Джоди Пиколт: Kelias namo

Kai po tėvo mirties pirmą kartą pasnigo, sapnavau, kad Meilutė Sindė sėdi ant mano lovos. Varnos iškapojo jai mėlyno stiklo akis. Ir ji drebėjo.

Kitą dieną pasiėmiau iš garažo kastuvą ir nuėjau prie kaimynų namo, kur buvau ją užkasusi. Sniegą ir mulčių nukasiau palei pusę gyvatvorės, bet lėlės neradau – buvo dingusi. Gal nusinešė šuo arba rado kita maža mergaitė, mokanti geriau elgtis su lėlėmis?

Suprantu, keturiasdešimtmetei moteriai kvaila anuometinį sielvartą sieti su keturiais nesėkmingais bandymais pastoti dirbtinai apvaisinus, su dviem persileidimais ir kitomis gyventojų skaičių mažinančiomis civilizacijos blogybėmis, bet daugybę kartų spėliojau, ar tik čia nebus karminė bausmė.

Jei nebūčiau taip neapgalvotai išmetusi pirmojo kūdikio, kurį mylėjau, gal dabar jau būčiau turėjusi tikrą vaikelį?

Man dar nebaigus darbo su ponu Dokeriu, į slaugos namus iš susirinkimo atskuba jo duktė Mim.

– Ar tikrai nesusižeidėte? – apžiūrinėdama mane klausia jau kelintą kartą.

– Ne, – atsakau, nors, įtariu, tas rūpestis labiau iš baimės, kad nepateikčiau ieškinio, o ne nerimaujant dėl mano sveikatos.

Mim panaršo rankinėje ir ištraukia saują banknotų.

– Štai, paimkite, – atkiša.

– Jau sumokėjote man už šį mėnesį…

– Tai premija, – atsako ji. – Juk laukiantis kūdikio visada daug išlaidų.

Žinau, tai kyšis už tylėjimą, bet ji teisi. Tiktai pinigus sukišau ne į vaikišką automobilio kėdutę ir vežimėlį, o „Luprono“ ir „Folistimo“ injekcijoms. Penkiems dirbtinio apvaisinimo ciklams, naudojant ir šviežią, ir užšaldytą spermą, išleidome visas savo santaupas ir ištuštinome kredito korteles. Todėl paimu pinigus ir įsikišu į džinsų kišenę.

– Ačiū, – padėkoju pajutusi jos žvilgsnį. – Klausiate, ką padarė jūsų tėvas? Turbūt manysite kitaip, bet žinokit: tai didelis žingsnis pirmyn. Jis atsiliepė.

– Taip, vožė jums per veidą, – sumurma Vanda.

– Jis pradėjo bendrauti , – patikslinu. – Gal nevisiškai priimtinu būdu… bet vis dėlto. Akimirką muzika pasiekė jį. Akimirką jis buvo čia .

Atrodo, Mim tuo netiki, bet nieko baisaus. Man buvo įkandęs autizmu sergantis vaikas, raudojau šalia mažos mergaitės, mirštančios nuo smegenų vėžio, grojau į taktą klykiant aštuoniasdešimt procentų kūno apdegusiam vaikui. Šis darbas… jei man sukelia skausmą, žinau, kad atlieku jį gerai.

– Gal jau eisiu, – sakau imdama gitaros dėklą.

Vanda nepakelia akių nuo paciento stebėsenos lapo.

– Pasimatysim kitą savaitę.

– Ne, veikiau – po dviejų valandų, per kūdikio vakarėlį.

– Kokį dar vakarėlį?

Nusišypsau.

– Tą, apie kurį neturėčiau žinoti, – atsakau.

Vanda atsidūsta.

– Jeigu jūsų mama imtų klausinėti, pasakykit, kad prasitariau tikrai ne aš.

– Nesijaudinkit. Suvaidinsiu nustebusią.

Mim tiesia ranką link atsikišusio mano pilvo.

– Ar galiu paliesti?

Linkteliu. Žinau, kai kurios nėščiosios mano, kad pašaliečiui liečiant jas ar siūlant patarimų vaikų auginimo klausimais trikdoma jų ramybė, bet man nepikta. Pati vos galiu susilaikyti nepalietusi savo kūdikio, nes tai įrodymas, kad šįkart viskas puikiai pavyks.

– Bus berniukas, – pareiškia ji.

O aš įsitikinusi, kad nešioju mergaitę. Sapnuoju rožinius sapnus. Atsibundu bepasakojanti pasakas.

– Pamatysim, – atsakau.

Ironiška, kad moters, kuriai sunku pastoti, dirbtinio apvaisinimo procedūros prasideda nuo kontraceptinių tablečių. Pirmiausia reikia sureguliuoti menstruacijų ciklą, kad būtų galima pradėti begaliniai ilgą gydymo kursą. Taigi du kartus per dieną Maksas suleisdavo man po tris ampules FSH3 ir hMG4 – „Folistimo“ ir „Repronekso“. Anksčiau jis apalpdavo vos pamatęs adatą, o dabar, po penkerių metų, galėdavo viena ranka leisti man vaistus, o kita į puodelį pilti kavą. Praėjus šešioms dienoms nuo pirmųjų injekcijų, transvaginaliniu echoskopu buvo nustatytas folikulų dydis mano kiaušidėje, o kraujo tyrimai parodė estradiolio koncentracijos lygį. Tada pradėjau vartoti antagonistą, naują vaistą, padedantį kiaušinėliams iki tam tikro laiko likti folikuluose. Po trijų dienų – vėl echoskopija ir kraujo tyrimas. „Folistimo“ ir „Repronekso“ dozės buvo sumažintos – po vieną ampulę kas rytą ir vakarą, dar po dviejų dienų – vėl echoskopija ir kraujo tyrimas.

Vienas iš mano folikulų užaugo iki dvidešimt vieno milimetro, kitas – iki dvidešimties, dar vienas buvo devyniolikos milimetrų.

Aštuntą trisdešimt Maksas suleido dešimt tūkstančių mililitrų hCG5. Lygiai po trisdešimt šešių valandų kiaušinėliai buvo išimti.

Tada gavau ICSI – intracitoplazminę spermatozoido injekciją, skirtą kiaušinėliui apvaisinti Makso sperma. Po trijų dienų, Maksui laikant mane už rankos, pro makštį ir gimdos kaklelį į gimdos ertmę buvo įvestas kateteris, ir mirgančiame kompiuterio monitoriuje stebėjome apvaisintą kiaušialąstę. Mano gimdos gleivinė atrodė panaši į vandenyje siūbuojančias jūrų žoles. Balta kibirkštėlė, žvaigždutė, ištryško iš švirkšto ir nukrito tarp dviejų žolelių. Galimą nėštumą atšventėme man į raumenis įšvirkšdami progesterono.

O kai kuriems žmonėms, norintiems vaiko, užtenka tik pasimylėti.

Įžengusi į mamos namus randu ją sėdinčią prie kompiuterio – pildo savo anketą neseniai sukurtame socialiniame tinkle „Facebook“. Matau parašyta: DARA VYKS KVIEČIA SAVO DUKRĄ DRAUGAUTI.

– Neturiu kada kalbėti, – atžariai taria ji. – Bet skambino tavo vyras.

– Maksas?

– Negi turi dar ir antrą?

– Ko jis norėjo?

Motina gūžteli pečiais. Nekreipdama į ją dėmesio, virtuvėje pakeliu telefono ragelį ir surenku Makso mobiliojo numerį.

– Kodėl neįsijungi telefono? – atsiliepęs paklausia Maksas.

– Taip, brangusis, – atsakau. – Ir aš tave myliu.

Girdžiu burzgiant žoliapjovę. Vasarą Maksas dažnai pjauna žolę, rudenį grėbsto lapus, o žiemą sniego valytuvu valo sniegą. „O ką veiki tada, kai aplinkui vien purvas?“ – paklausiau jo, kai susitikome pirmą kartą. „Voliojuosi jame“, – atsakė šypsodamasis.

– Girdėjau, tave sužeidė?

– Nemalonios naujienos sklinda greitai. Beje, kas tau sakė?

– Aš tik pamaniau… Turiu galvoje, mudu šitaip stengėmės…

Maksas nuščiuvo, bet aš supratau, ką norėjo pasakyti.

– Girdėjai apie poną Dokerį? – sakau jam. – Mes jau finišo tiesiojoje.

Ironiška, bet po šitiek pastangų metų aš dėl nėštumo jaučiuosi daug ramesnė negu Maksas. Buvo laikai, kai prieš išlipdama iš lovos prietaringai skaičiuodavau nuo dvidešimties iki vieno arba visą savaitę vilkėdavau ta pačia laiminga liemene, kad tik embrionas išsilaikytų. Tačiau niekada nebuvau pažengusi taip toli, kaip dabar: mano kulkšnys palaimingai patinusios, gelia sąnarius, prausdamasi po dušu negaliu pamatyti savo pėdų. Dar niekada nebuvau nėščia tiek ilgai, kad kam nors šautų į galvą planuoti kūdikio vakarėlį.

– Žinau, mums reikia pinigų, Zoja, bet jei tavo pacientai pradeda smurtauti…

– Maksai, ponas Dokeris devyniasdešimt penkis procentus viso laiko yra katatoniškas6, o apdegusieji dažniausiai guli be sąmonės. Iš tikrųjų tai buvo laimingas atsitiktinumas. Juk susižeisti galiu ir eidama per gatvę.

– Tada neik per gatvę, – sako Maksas. – Kada grįši namo?

Esu tikra, jis žino apie vakarėlį, bet nutariu pameluoti.

– Turiu įvertinti savo naują klientą, – pajuokauju. – Maiką Taisoną.