Джоди Пиколт - Kelias namo

Kento apygardos teismas yra prie Vilmingtono, kur abu su Zoja nuomojomės namą, bet gan toli nuo Rido namų Niuporte. Tvirtai suspaudęs rankoje santuokos liudijimo kopiją, kurią gavau miesto rotušėje, iš automobilių aikštelės portiku einu iki pastato.

Kas keli žingsniai girdžiu sučiulbant paukštį.

Sustoju, žvilgteliu aukštyn ir pamatau garsiakalbį su judesio jutikliu. Teismo rūmai apsirūpinę keistais gamtos garsų įrašais ir tie garsai lydi kiekvieną mano žingsnį.

Įėjus vidun į mane pažvelgia darbuotoja juodais garbanotais plaukais.

– Kuo galėčiau padėti? – pasiteirauja.

Nemanau, kad kas nors galėtų man padėti. Tačiau einu prie jos stalo.

– Noriu skyrybų, – sakau.

Ji nusišypso.

– Brangusis, aš neprisimenu, kad būtume vedę. – Kai nieko neatsakau, ji užverčia akis. – Kad bent kartelį, kad bent kartelį kas nusijuoktų. Kas jūsų advokatas?

– Negaliu sau leisti.

Ji paduoda man šūsnį dokumentų.

– Turto turite? – pasiteirauja.

– Ne.

– O vaikų?

– Ne, – atsakau žvelgdamas į šalį.

– Tada užpildykite šiuos blankus ir nuneškite šerifui, jo skyrius tenai, koridoriuje.

Padėkoju ir nueinu prie suolo, stovinčio koridoriuje.

Dėl: Santuokos

Ieškovas: Tai aš.

Atsakovas : Tai Zoja.

Atidžiai perskaitau pirmą klausimą: gyvenamoji vieta. Kiek padvejojęs įrašau Rido adresą. Gyvenu ten jau du mėnesius. Be to, kita grafa – Zojos adresas. Nenoriu, kad teisėjas sutriktų pamanęs, jog vis dar gyvename kartu, ir neišskirtų mūsų.

Ne todėl, kad šitaip iš tiesų gali nutikti, bet geriau apsidrausti.

Trečia grafa: data _____, miestas ______, valstija ______, šalis _____, kur ieškovas ir atsakovė susituokė. Prie šio skyrybų prašymo pridedamas tuoktuvių liudijimas.

Mus su Zoja sutuokė mikčiojantis taikos teisėjas. Kai paprašė pakartoti priesaiką, nė vienas iš mūsų jo nesupratome.

– Mes parašėme savo priesaikas, – pagauta įkvėpimo pasakė Zoja, ir abu čia pat jas sukūrėme.

Skyrybų blanke paliktos keturios vietos vaikams ir jų gimimo datoms įrašyti.

Pajutau, kad mane išpylė prakaitas.

Skyrybos sutinkant abiem pusėms…

Čia tik du variantai, ir abu išvardyti. Rūpestingai perrašau pirmą variantą: Nesuderinami siekiai, išprovokavę santuokos žlugimą.

Iš tikrųjų menkai nutuokiu, ką tai reiškia, bet galiu spėti. Atrodo, tai tinka ir man, ir Zojai. Ji negali liautis galvojusi apie kūdikį, o aš negaliu pakęsti minties apie dar vieną mėginimą pastoti. Nesuderinami norai – tai vaikai, kurių niekada neturėjome. Kartais valgydama pietus Zoja sėdi prie stalo ir šypsosi, bet aš žinau, kad galvoja ne apie mane. Ji mąsto apie namuose prie tualeto sukrautas vaikiškų vardų knygas, kambaryje stovinčią vaikišką lovelę, kurią nusipirko prieš trejus metus ir dar neišpakavo, o gal apie kredito kortelių palūkanas, kurios neleidžia man užmigti naktimis.

Ten, kur turiu padėti parašą, parašyta: Ieškovas prašo galutinai nutraukti santuoką.

Taip, manau, kad taip.

Garbinčiau bet ką, kas leistų man pradėti gyvenimą iš pradžių.

Aš geriau sutariu su broliene negu su broliu. Paskutinius du mėnesius Ridui kaskart pasiteiravus, ar turiu planą, kaip atsistosiu ant kojų, arba kokį tikslą, Lidė primena jam, kad aš – šeimos narys, todėl esą galiu gyventi pas juos kiek noriu. Jeigu ji pusryčiams iškepa nelyginį skaičių kiaulienos šoninės gabalėlių, tą papildomą gabaliuką gaunu aš, o ne Ridas. Atrodo, ji – vienintelis žmogus, kuriam iš tiesų rūpi, kaip aš gyvensiu, ji nemano, kad esu visiškas šiknius arba kad man, dar blogiau, apskritai niekas nerūpi.

Lidė užaugo su tėvu, sekmininkų pamokslininku, bet kai būna neįsitvėrusi Bažnyčios tiesų, yra labai šauni. Pavyzdžiui, renka „Žaliojo žibinto“ komiksus. Ir jai labai patinka antrarūšiai B kategorijos filmai – juo siaubingesni, juo geriau. Nei Zoja, nei Ridas niekada nesuprato jos potraukio tokios rūšies kino filmams, tad kiekvieną mėnesį lydžiu ją į vidurnakčio seansą pigiame kino teatre, kur vyksta sumautų režisierių filmų festivaliai, pagerbiantys niekam nežinomus žmones, pavyzdžiui, Viljamą Kastlą arba Bertą Gordoną. Šį vakarą žiūrėsime „Kūnų grobikų įsiveržimą“, ne perdirbtą 1978 metais, bet originalų, 1956-aisiais sukurtą Dono Sigelo.

Lidė visada nuperka man bilietą. Anksčiau siūlydavau pinigų, bet ji liepė nejuokinti, esą, pirma, jai priklauso leisti Rido pinigus ir, antra, būdama su manim ji nenuobodžiauja, kai Ridas pietauja su klientu ar sėdi susirinkime, todėl šitie pinigai – menkniekis. Mudu visada nusiperkame didžiausią pakuotę kukurūzų spragėsių, ir būtinai su sviestu. O kai Lidė su Ridu valgo ne namie, jis reikalauja širdžiai sveiko maisto. Jei atvirai, jis toks pat užsispyręs kaip ir Lidė.

Šią savaitę tris kartus buvau nuėjęs išgerti – greitosiomis tai šen, tai ten išlenkdavau tik bokalą alaus, o ne ko stipresnio, kas galėtų sudrumsti protą. Bet šiandien negėriau, nes su Lide eisime į kiną. Nenoriu, kad grįžusi namo ji skųstųsi Ridui, jog dvokiu alkoholiu. Žinau, patinku jai, mudu neblogai sutariame, bet vis dėlto ji – mano brolio žmona.

Kai per pačią filmo kulminaciją pagrindinis veikėjas daktaras Benelas išbėga į greitkelį, Lidė sugriebia mane už rankos. Rodant labiausiai bauginančius kadrus ji užsimerkia, bet paskui reikalauja, kad smulkiai papasakočiau tai, ko nematė.

– Jie jau čia! – sako aktorius, žiūrėdamas tiesiai į kamerą. – Dabar jūsų eilė!

Visada liekame iki pat filmo pabaigos, kai jau rodomas kūrėjų sąrašas ir dėkojama miestui. Paprastai iš salės išeiname paskutiniai.

Šį vakarą, kai spuoguotas paauglys ateina šluoti takelių ir surinkti šiukšlių, mudu tebesėdime salėje.

– Ar matei perdirbtą septyniasdešimt aštuntųjų filmą? – klausia Lidė.

– Šlamštas, – atsakau. – Netgi nekrūptelėjau.

– O man jis, ko gero, pats mėgstamiausias iš B kategorijos, – ištaria Lidė.

– Tu taip sakai apie kiekvieną filmą, kurį tik žiūrėjom.

– Tačiau šitas – tikrai mėgstamiausias. – Ji atsilošia kėdėje. – Kaip manai, ar jie numanė, kas jų laukia?

– Kas tie jie?

– Kūnų grobikai. Ateiviai. Manai, vieną rytą jie atsikėlė, pasižiūrėjo į veidrodį ir nustebo: ir kaip mes tapom tokie?

Grindis šluojantis berniukas sustoja prie mūsų. Mudu atsikeliame ir išeiname į tamsų kino teatro koridorių.

– Tai tik filmas, – tariu, nors iš tikrųjų norėjau pasakyti, jog kūnų grobikai nesidomėjo, kodėl taip atsitiko.

Norėjau pasakyti, kad, virsdamas kuo nors kitu, pats nieko nejauti.

Septyniasdešimt septynios.

Įteikęs skyrybų prašymą, po šitiek dienų turėsiu pasirodyti teisme. Ir Zoja, gavusi šaukimą į teismą, ateis po tiek pat dienų.

Surašius tą prašymą man buvo sunku vėl įsitraukti į darbą. Jau pats metas dalyti reklaminius lapelius – siūlyti sniego valymo paslaugas. Metas išvalyti žoliapjoves ir padėti į sandėlį žiemai. Bet, užuot ėmęsis to darbo, aš ilgai miegu, gulti einu vėlai, užimu vietą brolio namuose.

Taigi kai vieną rytą Ridas paprašė manęs iš Logano oro uosto parvežti pastorių Klaivą, kitą naktį grįžtantį iš evangelikų konferencijos Sadlebako bažnyčioje, privalėjau išsyk sutikti. Juk nesu užsiėmęs jokiais darbais. Be to, Ridas tiek gero padarė dėl manęs, tad, jei negaliu atsidėkoti pinigais, bent jau turėčiau skirti jam šiek tiek savo laiko.