Джоди Пиколт: Kelias namo

Neprisiminsiu, kad iki pat tos akimirkos maniau, jog čia tik blogas sapnas.

Lyg sapne prisimenu tai, kas nutiko prieš mėnesį. Gulime su Maksu lovoje, jau po vidurnakčio.

– Nemiegi? – klausiu.

– Ne. Mąstau.

– Apie ką?

Jis papurto galvą.

– Apie nieką.

– Nerimauji? – tariu.

– Ne. Svarstau, – atsako rimtai. – Apie alyvuogių aliejų.

– Alyvuogių aliejų?

– Taip. Iš ko jis gaminamas?

– Ar čia koks suktas klausimas? – nustembu. – Apie alyvuoges?

– O kukurūzų aliejus. Iš ko jis gaminamas?

– Kukurūzų?

– Taip , – atsako Maksas. – O kūdikių aliejus?

Kurį laiką abu tylime. Paskui pradedame juoktis. Juokiamės taip, kad man net ašaros ištrykšta. Tamsoje ieškau Makso rankos, bet nerandu.

Kai atsibudau, ritininės užuolaidos ant langų buvo nuleistos, bet durys paliktos praviros. Iš pradžių neprisiminiau, kur esu. Iš koridoriaus atsklido triukšmas, pamačiau šeimą – seneliai, vaikai, paaugliai ėjo būreliu nešini spalvotais it vaivorykštė balionais ir juokėsi.

Pravirkstu.

Maksas sėdi šalia manęs ant lovos. Nerangiai apkabina. Bet nelabai sekasi vaidinti garsiąją slaugytoją Florensą Naitingeil. Vieną kartą per Kalėdas abu susirgome gripu; praėjus vėmimo priepuoliui aš pėdindavau į vonią, kad jam paruoščiau šaltą kompresą.

– Zo, – sušnibžda jis. – Kaip jautiesi?

– O kaip turėčiau? – Tapau bjauri. Pyktis nudegina gerklę. Jis užpildo manyje erdvę, kurioje anksčiau buvo kūdikis. – Noriu jį pamatyti.

Maksas nustėrsta.

– Aš… hm…

– Pakviesk slaugytoją, – ištaria kažkas. Tai mano motina, ji sėdi palatos kampe, akys raudonos, paakiai paburkę. – Girdėjai, ko ji prašo?

Linktelėjęs Maksas pakyla nuo lovos ir išeina iš palatos. Mama apkabina mane.

– Tai neteisinga, – sakau sugniuždyta.

– Žinau, Zo.

Mama paglosto man plaukus, ir aš prisiglaudžiu prie jos, lyg vėl būčiau ketverių, kai buvau pašiepta dėl strazdanų, arba penkiolikos, kai pirmą kartą užplūdo širdgėla. Supratusi, kad savo vaiko taip guosti neteks, pravirkstu dar graudžiau.

Į palatą įeina slaugytoja, įkandin jos – Maksas.

– Pažvelk, – sako jis ir paduoda mūsų sūnaus nuotrauką.

Atrodo, lyg vaikelis būtų nufotografuotas miegantis pintame lopšyje. Rankytės sulenktos prie galvytės, mažytė duobutė smakre.

Po nuotrauka – rankytės ir kojytės atspaudai, pernelyg maži, kad būtų tikri.

– Ponia Bakster, – tyliai ištaria slaugytoja. – Labai apgailestauju dėl netekties.

– Kodėl šnibždate? – paklausiu. – Kodėl jūs visi šnibždate? Kur, po galais, mano kūdikis?

Staiga įeina kita slaugytoja, nešina mano sūnum. Jis jau apvilktas drabužėliais, juose tiesiog skęsta. Atkišu rankas norėdama paimti.

Sykį dirbau naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje. Gitara skambinau neišnešiotiems kūdikiams, dainavau jiems; taikant muzikos terapiją pagerėja aprūpinimas deguonimi, ima lėčiau plakti kūdikio širdutė. Tyrimai parodė, kad muzikos terapiją taikant sistemingai, kūdikis per dieną kartais priauga dvigubai daugiau svorio. Kaip tik padėjau vienai mamai – ji ispaniškai dainavo lopšinę savo kūdikiui, o aš grojau. Tuo metu atėjo socialinė darbuotoja ir paprašė pagalbos.

– Šį rytą mirė ponios Rodriges kūdikis, – pasakė ji. – Šeima laukia, kol ateis jiems patinkanti slaugytoja ir paskutinįkart nupraus mirusįjį.

– Nupraus?

– Kartais tai padeda, – atsakė socialinė darbuotoja. – Jie – didelė šeima, todėl, manau, patys padės ir sau.

Įžengusi į palatą supratau, kodėl buvau pakviesta. Motina sėdėjo glėbyje laikydama negyvą kūdikį. Jos veidas atrodė lyg iškaltas iš akmens. Tėvas stovėjo už jos. Tetos, dėdės ir seneliai tyliai sukiojosi greta, o sūnėnai ir dukterėčios rėkavo ir gainiojo vienas kitą aplink lovą.

– Sveiki, – pasakiau. – Aš Zoja. Ar neprieštarausit, jeigu pagrosiu? – Ir ranka parodžiau į gitarą, kabančią man už nugaros.

Motina nieko neatsakė. Atsitūpiau priešais jos kėdę.

– Jūsų duktė graži, – tariau.

Ir ji, ir kiti tylėjo. Nusiėmiau gitarą ir uždainavau tą pačią ispanišką lopšinę.

Duérmete, mi niña

Duérmete, mi sol

Duérmete, pedazo

De mi corazón.8

Lakstantys vaikai nuščiuvo, o suaugusieji sužiuro į mane. Tapau jų dėmesio ir energijos centru. Kai atėjo slaugytoja ir nurengė kūdikį, išslinkau iš palatos, nuėjau į administracinį pastatą ir atsisakiau šito darbo.

Daug kartų grojau prie mirštančio vaiko lovos. Visada maniau, kad man suteikta privilegija skambant muzikai, švelniam priedainiui, perkelti juos iš šio pasaulio į aną. Bet dabar buvo visai kas kita. Suvaidinti Orfėjaus mirusiam savo kūdikiui niekaip negalėjau, juk mudu su Maksu taip stengėmės, kad pastočiau.

Mano sūnus prisilietus – šaltas. Paguldau jį sau į skreitą, uždedu ranką ant krūtinės, bet širdies plakimo negirdžiu.

– Duérmete, mi niña, – sušnibždu.

– Gal norėtumėte palaikyti jį čia kurį laiką? – pasiteirauja slaugytoja.

Pažvelgiu į ją.

– Ką padaryti?

– Galite laikyti vaikelį, kiek tik norite, – sako ji. – Na… – Ir nutyla.

– O kur jis būna?

– Nesupratau jūsų klausimo.

– Kai išnešate, kur jis būna? – Vėl pažvelgiu į slaugytoją. – Morge?

– Ne, pas mus.

Ji meluoja. Žinau, ji meluoja. Jeigu jis gulėtų pintame krepšyje, drauge su kitais kūdikiais, jo oda nebūtų šalta kaip rudens rytas, todėl sakau:

– Noriu pati pamatyti.

– Deja, negalime…

– Parodykite. – Tai vėl mano mamos balsas, jis skamba įsakmiai. – Jei ji nori pamatyti, leiskite.

Abi slaugytojos susižvelgia. Tada viena išeina, bet netrukus grįžta stumdama kėdę su ratukais. Moterys padeda man nuleisti kojas nuo lovos ir atsisėsti, o aš nepaleidžiu kūdikio iš glėbio.

Maksas veža mane koridoriumi. Už vienų durų girdžiu gimdančios moters aimanas. Maksas paspartina žingsnį.

– Ponia Bakster norėtų pamatyti, kur laikomas jos sūnus, – kolegei sako slaugytoja, lyg toks prašymas būtų įprastas.

Pro slaugytojų postą ji veda mus prie stelažų, nukrautų supakuotais vamzdeliais, paklodėmis ir vystyklais. Čia pat stovi mažas nerūdijančio plieno šaldytuvas – turėjau tokį, kai mokydamasi koledže gyvenau bendrabutyje.

Slaugytoja atidaro šaldytuvą. Iš pradžių nieko nesuprantu, bet kai pažvelgusi vidun pamatau tik baltas sienas ir vienintelę lentyną, viskas pasidaro aišku.

Prispaudžiu kūdikį prie savęs, bet jis toks mažytis, kad sunku suprasti, ar ne per stipriai. Lyg glėbyje laikyčiau maišelį plunksnų, dvelksmą, norą. Atsistoju, galvoje neturiu jokio plano, tik žinau: nebegaliu žiūrėti į šaldytuvą. Staiga pradeda trūkti oro, viskas aplinkui ima suktis, o krūtinę suspaudžia geležiniai gniaužtai. Prieš parkrisdama dar spėju pagalvoti: kad tik neišmesčiau sūnaus. Gera motina to niekada nepadarytų.

– Sakote, esu uždelsto veikimo bomba? – tariu gydytojai.

Kai buvau atgaivinta ir daktarei Gelman išvardijau simptomus, ji skyrė man heparino. Kompiuterinė tomografija parodė, kad atsirado kraujo krešulys ir nukeliavo į mano plautį. Tai plaučių arterijos trombinė embolija. Pasak gydytojos, tyrimai rodo, jog sutriko kraujo krešėjimas. Todėl arterija vėl gali užsikimšti.