Джоди Пиколт - Kelias namo

– O Viešpatie. Atrodau kaip mano mama.

Zoja pažvelgia man per petį ir abi spoksome į savo atspindžius veidrodyje.

– Dabar atrodom taip, kaip apie mus ir kalba, – sako ji.

Andžela įkiša prižiūrėtojui dvidešimt dolerių ir į teismo pastatą patenkame pro užpakalines duris. Viešpataujant tylai kaip romanuose apie slaptuosius agentus, einame pro katilinę ir sandėliuką, prikimštą popierinių rankšluosčių ir tualetinio popieriaus. Netrukus atsiduriame prie išklerusio, nešvaraus tarnybinio lifto, kuris pakels mus į pirmą aukštą. Prižiūrėtojas pasuka raktą, spusteli mygtuką, tada pažvelgia į mane.

– Turiu pusseserę lesbietę, – tarsteli.

Ir taip pasakė vyras, kuris per visą mūsų pažinties laiką ištarė ne daugiau kaip keturis žodžius?

Neturiu supratimo, ką jis mano apie tą pusseserę, todėl tyliu.

– Iš kur žinot, kas mes? – klausia Zoja.

Vyras gūžteli pečiais.

– Esu prižiūrėtojas, todėl žinau viską.

Liftas žvangėdamas sustoja prie teismo sekretorių kabinetų. Andžela veda mus koridorių labirintais ir pagaliau atsiduriame prie teismo salės durų. O čia mūru stovi žiniasklaidos atstovai. Jie nusisukę nuo mūsų, laukia, kada pasirodysime pro laukujes duris.

O mes stovime tiesiai už tų avigalvių.

Pajuntu Andželai dar didesnę pagarbą.

– Eikit į kavinę ir užkąskit javainių ar dar ko nors, – pataria ji. – Tenai niekas jūsų nematys, o Veidui Prestonui atvykus į teismą reporteriai nepersekios jūsų.

Man kol kas draudžiama pasirodyti teismo salėje, bent jau šio posėdžio pradžioje, taigi, manau, pasiūlymas išmintingas. Stebiu, kaip Andžela saugiai įveda Zoją į teismo salę, paskui niekieno nepastebėta vaikšto koridoriumi laukdama, kol atvyks kiti advokatai.

Suvalgau pakelį sausainių su žemės riešutų sviestu, bet tuoj pajuntu šleikštulį. Tiesą sakant, visada, kai reikia kalbėti viešai, jaučiuosi ne itin gerai. Todėl ir dirbu konsultante, o ne mokytoja. Suspurda širdis dingtelėjus, kad štai Zoja gali sėdėti sau ant kėdutės ir dainuodama išlieti širdį prieš klausytojus.

Kita vertus, širdis suspurda ir stebint, kaip Zoja grūda indus į indaplovę.

– Tu viską gali, – tariu sau, žengdama prie dvigubų teismo salės durų.

Šerifo padėjėjas jau laukia manęs ir pakviečia vidun.

Atlieku visą kvailą procedūrą – prisiekiu Biblija, pasakau savo vardą, pavardę, amžių ir namų adresą. Prie manęs prieina Andžela. Stovėdama priešais teisėją ji atrodo pasitikinti savimi ir daug rimtesnė negu kitais atvejais. Mano nuostabai, staiga jai iš rankos iškrenta bloknotas.

– Ar žinote, kaip miega Veidas Prestonas? – sušnibžda ji. – Guli ant vieno šono, paskui ant kito. – Pamačiusi, kad vos užgniaužiu juoką, ji mirkteli, o aš suprantu, kad taip pasielgė tyčia.

– Kur gyvenate, ponia Šo? – ima klausinėti Andžela.

– Vilmingtone.

– Ar šiuo metu dirbate?

– Taip, esu Vilmingtono vidurinės mokyklos konsultantė.

– Gal galite paaiškinti plačiau?

– Konsultuoju mokinius, nuo devintokų iki dvyliktokų. Stengiuosi nukreipti juos teisingu keliu, domiuosi, ar namie nesusiduria su problemomis, ar nekamuoja depresija, ar nevartoja narkotikų. Taip pat padedu užpildyti prašymus į koledžus.

– Ar jūs susituokusi?

– Taip, – atsakau šypsodamasi. – Su Zoja Bakster.

– Ar turite vaikų?

– Dar ne, bet tikiuosi, kad po šios bylos turėsime. Pasinaudojusi Zojos embrionais ketinu pastoti ir pagimdyti kūdikį.

– Ar turite patirties auginti mažus vaikus?

– Tam tikra prasme taip, – atsakau. – Teko savaitgaliais prižiūrėti kaimynų vaikus. Bet, pasak mano draugių, motinystė – tai išbandymas ugnimi, nesvarbu, kiek daktarės Breizelton66 knygų esi perskaičiusi.

– Ar judvi su Zoja galėsite išlaikyti vaiką finansiškai?

– Mes abi dirbame ir dirbsime ateityje. Laimė, mūsų darbo režimas toks, kad galime prisitaikyti. Vaikus augintume abi kartu, be to, Zojos motina gyvena už dešimties minučių kelio nuo mūsų ir džiaugsis galėdama mums padėti.

– Kokie jūsų santykiai su Maksu Baksteriu, jeigu apskritai esate bendravę?

Prisimenu mūsų su Zoja ginčą vakar vakare. Su šiuo vyru būsiu susijusi amžinai. Dalelę savo širdies ji jau atidavė jam.

– Maksas yra mano sutuoktinės buvęs vyras, – atsakau ramiai. – Jis biologiškai susijęs su tais embrionais. Mudu nesam pažįstami. Apie jį žinau tik tiek, kiek man pasakojo Zoja.

– Ar leisite jam bendrauti su vaiku, jei pagimdysite kūdikį?

– Jeigu tik panorės.

Andžela atsistoja tiesiai prieš mane.

– Vanesa, ar yra priežasčių, dėl kurių negalėtumėte gauti vaiko globos?

– Jokių, – atsakau.

– Perduodu liudytoją jums, – taria Andžela, atsisukdama į Veidą Prestoną.

Šiandien jis vilki labai netinkamais drabužiais; patikėkite, jei man reikėtų vertinti jo stilių, pavadinčiau jį baisiu. Prestono marškiniai languoti, baltos ir violetinės spalvų. Kaklaraištis dryžuotas, juodos ir alyvų spalvų. Švarkas juodas, su pilkais, sidabriniais ir violetiniais taškeliais. O tai, kas turėtų būti panašu į koktų devintojo dešimtmečio anachronizmą – dirbtinis įdegis, brangūs juvelyriniai dirbiniai ir visa kita, – primena seilėjimąsi žurnale vyrams „GQ“.

– Ponia Šo, – prabyla advokatas. Aš pažvelgiu į grindis. Įdomu, ar eidamas prie manęs jis nepaliko riebaus pėdsako? – Ar jūsų darbdavė žino, kad esate lesbietė?

Atsitiesiu. Jei jis nori man kirsti iš peties, aš pasiruošusi.

Juk pasidažiau lūpas.

– Neprašoma nepasisakau. Mokytojai per pertraukas paprastai nesėdi mokytojų kambaryje ir neplepa apie savo lytinį gyvenimą. Bet aš ir neslepiu.

– Ar nemanote, kad tėvai turi teisę žinoti, kokius patarimus dalijate jų vaikams? – Žodį „patarimus“ jis ištaria su pašaipėle.

– Jie nesiskundžia.

– Ar su tais paaugliais diskutuojate apie lytinį gyvenimą?

– Jeigu jie patys to nori. Vaikai kreipiasi į mane dėl problemiškų tarpusavio santykių. Kai kurie net prisipažįsta galbūt esą gėjai ar lesbietės.

– Taigi tiems nekaltiems paaugliams peršate savo gyvenimo būdą? – klausia Prestonas.

– Tikrai nieko neperšu. Bet pasiūlau jiems saugią vietą pasikalbėti, kai kiti žmonės… – tyčia padarau pauzę, – nėra tolerantiški.

– Ponia Šo, per tiesioginę apklausą tvirtinote būsianti gera motina kūdikiui, tiesa?

– Taip, – atsakau.

– Ir puikiai su tomis pareigomis susitvarkysite? Nėra jokių kliūčių, taip?

– Nemanau, kad būtų…

– Norėčiau priminti jums, kad prisiekėte, – sako advokatas.

Kur link, po galais, jis suka?

– Ar tiesa, kad du tūkstančiai trečiaisiais savaitei buvote paguldyta į Blekstouno ligoninės psichiatrijos skyrių?

Aš nuščiūvu.

– Tiesiog nutrūko tam tikri santykiai. Į ligoninę atsiguliau savo noru, nes buvo būtina nusiraminti. Man išrašė vaistų, ir daugiau tai nepasikartojo.

– Taigi nervinis išsekimas.

Apsilaižau lūpas ir burnoje pajuntu kosmetinio vaško skonį.

– Jūs viską išpučiate. Man buvo diagnozuotas tik išsekimas.

– Tikrai? Tik tiek?

Kilsteliu smakrą.

– Taip.

– Vadinasi, nusižudyti neketinote?

Zoja delnu užsidengia burną. Po vakarykštės nakties dabar tikriausiai laiko mane veidmaine.

Pasisukusi į Veidą Prestoną atremiu jo žvilgsnį.

– Tikrai neketinau.

Advokatas atkiša ranką, ir Benas Bendžaminas, sėdintis prie ieškovo stalo, pašokęs paduoda jam aplanką su kažkokiais dokumentais.