Stephanie Vogt - Jūsų vidinė erdvė

1. NEPRITEKLIAUS BAIMĖ: „Dėl viso pikto.“

Tai, matyt, dažniausia priežastis, verčianti mus prie ko nors prisirišti. Ji kyla iš stipraus įsitikinimo, kad visiems visko pakakti negali, ateitis miglota, o gyvenimas labai sunkus. Tai tokios mintys kaip: „O jei man to dar prireiks?“; „Aš pražiopsosiu ką nors svarbaus, jei neperskaitysiu visų šių (trejų metų senumo) iškarpų iš žurnalo“; „Jie gali liautis gaminę šį produktą, tad verčiau prikaupsiu atsargų.“ Kartais tokiõs nepritekliaus baimės skatinamas mintis kelia įsitikinimai, kurie neišnyksta ir yra perduodami iš kartos į kartą, nors juos kadaise paskatino tokie rimti įvykiai kaip Didžioji depresija. Išgyvenimo metodai, taikyti pirmųjų kolonistų, vis dar gyvi daugelio mūsų gyvenime, tai patvirtina voveraičių elgesį primenantys mūsų polinkiai įsikibti ir kaupti daiktus dėl visa pikta, jei netyčia būrys skėrių neleis iškišti iš namų nosies.

Jei to nepakanka nepritekliaus baimei atgaivinti, dauguma, išorinei tikrovei patvirtinus mūsų įsitikinimus, mėgstame kankinti save (ir kitus) nuolat kartodami: „Ar aš tau nesakiau.“ Kitą kartą, kai ir vėl ketinsite pernelyg apibendrinti: „Matai, ar aš tau nesakiau! Taip ir žinojau, kad neturėjome išmesti to kompiuterio, antro dviračio, treniruoklio (kitaip tariant, drabužių kabyklos), šaldytuvo, golfo lazdų...“, priimkite tai kaip progą stabtelėti, įkvėpti ir pakartoti šiuos žodžius: „Dabar jau galiu ramiai su tuo atsisveikinti.“

2. GALIOJIMO TERMINAS: „Tai dar neišnaudota.“

Tokį prisirišimą skatina įsitikinimas, kad įvairiausi daiktai, žmonės, potyriai turi galiojimo terminą ir būtinai turi gulėti lentynoje keletą dešimtmečių, kol tai bus panaudota: „Noriu, kad atsipirktų tai, ką už šitą daiktą sumokėjau“; „Tai kainavo krūvą pinigų“; „Šis daiktas dar per geras keliauti į „Goodwill“ – štai kelios galimos tokio prisirišimo apraiškos. Tiesa ta, kad daiktai gali gerokai pergyventi tikrąjį jų poreikį. Vienas iš pasiūlymų – įsivaizduoti, kaip kiti džiaugiasi tuo daiktu, ir atiduoti jį kam nors, kas tą daiktą naudos, kol jo gyvenimo ciklas baigsis.

3. SENTIMENTALUS PRISIRIŠIMAS: „Tai man primena...“

Kai kurie bijo, kad atsisveikinimas su širdžiai brangiais, praeitį primenančiais daiktais amžiams ištrins ir niekais pavers nuostabius prisiminimus. Tai tokie daiktai kaip sudriskusi dygsniuota antklodė, primenanti vasaras, praleistas prie Šampleino ežero, vaikų piešinėliai ir darbeliai, susiliejusios ir išblukusios momentinės nuotraukos su žmonėmis ir vietomis, kurių net nebepamenate. Galbūt suvokimas, kad malonūs prisiminimai – kaip ir teigiama energija – niekada neišnyksta ir neišsitrina (o blogi prisiminimai gali jus nepaliaujamai alinti), gali padėti lengviau atsirinkti (išsaugoti) tai, kas priverčia širdį dainuoti, ir atsisveikinti su tuo, kas nebedžiugina. Tvarkymosi testukas pasitikrinti, kurį rasite 23 skyriuje, – puiki pradžia.

4. KALTĖ NR. 1: „Teta Dorotė (amžiną jai atilsį) mane užmuštų.“

Tai labai didelė problema tiems, kurie tiki, kad yra morališkai įpareigoti perduoti iš kartos į kartą tradicijas, paveldėtas iš mūsų brangiausių protėvių. Septynioliktojo amžiaus krėslą privalome kruopščiai pastatyti garbingoje vietoje, nes taip darė senelis ir senelio senelis. Nepaisykite, kad jame siaubingai nepatogu sėdėti ir jis gali sulūžti, jei ant jo klestelės asmuo, sveriantis daugiau nei aštuoniolika kilogramų. Gyvename baimindamiesi, kad mūsų mirę artimieji iššoks iš kapų ir čiups mus už gerklės sužinoję, kad pardavėme numylėtas jų brangenybes „eBay“ aukcione. Nufotografuokite jas ir keletą nuotraukų įdėkite į albumą ateities kartoms. Parašykite nuoširdų kiekvieno objekto apibūdinimą nepamiršdami paminėti, koks svarbus jis buvo jūsų šeimai. Jei jūs be galo žavitės tuo daiktu, aišku, pasilikite jį. Sutaisykite, pastatykite matomoje vietoje ir džiaukitės juo savo , o ne tetos Dorotės malonumui!

5. KALTĖ NR. 2: „Šiems daiktams reikia manęs.“

Kai kurie žmonės daiktus laiko kone šeimos nariais. Padovanoti seną nešiojamąjį kompiuterį jiems tolygu atiduoti įvaikinti savo vaiką kokiems nepažįstamiems ir ne tokiems įgudusiems įtėviams, kurie veikiausiai nesugebės juo pasirūpinti geriau už juos! „Aš negaliu išmesti šito daikto, kol neradau jam tinkamų namų“ – tai puiki atidėliojimo taktika, o tų, kuriuos kamuoja begalinis polinkis kontroliuoti, prisirišimo įpročių panteone toks prieštaravimas užima garbingą vietą. Jei šis arba kuris nors kitas prisirišimo prie daiktų būdas yra jums artimas, galiu pasiūlyti itin veiksmingą priešnuodį: gebėjimą priimti save ir kupiną atjautos rūpinimąsi savimi. Vartoti kasdien.

6. TUŠTUMA: „Jei per daug susitvarkysiu, iš manęs nieko neliks.“

Dauguma gyvename bijodami, kad išdalijus savo daiktus atsivers gili juodoji tuštumos skylė. Kas manęs laukia, jei to atsisakysiu? Kai kuriems vien mintis, kad vertėtų atsisakyti savo daiktų (santykių, darbo), kelia tokį siaubą, tarsi kas nors baustųsi juos palikti vienui vienus, surakintus grandinėmis ir nuogus negyvenamoje saloje. Netekties jausmas įsiskverbia labai giliai. Apie šį prisirišimo būdą aš sužinojau tai, kad žmogus paralyžiuojamas ne nepritekliaus baimės, o sielvarto nuotaikų. Tačiau turiu gerų žinių ir tiems, kuriuos itin smarkiai veikia tokios bangos: lėtai ir švelniai atsisveikindami su daiktais turėsite nuostabią galimybę pajusti netektį ir užglaistyti šios patirties žalą. Pagerbkite ir pripažinkite tuos objektus (elgesio apraiškas, santykius), kurių atsisakote. Padėkokite jiems, palaiminkite, įvertinkite, ką jie jums reiškė. Sušvelninti išsiskyrimą galėtų koks nors ypatingas ritualas ar atsisveikinimo altorius. Už kiekvieną bandymą tvarkytis atlyginkite sau padarydami ką nors, kas džiugintų širdį.

7. VENGIMAS: „Nenoriu būti priverstas tai išgyventi.“

Dažnai esame linkę įvairiais būdais pernelyg slėptis ir gintis nuo baimės akis į akį susidurti su savo emocijomis. Neigimas apsaugo mus nuo „baisiojo“ tvarkymosi ir apimančių nuo jo jausmų. Galime virsti ne tik pamišusiais dėl tvarkos, bet ir tauškaliais, kurie šneka it prisukti. Galime užgraužti save iki sąmonės netekimo vien tam, kad išvengtume įkyraus sielvarto ir netekties pojūčio. Vaistai nuo skausmo, alkoholis, narkotikai, seksas, kaupimas – šios vengimo strategijos, kuriančios klaidingą saugumo iliuziją, tėra destruktyvesnės prisirišimo prie daiktų formos. Priminimas sau: pradėk pamažu, leisk kilti jausmams, nepaprastai stipriai rūpinkis savimi. Kartokite sau, kad matote šviesą tunelio gale (net jei tuo ir netikite).

8. AUKOS SINDROMAS: „Aš tokia vargšelė.“

Tie patys pasikartojantys pasakojimai apie aplaidžius ir smurtaujančius tėvus, atleidimą iš darbo, skausmingas skyrybas puikiai padeda nepasijudinti iš sąstingio ir sužlugdyti bet kokį mėginimą tvarkytis. „Aš tokia vargšelė“ sindromas yra tarsi išsipildanti pranašystė, kuriai išties sunku padaryti galą, nes beždžionės protas nesunkiai gali šliūkštelėti į ugnį žibalo. Kitą kartą, kai pasijusite įkalinti rutinos gniaužtuose ir imsite savęs gailėtis, išbandykite tai: pajauskite dėkingumą už ką nors, kas jūsų gyvenime sėkmingai klostosi, ir stebėkite, kas nutiks.

9. JAUSMAS, KAD ESATE KAŽKO DALIS: „Dėl to jaučiuosi pritampanti.“

Dažnai laikomės įsikibę kokių nors daiktų, nes jie neva labai reikšmingi mums: sudriskę marškinėliai, liudijantys, kokie hipiški buvote per 1972-ųjų „Rolling Stones“ koncertą; apdulkėjusi literatūros klasikos kolekcija (kurios neatsivertėte jau tris dešimtmečius), bylojanti apie jūsų išmintį; vaikinas, kurio negalite palikti, nes jis pernelyg išvaizdus ir šaunus, nors bjauriai ir nepagarbiai su jumis elgiasi, bet tai smulkmena. Jei jums to labai reikia, nufotografuokite tai (juos ar jį) ir atsisveikinkite (su jais ar juo)! Ir panaudokite nuotrauką per atsisveikinimo ritualą.