukters nebuvo. Ar ji susirgo?“

Mano galvoje tuo metu sukosi: „Aš ką tik įsodinau vaiką į autobusą.“

Mano būsena laukiant mokyklos administratorės skambučio per be galo ilgas penkias minutes kito nuo visiško šaltakraujiškumo – jie paprasčiausiai suklydo – iki paties blogiausio ir siaubingiausio scenarijaus.

Mane apėmė tas neapsakomai nemalonus jausmas, su kuriuo susiduria tėvai, sužinoję, kad jų „mažylis“ dingo. Vien nuo minties apie nesuvokiamus nusikaltimus, kai nukenčia vaikai, pajutau kolektyvinį siaubą. Jis buvo toks stiprus, kad man bemaž prasidėjo hiperventiliacijos sindromas, ir nedaug trūko, kad apsivemčiau. Neįsivaizdavau, kaip galėsiu gyventi po to, kas nutiko.

Kaip mano greitis taip staigiai šoktelėjo nuo nulio iki šimto mylių per valandą? Visiškai nekaltas pasiteiravimas per penkias minutes įsuko mane į baisiausio košmaro sūkurį. Tiesiog nuostabu, ką gali sukurti protas iš tiek mažai duomenų ir užuominų.

Nors ir buvo siaubinga išgyventi jausmą, kuris prilygo penktos kategorijos uraganui, vis dėlto nutiko labai įdomus dalykas: suvokiau, kad dalis manęs visa tai nešališkai mato iš šono. Stebėjau, kaip iš labai ramios virtau paklaikusia moterimi, pasirengusia šokti į automobilį ir leistis ieškoti dukters. Ne tik jaučiau, bet net galėjau mintyse matyti, kaip tamsūs baimės nuodai užplūsta mano kūną, tarsi pilve lyg pagreitintas vėžys būtų sprogusi atominė bomba. Suvokiau šių jausmų intensyvumą ir supratau, kad jeigu leisiu jiems nevaržomai toliau plisti po kūną, ilgainiui sulauksiu išties neigiamų padarinių.

Mokyklos administratorė, kaip ir žadėjo, paskambino man ir patikino, kad įvyko nesusipratimas. Mano duktė tuo metu kitame kabinete rašė praleistą kontrolinį darbą. Man prireikė daugiau nei valandos apsiraminti. Net ir žinodama, kad viskas gerai, vis tiek jaučiausi nekaip. Norėjosi ką nors apkaltinti dėl tokios bjaurios savijautos, bet nebuvo ko kaltinti, net ir savęs pačios.

Galiausiai suvokiau, kad man buvo įteikta didžiulė dovana. Aš galėjau išgyventi baisiausią košmarą iš tiesų jo nepatirdama. Man buvo leista stebėti, ką daro kūnas su emociškai itin stipria informacija, sukurta mano smegenų. Turėjau galimybę pajusti begalinę užuojautą tiems, kuriems iš tiesų teko patirti tokius košmariškus dalykus.

Ši sukrečiama patirtis, dar viena pamokanti akimirka iš daugybės kitų, įteikė puikią dovaną – suvokimą, kokia neapsakoma jėga mes, žmonės, disponuojame kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną. Jei trupinėlis gali sukelti tokį minčių srautą mūsų smegenyse, kas būtų, jei ugdytumės santūrumą ir pakeistume kasdienę savo smegenų „mitybą“? O jeigu sąmoningai performuluotume neigiamą požiūrį ar įsitikinimą bent kartą per dieną? O kas, jei leistume savo jausmams – skausmui, sielvartui ar baimei – tiesiog būti jausmais, neversdami jų veiksmais ir dar labiau nekurstydami? O jei tiesiog stebėtume jausmų proveržį nepriimdami jo asmeniškai arba rimtai? Jeigu daugiau žmonių stengtųsi nesitapatinti su bent viena mažyte drama per dieną, kokią įtaką tai turėtų mums, ir, drįsčiau paklausti, mūsų pasauliui?

Dėl vieno esu įsitikinusi: nereikia jokio būdo ar priemonės norint sukurti džiaugsmingą, erdvų gyvenimą be netvarkos, kurio taip trokštate, nes viskas, ko reikia, jau yra šiame nuostabiame pakete, vadinamame žmogaus kūnu, ir lanksčiame generatoriuje, vadinamame smegenimis!

KOJAS PAKERTANTI BAIMĖ

Tad kas gi buvo tas sprogimo pojūtis mano pilve? Kodėl jis buvo toks instinktyvus ir atėmė visas jėgas? Kodėl jo poveikis išliko taip ilgai, nors pats įvykis jau buvo pasibaigęs?

Jei turėčiau papasakoti savąją skambučio istoriją remdamasi (labai supaprastintai) biocheminiais dalykais, ši grandininė reakcija būtų atrodžiusi maždaug taip:

Išorinis dirgiklis – skambutis iš mano dukters mokyklos. Baimės banga sukelia mano smegenyse daugybę elektrinių impulsų, signalizuojančių kūnui, kad jis turi išskirti tam tikras chemines medžiagas. Vos tik išskiriamos, jos užplūsta mano organizmą ieškodamos receptorių, atsakingų už baimę ir paniką. Kol aš siaubingai įsitempusi ir pasirengusi blogiausiam, tol maitinu baimę, o šios molekulės toliau dauginasi ir, visų baisiausia, nenyksta. Kaip ir netvarka.

Tokį nutikimą kaip šis reikšmingą padaro ne tik žala, bet ir tai, kaip suformuojamas įprotis, vėliau nulemiantis panašias reakcijas, kylančias kaskart, kai kas nors netikėtai paskambina, per vakaro naujienas pranešama apie dingusį vaiką ar gatve pravažiuoja juodas pikapas tamsintais langais.

Tai vienas iš būdų, kaip mes užkimbame ant savo istorijų kabliuko ar net priprantame prie jų. Kaip išvengti tos kojas pakertančios baimės? Išsiugdę sugebėjimą nesileisti užvaldomiems, galėsime sustabdyti destruktyvias cheminių medžiagų nespėjusias paleisti mintis.

KOKIA JŪSŲ ISTORIJA?

Bestselerių autorė Byron Katie teigia, kad mūsų kančių priežastis ir skausmas yra ne mūsų problemos, o mintys apie jas. Kai esame pajėgūs pripažinti, jog mūsų fizinė ir emocinė netvarka prasidėjo nuo minties, prie kurios prisirišome, galime pamažu nukenksminti ją lygiai taip, kaip ji atsirado, – tereikia sumažinti krūvį ir kaipmat performuluoti staiga kilusią mintį. Galite pradėti dabar: peržvelkite istorijas, kurias pasakojate, ir paklauskite savęs, tai tiesa ar ne.

Štai mano priežasčių, dėl kurių laikomės ko nors įsikibę, dešimtukas, sudarytas daugybę metų klausantis moterų, kalbančių mano „Tvarkymosi ratelio“ paramos grupėse apie tai, kaip netvarka pasireiškia jų gyvenime ir kokius jausmus kelia. Atkreipkite dėmesį į tas mintis, kurios ras atgarsį jumyse, suerzins jus ar net privers šyptelėti. Žinoma, jei pajusite kylant orų permainas, stabtelėkite, giliai kvėpuokite, stebėkite ir leiskite šiam jausmui praeiti.