Джоди Пиколт - Kelias namo

Man augant mama nedažnai eidavo į pasimatymus, bet vienas įstrigo atmintyje. Vieną šeštadienį prie mūsų buto durų pasirodė vyras, labiau išsikvėpinęs negu mama, ir išsivežė ją vakarienės. Užmigau ant sofos žiūrėdama „Meilės laivą“ ir „Fantazijos salą“. Atsibudau per vakaro žinias ir pamačiau ją vienomis kojinėmis, blakstienų tušu ištepliotais paakiais, susitaršiusiais plaukais.

„Ar jis buvo mielas?“ – paklausiau, bet mama tik sušnarpštė: „Niekada nepasitikėk vyru, kuris nešioja žiedą ant mažojo pirštelio.“

Anuomet nieko nesupratau. Be dabar pritariu jai: vyras turi nešioti tik vienintelį juvelyrinį dirbinį – vestuvinį žiedą. Arba čempiono žiedą. Visa kita – užuominos: mokyklinuko žiedas rodo, kad vyras taip niekada ir neužaugo, didelis žiedas, mūvimas per kokteilių vakarėlius, – kad jis gėjus, bet pats to dar nežino. Žiedas ant mažojo pirštelio rodo, kad jam svarbiausia – sava nauda; žmogui, kuris stengiasi būti panašus į Trumaną Kapotę63, labiausiai rūpite ne jūs, o tai, kaip atrodo jis pats.

Veidas Prestonas mūvi žiedą ant mažojo pirštelio.

– Jus iš tikrųjų kamavo daug sveikatos sutrikimų, ponia Bakster, – prabyla jis. – Galima sakyti, buvote kankinys Jobas.

– Prieštarauju, – įsiterpia Andžela. – Nederėtų taip sakyti.

– Tenkinu. Advokatas susilaikys nuo asmeninių komentarų, – sako teisėjas O’Nilas.

– Daug sykių pavojus grėsė jūsų gyvybei, tiesa?

– Taip.

– Jeigu teismas jums atiduotų tuos negimusius vaikus, gali nutikti taip, yra tokia tikimybė, kad nepamatysite, kaip jie auga, juk taip?

– Aš išsigydžiau vėžį ir šiuo metu esu visiškai sveika. Tikimybė, kad liga atsinaujins, – du procentai. – Nusišypsau jam. – Esu sveika kaip ridikas, pone Prestonai.

– Jeigu atsitiktų taip, kad tuos negimusius kūdikius teismas atiduotų jums ir jūsų lesbietei meilužei, vis dėlto nėra jokių garantijų, kad ji pastos. Turbūt suprantate?

– Suprantu geriau negu bet kuris kitas, – atsakau. – Bet suprantu ir kad tai mano paskutinė galimybė turėti biologinį vaiką.

– Gyvenate kartu su Vanesa Šo jos namuose, tiesa?

– Taip. Mudvi susituokusios.

– Tačiau ne Rod Ailando valstijoje, – paprieštarauja Veidas Prestonas.

Įsmeigiu į jį akis.

– Tačiau žinau, kad Masačusetsas išdavė man santuokos liudijimą.

– Kiek laiko judvi kartu?

– Apie penkis mėnesius.

Jis suraukia antakius.

– Nelabai ilgai.

– Manau, vos pamačiusi ją supratau, kad bus gerai. – Patraukau pečiais. – Ir panorau būti kartu visą gyvenimą.

– O kai tekėjote už Makso Baksterio, irgi taip jautėtės?

Pirmasis kraujas.

– Ne aš paprašiau skyrybų. Tai Maksas paliko mane.

– Ir Vanesa gali jus palikti.

– Nemanau, – atremiu.

– Iš kur žinote?

– Gali visaip nutikti. Ir Ridas su Lide juk gali išsiskirti. – Pažvelgiu į galerijoje sėdinčią Lidę. Toji išbąla.

Nežinau, kas vyksta tarp jos ir Makso, bet kažkas čia ne taip. Jai liudijant pajutau nežinia kokias juodu siejančias nematomas gijas, atrodė, lyg eičiau pro voratinklį tarpdury. Paskui tie jos žodžiai kavinėje: Maksas nenori tavęs įskaudinti. Lyg jiedu būtų iš anksto apsitarę.

Ne, Maksas negalėtų jos įsimylėti.

Ji visai nepanaši į mane, tikra priešingybė.

Staiga šypteliu. Lygiai tą patį Maksas pasakytų apie Vanesą.

O jeigu Maksas išties įsimylėjo savo brolienę, kur tai juos nuves? Lidė juk šitaip uoliai vaidina tobulą žmoną, idealią tikinčiąją. Kiek ją pažįstu, Lidei nebūtų lengva prarasti malonę.

– Ponia Bakster, – nekantriai kreipiasi Veidas Prestonas, ir aš suvokiu praleidusi pro ausis jo klausimą.

– Atsiprašau. Gal galėtumėte pakartoti?

– Jūs niekinate Ridą ir Lidę dėl jų gyvenimo būdo, tiesa?

– Aš jų neniekinu. Tiesiog man rūpi visai kiti dalykai.

– Taigi nepavydite jiems turto?

– Ne. Pinigai – dar ne viskas.

– Gal jums apmaudu, kad jie – geri žmonės, sektinas pavyzdys?

Vos užgniaužiu juoką.

– Iš tiesų taip nemanau. Man atrodo, jie viską perka, taip pat ir embrionus. O Bibliją, manau, pasitelkia, kad galėtų teisti tokius žmones kaip aš. Nenorėčiau, kad tos savybės persiduotų vaikui.

– Bažnyčios reguliariai nelankote, ar ne, ponia Bakster?

– Prieštarauju, – įsiterpia Andžela. – Ką gi, pasitelkim vaizdines priemones. – Ji paima dvi knygas ir vieną padeda priešais save. – Štai bažnyčia. – Tada antrą knygą padeda priešingoje stalo pusėje. – O čia valstybė. – Ji pažvelgia į teisėją. – Tarp jų yra daug erdvės.

– Gudru, advokate. Prašom atsakyti į klausimą, ponia Bakster, – paliepia teisėjas.

– Nelankau.

– Jūs retai galvojate apie žmones, kurie vaikšto į bažnyčią, tiesa?

– Manau, kiekvieno valia tikėti tuo, kuo nori. Galima ir apskritai netikėti, – priduriu.

Vanesa netiki Dievo. Manau, tai jos motinos pastangos maldomis grąžinti ją į neva normalų gyvenimą visiems laikams užtrenkė prieš ją bažnyčios duris. Vieną naktį kalbėjomės apie tai. Vanesa sakė, kad pomirtinis gyvenimas jai nerūpi, kol visko gauna dabartiniame. Kad viena iš sudedamųjų raidos dalių yra pagalba žmonėms, ir tai neturi nieko bendra su Auksine taisykle64. Nors aš ir nevaikštau į bažnyčią, negalėčiau tvirtinti, kad netikiu aukštesniąja jėga. Nesu tikra, ar tai dėl to, kad vis dar laikausi įsitvėrusi religijos, o gal bijau garsiai prisipažinti netikinti Dievo.

Suvokiu, kad ateizmas – tai naujasis gėjiškumas; ir čia tikiesi, kad niekas apie tai nesužinos, antraip tikrai sulauksi neigiamo nusistatymo.

– Taigi tuos negimusius vaikus ketinate auginti nekrikščioniškai?

– Nežinau, – atsakau nuoširdžiai. – Manau, vaikas turėtų būti mylimas ir mylėti pats, gerbti save, nebūti iš anksto prieš nieką nusistatęs, turi būti tolerantiškas kitų atžvilgiu. Jei rasčiau religinę grupę, kuri tokiai sampratai pritartų, tada galbūt prisidėtume prie jos.

– Ponia Bakster, ar girdėjote apie Barous prieš Bradi bylą?

– Prieštarauju! – sako Andžela. – Čia svarstoma turto byla, o ana yra globos byla.

– Atmesta, – sako teisėjas O’Nilas. – Pone Prestonai, ką norite tuo pasakyti?

– Barous prieš Bradi byloje Aukščiausiasis Rod Ailando teismas nusprendė, kad kai tėvai išsiskiria, gavęs globą kiekvienas iš jų turi teisę skiepyti vaikui tokį tikėjimą, koks, jų nuomone, atitinka vaiko interesus. Be to, buvo pasakyta, kad kiekvieno iš galimų tėvų-globėjų moralinis elgesys turi būti apsvarstytas…

– Ar čia advokatas teismui nurodinėja, kaip reikia dirbti? – klausia Andžela. – Ar jis iš tikrųjų nori kažko paklausti mano klientės?

– Taip, – atsako Veidas. – Tikrai noriu paklausti. Ponia Bakster, jūs liudijote, kad buvo atliktos net kelios apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros, bet visi embrionų perkėlimai baigėsi liūdnai, tiesa?

– Prieštarauju…

– Paklausiu kitaip. Jūs neišnešiojote kūdikio, taip?

– Neišnešiojau, – atsakau.

– Du kartus persileidote, ar ne?

– Taip.

– Ir vieną kartą kūdikis gimė negyvas?

Nudelbiu akis.

– Taip.

– Šiandien liudydama pasakėte, kad visada norėjote vaikų, tiesa?

– Tiesa.

Andžela atsidūsta.

– Gerbiamas teisėjau, – ištaria ji. – To jau klausta ir atsakyta.

– Tai kodėl, ponia Bakster, aštuoniasdešimt devintaisiais nužudėte savo kūdikį?

– Ką? – sakau priblokšta. – Nesuprantu, apie ką jūs…