Джоди Пиколт - Kelias namo

Tada iškilo kita problema – pinigai. Nenutuokiu, kaip žmonės išsimoka už apvaisinimą mėgintuvėlyje. Vienas kartas kainuoja penkiolika tūkstančių dolerių, įskaitant vaistus. Mums pasisekė, kad gyvename Rod Ailando valstijoje, mat čia sutvarkyta taip, kad draudimo bendrovės privalo padengti gydymo išlaidas, jeigu moteris (nuo dvidešimt penkerių iki keturiasdešimties metų) yra susituokusi ir negali pastoti įprastu būdu. Ir vis dėlto susidarė smulkių išlaidų: trys tūkstančiai dolerių už kiekvieną „šviežių“ embrionų ciklą ir šeši tūkstančiai dolerių už kiekvieną užšaldytų embrionų ciklą. Į tą kainą neįskaičiuotos išlaidos už intracitoplazminę spermatozoido injekciją (penkiolika tūkstančių dolerių), už embriono užšaldymą (tūkstantis dolerių) ir embriono saugojimą (aštuoni šimtai dolerių per metus). Taigi noriu pasakyti, kad net gavę draudimą likome be pinigų.

Negaliu tiksliai įvardyti akimirkos, kada viskas pakrypo ne ta vaga. Galbūt kai Zoja pirmą kartą, o gal penktą, suskaičiavo savo menstruacinio ciklo dienas ir atsigulusi į lovą pasakė: „Dabar!“ Mūsų lytinis gyvenimas priminė Padėkos dienos pietus asocialioje šeimoje – kažin kas liepė tenai dalyvauti, nors laiką leidi bjauriai. O galbūt viskas pakrypo kitaip tą dieną, kai pasirinkome apvaisinimą mėgintuvėlyje, nes staiga suvokiau: Zoja padarys bet ką, kad tik pastotų. Tas jos noras tapo poreikiu , o vėliau – manija . Pajutau, kad Zoja ir būsimas kūdikis – viena komanda, o aš tapau lyg ir prašalaičiu. Santuokoje mano vaidmuo – tiesiog genetinės medžiagos tiekėjas.

Daug kalbama apie moterų išgyvenimus, kai jos negali susilaukti vaikų. Tačiau niekas nekalba apie tų moterų vyrus. Tai štai: mes jaučiamės nevykėliai. Nes niekaip nesiseka padaryti to, kas kitiems vyrams pavyksta be jokių pastangų… Jie netgi imasi atsargumo priemonių, kad tik to neįvyktų. Teisybė tai ar ne, kaltas aš ar nekaltas, visuomenė į mane, bevaikį vyrą, žiūri kitaip. Senajame Testamente visa knyga skirta klausimui, kas ką pradėjo. Net garsūs sekso simboliai ir moterų dievaičiai Deividas Bekhemas, Bradas Pitas ar Hju Džekmanas „People“ žurnale visada nufotografuoti su savo vaiku ant pečių (žinau, nes vaisingumo klinikos laukiamajame perskaičiau beveik visus leidinius). Dabar dvidešimt pirmas amžius, bet tikru vyru vis dar vadinamas tas, kuris geba susilaukti palikuonių.

Neprašau užuojautos. Žinau, neturėčiau jaustis nevisavertis. Suprantu, kad tai sveikatos dalykai. Jeigu man sustotų širdis ar nusilaužčiau koją ir prireiktų operacijos ar gipso įtvaro, tikrai negalvočiau apie save kaip apie ištižėlį, tad kodėl turėčiau jaustis nesmagiai dėl nevaisingumo?

Tačiau toks jaučiuosi, ir tai dar vienas įrodymas iš ilgo įrodymų sąrašo, kad esu nevykėlis.

Rudenį dekoratyvinės sodininkystės specialistui sunku įsiūlyti savo paslaugas. Žinoma, nupučiu lapus, nupjaunu veją – paruošiu žiemai. Genėju lapuočius ir rudenį žydinčius krūmus. Kelis klientus netgi įkalbėjau pasisodinti medžių, kol žemė neįšalo (nors tai daryti maloniau pavasarį), visada žaviuosi raudonaisiais klevais, tokiais įspūdingais rudenį. Tačiau šį rudenį teks atleisti iš darbo vasarą nusamdytus vaikinus. Anksčiau vieną ar du pasilikdavau, bet šią žiemą negaliu, turiu per daug skolų, o darbo – mažai. Mano verslas, kuriame sukosi penki žmonės, susitraukė iki vieno asmens, teikiančio sniego valymo paslaugas.

Genėju kliento rožes. Matau, keliuku atskuba vienas iš mano pagalbininkų. Todas – moksleivis, mokosi priešpaskutinėje klasėje, todėl nuo praėjusios savaitės pas mane nebedirba, mat prasidėjo pamokos.

– Maksai, – kreipiasi jis, rankoje sukiodamas beisbolo kepuraitę. – Ar galiu sutrukdyti minutei?

– Žinoma. – Atsilošiu ir žvelgiu į jį prisimerkęs. Nors dabar dar tik pusė keturių, saulė jau žemai. – Kaip sekasi mokykloje?

– Kaip visada, – atsako vaikinas ir neryžtingai kalba toliau: – Aš… hm… norėjau paprašyti, kad vėl priimtumėt į darbą.

Mikliai atsistoju, net keliai grikšteli.

– Dar kiek per anksti samdyti žmones kitam pavasariui.

– Kalbu apie rudenį ir žiemą. Juk turiu licenciją. Galėčiau patalkinti…

– Todai, – pertraukiu jį. – Esi geras vaikinas, bet darbo sumažėjo. Dabar negaliu tavęs priimti. – Patapšnoju jam per petį. – Ateik kovo mėnesį, gerai? – Ir pasuku link savo pikapo.

– Maksai! – pašaukia jis. Atsigręžiu. – Man labai reikia darbo. – Jo Adomo obuolys nervingai krusteli. – Mano draugė… nėščia.

Todo draugę prisimenu miglotai. Šią liepą ji atvažiavo prie vieno mūsų kliento namo, jos automobilyje sėdėjo kažin kokie paaugliai. Ji priėjo prie Todo, nešina termosu su limonadu. Pamenu ilgas įdegusias jos kojas, patrumpintus džinsinius šortus. Todas išraudo, kai ji pabučiavo jį ir tekina pasileido atgal į automobilį, o jos įspirtukės pliaukšėjo į padus. Prisimenu, būdamas jo amžiaus, mylėdamasis kaskart puldavau į paniką, kad esu iš tų dviejų procentų Trojos arklių, tų kompiuterinių virusų, kuriems nepavyks įsilaužti.

Zoja klausinėdavo: Kodėl būdama šešiolikos ir trokšdama nepastoti, imi ir pastoji, o kai tau keturiasdešimt ir nori pastoti, niekaip nesiseka?

Nusuku akis.

– Atleisk, – sumurmu. – Niekuo negaliu padėti.

Pikapo kėbule krapštausi tol, kol Todas išvažiuoja. Dar turiu darbo, bet nusprendžiu atidėti kitai dienai. Juk pats sau šeimininkas. Žinau, kada metas baigti.

Pasuku link baro, pro kurį daug kartų važiavau pakeliui į darbą. Baras vadinasi „Kvazimodas“, iškaba prasta, ant dvidalio, į Budweiser ženklą panašaus lango – metalinės grotos. Kitaip sakant, tai vieta, į kurią po pietų niekas nevaikšto.

Kai mano akys apsipranta su šviesa, nutariu, jog, be manęs ir barmeno, bare nieko daugiau nėra. Paskui pastebiu blondinę nušviesintais plaukais, ji sėdi prie baro ir sprendžia kryžiažodį. Jos rankų oda – lyg iš krepinio popieriaus. Moteris man pasirodo keista ir tarytum pažįstama – panašiai kaip nuskalbti sportiniai marškinėliai, kai iš paveikslėlio lieka tik spalvota dėmė.

– Irvai? – kreipiasi ji. – Kaip vadinasi priemolio gruntas iš šešių raidžių?

Barmenas patrauko pečiais.

– Nežinau.

Moteris susiraukia.

– Liosas, – sakau, sėsdamasis ant kėdės.

– Kas? – perklausia ji, atsisukdama į mane.

– Liosas, L-I-O-S-A-S, gelsva ar rusva lengva ir puri smulkiagrūdė nuosėdinė uoliena. – Parodau į laikraštį. – Tai atsakymas.

Ji įrašo žodį rašikliu.

– Gal žinote, kaip vadinasi Londono tramvajus iš šešių raidžių?

– Atleiskit, – papurtau galvą. – Nežinau. Truputį nusimanau tik apie geologiją.

– Ko norėtumėt? – klausia barmenas ir padeda servetėlę.

Peržvelgiu eilę butelių jam už nugaros.

– Spraito, – atsakau.

Jis įpila nealkoholinio gėrimo ir pastato taurę priešais mane. Akies krašteliu matau, kad moteris geria martinį. Man nutįsta seilė.

Virš baro įtaisytas televizorius. Opra Vinfri11 pasakoja apie pasaulio grožio paslaptis. Ar man išties būtina žinoti, ką daro japonės, kad oda būtų lygi?

– Gal jūs – koks Brauno universiteto profesorius? – pasiteirauja moteris.

Nusijuokiu.

– Taip, – atsakau.

Kodėl gi ne? Juk niekada daugiau jos nepamatysiu , – dingteli.

Iš tiesų aš nebaigiau netgi koledžo. Trečiame kurse buvau išmestas iš Rod Ailando universiteto už nepažangumą. Mano auksinis brolelis Ridas universitetą baigė su pagyrimu ir Bostono banke įsidarbino finansų analitiku, paskui pats įkūrė investicijų valdymo firmą, o aš laiką leidau gerdamas alkoholį. Iš pradžių – vakarėliuose savaitgaliais, paskui – vidury savaitės per pertraukas universitete. Tik nieko aš nestudijavau, netgi nepamenu, ką veikiau visą semestrą. Vieną rytą atsibudau nuogas ant bibliotekos laiptų, bet niekaip negalėjau prisiminti, kaip čia atsidūriau.