Джоди Пиколт: Kelias namo

Perverčiu popierius, kuriuos gavau išrašoma iš ligoninės. Deja, niekam nedingtelėjo negyvą kūdikį pagimdžiusiai moteriai duoti konsultanto, patariančio, kaip maitinti krūtimi, telefono numerio. Jausdamasi kvailai skambinu daktarei Gelman. Atsiliepia registratorė – miela mergina, kurią daugiau kaip pusę metų matydavau kartą per mėnesį.

– Sveika, – sakau. – Čia Zoja Bakster…

– Zoja! – entuziastingai sušunka ji. – Girdėjau, kad penktadienį atsigulėte į ligoninę. Na, berniukas ar mergaitė?

Iš džiaugsmingo balso suprantu, kad ji negirdėjo savaitgalio naujienų. Mano gerklėje žodžiai sušlama kaip lapai.

– Berniukas, – tesugebu ištarti. Daugiau neišspaudžiu nė žodžio. Skauda taip, kad, regis, spaudžia net sportiniai marškinėliai. – Gal galėčiau pasikalbėti su akušerijos skyriaus slaugytoja?

– Žinoma, tuoj sujungsiu, – atsako registratorė, o aš meldžiuosi, kad bent slaugytoja žinotų, kas atsitiko.

– Zoja, – pasigirsta švelnus balsas. – Kaip laikotės?

– Pienas, – vos pratariu. – Gal galima ką padaryti, kad nesigamintų?

– Vargu, teks palaukti, kol viskas susitvarkys savaime, – sako ji. – Bet galite išgerti ibuprofeno. Pamėginkite į liemenėlę įsidėti šaldytuve atvėsintų kopūsto lapų. Nežinau kodėl, bet jie malšina uždegimą. Arba, jei turite, išsivirkite šalavijų. Galite išgerti jų arbatos. Šalavijai slopina pieno gamybą.

Padėkoju jai. Dedu ragelį ant šakutės, bet jis nukrinta ant radijo žadintuvo ir netyčia jį įjungia. Jis nustatytas transliuoti klasikinės muzikos stotį, nes šeštą valandą ryto man lengviau atsikelti, kai groja simfoninis orkestras, o ne roko grupė.

Fleita. Įsiterpia styginiai. Pulsuojantis tūbos ir rago vaitojimas. Vagnerio „Valkirijų skrydis“ atsimuša į sienas ir lubas, nusileidžia iki grindų, pripildo kambarį chaotiško veržlumo.

Šis įrašas yra ir mano kompaktinėje plokštelėje, dar neišpakuotame gimdyvės krepšyje.

Šis įrašas neskambėjo ligoninėje, nors ir pagimdžiau kūdikį.

Mikliai sugriebiu radijo žadintuvą ir ištraukiu laidą iš lizdo. Iškeliu prietaisą aukštai virš galvos ir sviedžiu per visą kambarį. Jis atsitrenkia į medines grindis ir pasigirsta toks crescendo , kokiu galėtų didžiuotis net Vagneris.

Vėl stojus tylai girdžiu tik nelygų savo kvėpavimą. Įdomu, kaip paaiškinsiu tai Maksui? Arba mamai, jeigu ši netikėtai pasirodytų nešina pirkinių krepšiu ir taptų įvykio liudininke.

– Gerai, – tariu sau. – Tu gali. Tereikia viską sutvarkyti.

Virtuvėje pasiimu juodą šiukšlių maišelį, šluotą ir semtuvėlį. Surenku radijo likučius, sušluoju į semtuvėlį šukes.

Susiimk .

Juk tai paprasta. Pirmą kartą per keturiasdešimt aštuonias valandas pasijuntu pasikeitusi, ryžtinga. Skambinu į ligoninę – jau antrą sykį per dešimt minučių.

– Čia vėl Zoja Bakster, – sakau. – Norėčiau užsiregistruoti pas daktarę Gelman.

Štai kelios priežastys, kodėl jau patį pirmą mūsų su Maksu pažinties vakarą parsivedžiau jį namo:

1. Jis kvepėjo vasara.

2. Aš buvau ne iš tų merginų, kurias ką tik sutikti vaikinai puola lydėti namo.

3. Jis smarkiai kraujavo.

Nors tai buvo Makso brolio vestuvės, jis visą laiką laukė, kada man prasidės pertraukėlė. Kai grupės vaikinai eidavo parūkyti ar prie baro išgerti stiklinės vandens, aš apsižvalgiusi pamatydavau Maksą, laukiantį manęs, su taure nealkoholinio gėrimo rankoje. Tąkart maniau, kad alkoholio jis atsisakė iš solidarumo: aš dirbu, tad gerti man nevalia, todėl negeria ir Maksas. Prisimenu, pamaniau: labai miela. Dauguma vaikinų šitaip tikrai nesielgia.

Laimingų jaunavedžių nepažinojau, nes jų kviestą dainininkę pakeičiau paskutinę minutę, bet buvo sunku patikėti, kad Ridas ir Maksas – broliai. Jie skyrėsi ne tik išvaizda – Ridas aukštas, atletiškas, o Maksas šiurkštoko veido, stiprus, – bet ir elgesiu. Atrodė, kad visi Rido draugai – bankininkai arba teisininkai ir jiems patinka klausyti savęs. Jų draugės ar žmonos buvo vardu Mafės9 ir Vinksės10. Rido žmona, kilusi iš Misisipės valstijos, nuolat dėkojo Jėzui – už gerą orą, už vyną, už tai, kad jos močiutė Keitė taip ilgai gyvena ir mato žiedą ant Lidės piršto. Palyginti su kitais svečiais, Maksas atrodė daug įdomesnis, kitaip tariant, tai, ką matai, tą ir gausi. Iki vidurnakčio, kada baigėme savo pasirodymą, jau žinojau, kad Maksas turi savo verslą – užsiima dekoratyvine sodininkyste, kad žiemą darbuojasi su plūginiu sniego valytuvu, kad tai vyresnysis brolis kaltas dėl rando ant skruosto (smogė beisbolo kamuoliuku) ir kad Maksas alergiškas jūrų gėrybėms. O jis sužinojo, kad galiu sudainuoti abėcėlę atbulai, moku groti dešimčia muzikos instrumentų ir noriu vaikų. Daug vaikų.

Stovėdama ant pakylos atsisukau į muzikantus. Pagal programą baigiamoji daina turėjo būti Donos Samer „Paskutinis šokis“, bet čia buvo susirinkę ne diskotekos lankytojai, todėl paklausiau vaikinų, stovinčių už manęs:

– Ar mokate Etos Džeims dainų?

Klavišiniais grojantis vyras išsyk užgrojo dainą „Pagaliau“.

Dainuodama kartais užsimerkiu. Kiekvienas įkvėpimas pasidaro harmoningas, būgnai tampa mano pulsu, o melodija – kraujotaka. Tai vadinu pasinėrimu į muziką, į garsų, pauzių ir taktų simfoniją.

Man nutilus žmonės prapliupo plojimais. Girdėjau, kaip Ridas garsiai plojo ir šaukė „Bravo!“ O Lidės draugės čiauškėjo: Tai geriausi vestuvių muzikantai, kokius esu girdėjusi… Duok man jų vizitinę kortelę.

– Labai ačiū, – sumurmėjau ir pagaliau atsimerkiau. Maksas žvelgė tiesiai man į akis.

Staiga su trenksmu prie pakylos prisiartino vyras, vožė kumščiu per būgną ir svyruodamas palinko į priekį. Jis buvo visiškai girtas, iš pietietiškos tarsenos supratau, kad tai vienas iš Lidės giminaičių ar šeimos draugas.

– Ei, mergužėle, – užgiedojo jis, griebdamas už mano juodos suknelės krašto. – Ar žinai, kas esi?

Bosistas žengė žingsnį į priekį, ketindamas užstoti mane, bet Maksas buvo pirmesnis.

– Pone, – mandagiai tarė jis. – Manau, turėtumėte pasitraukti…

Bet girtas vyras nustūmė jį ir sugriebė mane už rankos.

– Tu, – iškošė, – esi šūdina lakštingala!

– Prašyčiau nesikeikti prie damos, – pyktelėjo Maksas ir pastūmė vyrą. Tas griuvo ant spiegiančių pamergių. Laimė, įsipainiojo į ilgas jų sukneles ir nenukrito ant grindų.

Staiga prie Makso prišoko smokingu vilkintis hipopotamas, sugriebė jį ir apsuko.

– Čia už tai, kad pargriovei mano tėvą, – tarstelėjo ir smogė Maksui taip, kad šis prarado sąmonę.

Užvirė tikras pragaras – šeima prieš šeimą, stalai išsilakstė į šalis, o senosios ponios plėšė viena kitai kaspinus nuo skrybėlių. Muzikantai čiupo savo instrumentus, kad besipešantieji jų nesugadintų. Aš nušokau nuo pakylos ir pasilenkiau prie Makso. Kraujas tekėjo jam iš nosies ir burnos, ir iš žaizdos kaktoje, nes krisdamas prasiskėlė į pakylą. Padėjau jo galvą sau ant kelių ir prisiglaudžiau, kad apsaugočiau nuo lakstančiųjų.

– Tai buvo kvaila, – pasakiau, kai tik jis atsimerkė.

Maksas nusišypsojo.

– Galbūt, bet tu apkabinai mane.

Jis smarkiai kraujavo, tad liepiau keliauti į ligoninę. Maksas padavė man savo pikapo raktelius ir leido vairuoti, o pats sėdėjo šalia, prie žaizdos prispaudęs servetėlę.

– Tikiuosi, Rido vestuves gerai įsidėmės, – ištarė susimąstęs.

Aš nieko neatsakiau.

– Pyksti ant manęs? – pasakė Maksas.