Джоди Пиколт - Kelias namo

– Padainuokit, – paprašo. – Padarykit taip, kad tai praeitų.

Neturiu gitaros. Visus muzikos instrumentus palikau automobilyje, nes dėmesį patraukė susirinkusi minia. Vienintelis instrumentas dabar yra mano balsas.

Taigi uždainuoju nepritardama sau jokiu muzikos instrumentu. Giedu „Aleliuja“, seną Leonardo Koheno dainą, parašytą dar prieš gimstant Liusei.

Dainuoju užsimerkusi, tariu žodžius tarsi tapyčiau teptuku, lygiai kaip besimeldžiantys žmonės, kai nežino, ar yra Dievas. Tikiuosi stebuklo dėl Liusės. Dėl savęs ir Vanesos. Dėl visų nepritapėlių, kurie nebūtinai nori prisitaikyti. Ir nenori būti kaltinami.

Kai nutylu, mano akyse žiba ašaros. Tačiau Liusės akys sausos, o veidas akmeninis.

– Dar kartą, – paliepia ji.

Padainuoju dainą antrą kartą. Paskui trečią.

Šeštą kartą jau dainuojame kartu, ir staiga Liusė ima kūkčioti. Ji užsidengia veidą rankomis.

– Tai ne dėl berniuko, – prisipažįsta ji.

Kai buvau maža, viena tolima teta įteikė man keisčiausią dovaną: dvidešimties dolerių banknotą akrilo dėlionėje. Turėjau traukyti bumbulus ir įvairiomis kryptimis stumdyti svirtis, kol pagaliau radau sklendę ir galėjau paimti dovaną. Netekusi kantrybės norėjau trenkti plaktuku, bet mama patikino mane, jog susitvarkysiu; o kai viskas pradėjo dėliotis, atrodė, kad einasi kaip iš pypkės. Viens, du, trys – durys, spynos atsidarė viena po kitos, lyg niekada nebūtų buvusios užrakintos.

Panašiai atsitiko ir dabar – uždanga atitraukta, sakinys po sakinio, ir ji prabils apie mėginimus nusižudyti. Pastoriaus Klaivo kalba. Piktas Liusės išpuolis. Džeremis. Ar kas gali liautis tave mylėjęs?

Tai ne dėl berniuko , – sakė Liusė.

Svarbiausia muzikos terapijoje turbūt tai, kad tu ateini į žmogaus gyvenimą kaip tik tada, kai jam to labiausiai reikia, o kai palieki jį, jis jau yra kitoks. Terapeutė – tik katalizatorius. Konstanta. Ji nesikeičia kaip lygties dalis. Ir, žinoma, nekalba apie save. Ji čia – tik dėl paciento.

Todėl kai Liusė paklausė, ar aš ištekėjusi, į klausimą neatsakiau.

Jau anksčiau minėjau jai, kad mūsų santykiai nėra draugystė. Tai profesinis ryšys.

Tačiau taip buvo iki tol, kol mano ateitis tapo gardžiu kąsneliu, skirtu smalsiai publikai. Taip buvo iki tos akimirkos, kai sėdint teismo salėje man į nugarą ėmė smigti nepažįstamųjų žvilgsniai. Prieš pastoriaus kalbą nežinojau, ar man nepatinka mintis, kad esu nusidėjėlė. Prieš man einant į tualetą kažkas po kabinos durimis pakišo devyndienių maldų kortelę, ant kurios buvo parašyta: Meldžiuosi už tave, brangioji.

Jeigu man gresia nemalonumai, nes pamilau moterį, tegu bent kitam tai atneša naudos. Sumokėsiu už tai į priekį.

– Liuse, – ištariu tyliai. – Tu žinai, kad esu lesbietė, tiesa?

Ji staiga pakelia galvą.

– Kodėl… kodėl jūs man tai sakote?

– Nežinau, ką galvoji ar jauti, bet turėtum suprasti: tai visiškai normalu.

Ji tylėdama spokso į mane.

– Įsivaizduok, kad nueini į priešmokyklinę klasę, atsisėdi ant mažos kėdutės prie mažo stalelio – ir pasijunti kaip Alisa Stebuklų šalyje. Stebiesi, kad kadaise buvai tokia maža, jog tilpai. Panašiai būna ir kai ką nors prisipažįsti sau. Atsigręži atgal ir supranti, jog nebesumažėsi. Net jeigu stumte stumtų pastorius Klaivas ir visi jo parapijiečiai.

Liusė taip išplečia akis, kad net pamatau virš rainelės baltuojant akies obuolį. Ji palinksta į priekį, bet staiga sulaiko kvėpavimą, nes pasigirsta beldimas į duris.

Į kabinetą galvą įkiša Vanesa.

– Jau aštuonios keturiasdešimt penkios, – sako ji, ir aš pašoku. Mums reikės skriste skristi, jei norime laiku suspėti į teismą.

– Liuse, man reikia eiti, – sakau jai, bet mergaitė nežiūri į mane. Ji spokso į Vanesą ir galvoja apie tai, ką pasakė pastorius Klaivas; ji dėlioja mano gyvenimą taip, kaip jos gyvenimą ką tik dėliojau aš.

Paskui čiumpa kuprinę ir žodžio netarusi išbėga iš kabineto.

Anksčiau nenutuokiau, kad liudytojas turi būti ir aktorius. Laukdama šios akimirkos, turėjau repetuoti, lyg ketinčiau vaidinti scenoje: tai ir balso intonacija, ir drabužiai, kuriuos man išrinko pati Andžela (neįtikėtinai kuklius tamsiai mėlyną siaurą suknelę ir baltą susagstomą megztinį; juos pamačiusi Vanesa ėmė juoktis ir pavadino mane motinėle Bakster).

Taip, aš pasiruošusi. Taip, aš pasikausčiusi. Taip, esu įpratusi vaidinti.

Kai groju ir dainuoju, aš tarsi ištirpstu tarp natų, atsiduodu melodijai ir užmirštu, kur esanti. Kai groju klausytojams, tikiu, kad tik nuo manęs, o ne nuo jų, priklauso, kiek iš to bus naudos. Antra vertus, paskutinį kartą vaidinau būdama dešimties. Buvau kukurūzo stiebas spektaklyje „Ozo šalies burtininkas“ ir trisdešimt sekundžių prieš pasirodydama scenoje direktoriui apvėmiau batus.

– Esu Zoja Bakster, – sakau. – Gyvenu Vilmingtone, Garvino gatvėje numeris šešiasdešimt aštuoni.

Andžela džiugiai nusišypso man, lyg būčiau išsprendusi sunkų uždavinį, o ne pasakiusi savo pavardę ir adresą.

– Kiek jums metų, Zoja?

– Keturiasdešimt vieni.

– Gal galite pasakyti teismui, kuo dirbate?

– Esu muzikos terapeutė, – atsakau. – Grodama medicinos įstaigose padedu pacientams, kad sumažėtų jų skausmas, pagerėtų nuotaika, atsirastų noras grįžti į gyvenimą. Kartais slaugos namuose dirbu su sergančiais senatvine silpnaprotyste, nudegimų skyriuose – su vaikais, kai jiems perrišamos žaizdos, mokyklose – su autizmu sergančiais vaikais. Muzikos terapiją galima taikyti labai daug kur.

Iškart pagalvoju apie Liusę.

– Kiek metų dirbate muzikos terapeute?

– Dešimt.

– Kiek uždirbate, Zoja?

Šypteliu.

– Apie dvidešimt aštuonis tūkstančius dolerių per metus. Jei svajoji apie aukštuomenės gyvenimą, muzikos terapija užsiimt nevertėtų. Darai tai vien dėl to, kad nori padėti žmonėms.

– Ar tai visos jūsų pajamos?

– Kartais dirbu kaip profesionali atlikėja. Dainuoju restoranuose, baruose, kavinėse. Pati kuriu dainas. Taip daug neuždirbsi, bet vis dėlto papildomos pajamos.

– Ar buvote ištekėjusi? – klausia Andžela.

Žinojau, kad ji užduos šį klausimą.

– Taip. Devynerius metus buvau ištekėjusi už ieškovo Makso Baksterio, o dabar esu susituokusi su Vanesa Šo.

Tyliai sudūzgia bičių spiečius, įsikūręs galerijoje, – virškina mano atsakymą.

– Ar su ponu Baksteriu turėjote vaikų?

– Abu turėjom nevaisingumo problemų. Be to, aš du kartus persileidau ir vieną kartą pagimdžiau negyvą kūdikį.

Net dabar matau jį pamėlusį ir sustingusį kaip marmuras, be nagučių, be antakių, be blakstienų. Neužbaigtą meno kūrinį.

– Gal galite papasakoti teismui apie savo nevaisingumą ir kokių priemonių ėmėtės, kad susilauktumėte kūdikio?

– Man buvo nustatytas policistinis kiaušidžių sindromas. Mano menstruacijų ciklas buvo nereguliarus, ovuliacija įvykdavo ne kiekvieną mėnesį. Taip pat buvo rasta pogleivinių fibroidų. Maksas irgi turėjo nevaisingumo problemų – genetinių. Pradedant nuo trisdešimt vienų metų pastoti mėginau ketverius metus. Kai buvau trisdešimt penkerių, ėmėmės apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūros.

– Kaip tai vyko?

– Man buvo leidžiami vaistai, buvo skiriami hormonai ir subrendo penkiolika kiaušinėlių; jiems apvaisinti buvo panaudota Makso sperma. Trys buvo negyvybingi, aštuonis pavyko apvaisinti. Iš tų aštuonių du buvo perkelti man, o trys užšaldyti.

– Ar pastojote?

– Tuo metu ne. Bet kai buvau trisdešimt šešerių, tie trys užšaldyti embrionai buvo atšildyti. Du buvo perkelti man, o vienas atmestas.