Джоди Пиколт: Kelias namo

Jodi Picoult

kelias

namo

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Gražina Matukevičienė

Knygoje minimas dainas rasite

http://www.simonandschuster.com/SingYouHome.

Muziką sukūrė ir atlieka Ellen Wilber,

dainų žodžių autorė Jodi Picoult.

Versta iš:

Jodi Picoult

SING YOU HOME

Atria Books, a Division of Simon & Schuster, Inc., New York, 2011

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 9786090105474

Copyright © 2011 by Jodi Picoult

Song lyrics created for Sing You Home copyright © 2011 by Jodi Picoult and Ellen Wilber. Used by permission.

The lines from „i carry your heart with me(i carry it in.“ Copyright 1952, © 1980, 1991 by the Trustees for the E. E. Cummings Trust, from COMPLETE POEMS: 1904–1962 by E. E. Cummings, edited by George J. Firmage. Used by permission of Liveright Publishing Corporation.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Anglesey / „iStockphoto“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Gražina Matukevičienė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Gražina Matukevičienė

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Ellen Wilber – Tavo muzika labai praturtino mano gyvenimą; tavo draugystė nepaprastai svarbi ir man, ir visai mano šeimai. Nežinau, kuri iš mūsų esame Luiza, o kuri – Telma, bet tai ir nesvarbu, kol žengiame kartu.

Kyle van Leer, nuo pat tos akimirkos, kai gimei per uraganą, žinojau: toks būsi vienintelis. Didžiuojuosi tavimi – ir dėl to, kuo tapai, ir kad esi toks, koks esi.

Manau, neprieštarausite, kad abu esate paminėti dedikacijos puslapyje.

AUTORĖS PASTABA

Skaitydami šią knygą dainų galite klausytis http://www.simonandschuster.com/SingYouHome, taip geriau suprasite pagrindinę romano heroję Zoją. Kurdamos muziką ir rašydamos dainų žodžius mudvi su Ellen Wilber nutarėme, kad kiekvienas garso takelis bus susietas su tam tikru skyrium. Zojos jausmus ir mintis atitinkančią dainą rasite pažymėtą knygoje pateiktose lentelėse. Linkiu malonaus klausymosi!

Jokiam žmogui neduota teisė niekinti kito žmogaus teisių, o teisėtvarkos pareiga – kontroliuoti, kad teisės nebūtų pažeidinėjamos.

TOMAS DŽEFERSONAS

√

1 TAKELIS

DAINA LYDI NAMO

2 TAKELIS

NAMAS VILTIES GATVĖJE

3 TAKELIS

PABĖGĖLĖ

4 TAKELIS

PASKUTINĖ

5 TAKELIS

TEKĖK UŽ MANĘS

6 TAKELIS

TIKĖJIMAS

7 TAKELIS

UNDINĖ

8 TAKELIS

ĮPRASTAS GYVENIMAS

9 TAKELIS

KUR TU ESI

10 TAKELIS

SAMĖS DAINA

ZOJA

Vieną saulėtą, gaivų rugsėjo šeštadienį, kai man buvo septyneri, staiga mirė mano tėvas ir aš tai mačiau savo akimis. Žaidžiau su mylima lėle ant akmeninės tvorelės prie mūsų keliuko, o jis pjovė veją. Vieną akimirką dirbo, kitą jau gulėjo veidu į žolę, o žoliapjovė lėtai suko už namo ir kalvele riedėjo žemyn.

Iš pradžių maniau, kad jis miega arba žaidžia, bet kai pritūpiau šalia, jo akys buvo atmerktos, o kuokštas ką tik nupjautos drėgnos žolės prilipęs prie kaktos.

Neprisimenu, ar ėmiau šaukti mamą, bet tikriausiai – taip.

Kai pagalvoju apie tą dieną, viskas man regisi it sulėtintame kine. Žemyn judanti žoliapjovė. Mama išbėga į kiemą, pieno pakelis iškrinta jai iš rankos ant asfaltuoto keliuko. Atkištos jos lūpos, kai šaukia į telefono ragelį, greitosios medikams diktuodama mūsų adresą.

Mama paliko mane pas kaimynus, o pati nuvažiavo į ligoninę. Kaimynė buvo sena moteris, o jos sofa atsidavė šlapimu. Ji pasiūlė man šaltmėtinių saldainių su šokolado glajum, bet jie buvo tokie seni, kad šokoladas šonuose net pabalęs. Kai suskambėjo jos telefonas, nuėjau į galinį kiemą ir nušliaužiau už gyvatvorės. Ten minkštame mulčiuje užkasiau savo lėlę ir grįžau į namą.

Mama taip ir nepastebėjo, kad lėlės nėra, bet tada ji, regis, nepripažino ir kad nebėra mano tėvo. Niekada nemačiau jos verkiančios. Per laidotuves stovėjo lyg akmeninė, paskui sėdėdavo priešais mane virtuvėje prie stalo, kurį kartais padengdavau ir trečiam asmeniui – tėvui, ir mudvi neskubėdamos valgydavome troškintą jautieną, makaronus su sūrio padažu ar parūkytas dešreles, užuojautos maistą, suneštą tėvo bendradarbių ir kaimynų, tikinčių, kad bent maistu kompensuos nežinojimą, ką sakyti. Kai energingas, sveikas keturiasdešimt dvejų vyras netikėtai miršta nuo širdies priepuolio, liūdinti šeima staiga tampa lyg užkrečiama. Prieisi arčiau – ir pats gali užsitraukti nelaimę.

Praėjus šešiems mėnesiams po tėvo mirties mama, vis dar besilaikanti ištvermingai, išėmė iš spintos visus jo kostiumus ir marškinius ir nuvežė į labdaros organizaciją. Gėrimų parduotuvėje paprašė dėžių ir sudėjo tėvo skaitytą biografiją, kuri visą tą laiką gulėjo ant naktinio staliuko, taip pat jo pypkę ir monetų rinkinį. Nesupakavo tik Eboto ir Kostelo1 vaizdajuosčių, nors tėvui sakydavo nesuprantanti, kodėl jie jam tokie juokingi.

Tada nunešė dėžes į pastogę – į saugią vietą nuo musių ir karščio. Pastogėn užlipusi trečią kartą mama ilgai negrįžo. Staiga pasigirdo kvailas šnypščiantis priedainis – tai grotuve sukosi sena plokštelė. Negalėjau suprasti visų žodžių, bet daina buvo apie raganių: jis kažkam pasakojo, kaip užkariauti merginos širdį.

Girdėjau tik: Oooeeeoooa a,tingtang,valavala,bingbang . Juokas ėmė kutenti gerklę, o kadangi pastaruoju metu retai kada juokdavausi, nuskubėjau į viršų.

Įžengusi į pastogę radau mamą verkiančią.

– Ši plokštelė, – pasakė ji, paleisdama dar kartą, – visada jį pralinksmindavo.

Žinojau: kai mama kūkčioja, geriau jos neklausinėti. Todėl susirangiau šalia ir klausiausi dainos, privertusios mamą išsiverkti.

Kiekvienas gyvenimas turi savo garso takelį.

Viena melodija primena man vasarą, kurią praleidau kūną tepdama kūdikiams skirtu aliejumi, kad gražiau įdegčiau saulėje. Kita – sekiojimą paskui tėvą, kai sekmadienio rytais eidavo parsinešti laikraščio „New York Times“. Yra daina, kuri primena, kaip pasinaudojau svetima asmens tapatybės kortele, kad galėčiau patekti į naktinį klubą, o dar viena susijusi su mano pusseserės Izobelės šešioliktuoju gimtadieniu – tąsyk kartu su vienu berniuku vaidinau spektaklyje „Septynios minutėse danguje“ ir tam berniukui iš burnos sklido pomidorų sriubos kvapas.