Джоди Пиколт - Kelias namo

Kai tėvas nepriėmė atgal į namus, nekviestas atsidūriau ant Rido sofos jo bute prie Kenmoro aikštės. Parduotuvėje įsidarbinau naktiniu sargu, bet dėl išgertuvių netrukus buvau atleistas. Pradėjau vogti pinigus iš Rido, pirkau pigų alkoholį ir slėpiau jo bute. O vieną rytą pabudau pagiringas ir išvydau man į kaktą nutaikytą pistoletą.

– Ridai! Ką, po galais, darai? – surikau sėsdamasis.

– Jei ketini nusižudyti, Maksai, – pasakė jis, – siūlau reikalą pagreitinti.

Drauge išpylėme visą alkoholį į kriauklę. Ridas paprašė laisvos dienos ir palydėjo mane į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Tai buvo prieš septyniolika metų. Kai dvidešimt devynerių sutikau Zoją, jau buvau suvokęs, kaip turi gyventi vyras, likęs be aukštojo mokslo diplomo. Dėl vienintelio koledže patikusio dalyko – geologijos – nutariau laikytis žemės. Gavau paskolą smulkiajam verslui plėtoti ir nusipirkau žoliapjovę, nudažęs savo pikapo šoną užrašiau reklaminį tekstuką. Taip prabangiai kaip Ridas su Lide negyvenau, bet praėjusiais metais grynųjų pajamų uždirbau dvidešimt tris tūkstančius dolerių ir galėjau pasiimti laisvų dienų, kad paplaukiočiau banglente, kai bangos geros.

Pridėjus Zojos pajamas, pinigų mums užteko nuomotis namui, kuriame ji gyvena iki šiol. O sutuoktinis, norintis nutraukti santykius, pats privalo išeiti . Kartais man parūpdavo, ar Zoja neužmiršo paprašyti savininko išvalyti krosnies. Arba ar pasirašė nuomos sutartį kitiems metams, tik šįkart – be mano pavardės ant jos. Įdomu, kas prieškambario laiptais užneša sunkius muzikos instrumentus, o gal ji per naktį palieka automobilyje?

Svarstau, ar tik nebūsiu padaręs klaidos.

Dėbteliu į kryžiažodį sprendžiančios moters taurę su martiniu.

– Ei, – sakau barmenui Irvui. – Gal ir man įpiltum to paties?

Moteris pabarbena rašikliu į barą.

– Taigi dėstote geologiją?

Per televiziją Opra Vinfri pasakoja, kaip patiems pasidaryti druskos šveitiklį, kokį naudojo Kleopatra.

– Ne, egiptiečių raštą, – pameluoju.

– Kaip Indiana Džounsas?

– Panašiai, – atsakau. – Tik aš nebijau gyvačių.

– Ar buvote tenai? Prie Nilo?

– Taip, – patikinu, nors neturiu netgi paso. – Daug kartų.

Ji pastumia link manęs rašiklį ir laikraštį.

– Gal galite užrašyti mano vardą egiptietiškais rašmenimis?

Irvas padeda priešais taurę martinio. Mane išmuša prakaitas.

– Mano vardas Salė, – sako moteris. – S-A-L-Ė.

Tiesiog nuostabu, kiek galima nuveikti patekus į keblią padėtį. Trokšti padaryti bet ką, pasakyti bet ką, būti bet kuo. Taip būdavo ir su išgertuvėmis – ko tik nesigriebdavau, kad gaučiau pinigų pigiam alkoholiui. Bet maniau, su tuo baigta visiems laikams. Tik kartą vėl pasijutau barbe devyndarbe – dėl kūdikio. Reikia papasakoti nepažįstamam žmogui apie savo lytinį gyvenimą? Prašom! Suleisti žmonai vaistų? Su malonumu! Masturbuotis į stiklainį? Jokių problemų! Jei gydytojai būtų liepę mums didinti vaisingumą vaikščiojant atbulomis ir dainuojant arijas, būtume darę tai nė nemirktelėję.

Kai ko nors labai norite, meluojate sau. Pavyzdžiui: penktas kartas buvo nuostabus.

Arba: gimus kūdikiui, mano ir Zojos santykiai pagerės.

Arba dar: vienas gurkšnis – tikrai nieko blogo.

Kartą per televiziją mačiau dokumentinį filmą apie milžinišką kalmarą. Rodė, kaip jis švirkščia juodą skystį, kad galėtų pasprukti nuo priešo. Tas skystis buvo tamsus, vandeny pasklido kaip dūmai, gražiais kamuoliais, kad atitrauktų priešo dėmesį ir kalmaras galėtų pabėgti. Panašiai mano kraują veikia alkoholis. Jis – tai kalmaro skystis, apakinantis mane, kad galėčiau pabėgti nuo bet kokio skausmo.

Vienintelė kalba, kurią moku, yra anglų, bet laikraščio paraštėje nubraižau tris vingiuotas linijas ir kažką panašaus į gyvatę ir saulę.

– Na, čia tik garsai, – sakau. – O ne jūsų vardo vertimas.

Salė nuplėšia laikraščio kraštą, sulanksto ir užsikiša už liemenėlės.

– Pasidarysiu tatuiruotę.

Viliuosi, kad tatuiruočių meistras nesupras, jog tai netikri hieroglifai. Kas žino, gal parašiau: „Norėdamas gerai praleisti laiką, kreipkis į Nefertitę.“

Salė atsikelia nuo kėdės ir atsistoja man už nugaros.

– Išgersite savo martinį ar lauksite, kol taps seniena?

– Dar neapsisprendžiau, – atsakiau, ir šįkart tai tiesa.

– Na, tada greičiau apsispręskite, – paragina Salė. – Noriu jus pavaišinti.

Pakeliu taurę ir ištuštinu vienu mauku. Nudegina gerklę, protas apsiblausia.

– Irvai, – kreipiuosi statydamas tuščią taurę. – Girdėjot, ką sakė ponia?

Kai pirmą kartą klinikoje turėjau duoti savo spermos, į laukiamąjį atėjusi slaugytoja pakvietė mane, kreipdamasi pavarde. Atsistojęs pagalvojau: Dabar visi žino, ką turėsiu daryti.

Klinikos informacijoje buvo rašoma, jog žmona gali „padėti“ vyrui, bet kebliau už laiko švaistymą šioje įstaigoje man regėjosi tai, kad žmona, gydytojai, slaugytojos ir pacientai yra čia pat, už durų.

Slaugytoja nusivedė mane koridoriumi.

– Eikite čionai, – tarė paduodama rudą popierinį maišelį. – Ir perskaitykite instrukciją.

– Nieko čia baisaus, – per pusryčius pasakė Zoja. – Manyk, jog tai apsilankymas „Pee-wee’s Playhouse“ televizijos humoro laidoje.

Iš tikrųjų, kaip galėjau skųstis, kai jai du kartus per dieną leidžiami vaistai, nuolat atliekami visokie tyrimai, ji gauna tiek hormonų, kad pravirkdo bet koks menkniekis, pavyzdžiui, ėjimas per gatvę. Taigi mano užduotis atrodė vieni juokai.

Šaltame kambaryje stovėjo balta paklode užtiesta kušetė, buvo televizorius, kasetinis vaizdajuosčių leistuvas, kriauklė ir žemas staliukas. Ir kelios vaizdajuostės – „Batuota katytė“, „Krūtų šalies istorija“, „Ant auksinės blondinės“, taip pat keli „Playboy“, „Hustler“ bei „Good Housekeeping“ žurnalai. Dešinėje buvo mažas, lyg alkoholiniais gėrimais nelegaliai prekiaujančio baro, langelis – ten turėjau palikti indelį su savo sperma. Slaugytoja išėjo iš kambario, ir aš paspaudžiau durų rankenos užraktą. Paskui spustelėjau dar kartą – dėl viso pikto.

Atidaręs popierinį maišelį radau indą spermai. Didžiulį, kone kibirėlį. Ko jie iš manęs tikisi?

O kas, jei nepataikysiu?

Ėmiau vartyti vieną žurnalą. Paskutinį kartą tokį varčiau penkiolikmetis – iš spaudos kiosko buvau pavogęs „Playboy“ gruodžio numerį. Staiga suvokiau, kad kvėpuoju per garsiai. Gal tai nenormalu, o gal man prasideda širdies priepuolis?

O gal reikia tiesiog viską greičiau užbaigti?

Įjungiau televizorių. Jame jau buvo įdėta vaizdajuostė. Kurį laiką žiūrėjau filmą, paskui dingtelėjo: gal už langelio sėdi žmogus ir klausosi, ką darau?

Laikas slinko lėtai.

Galiausiai užsimerkiau ir pamėginau įsivaizduoti Zoją.

Zoją, kokia buvo prieš mums pradedant kalbėti apie šeimą. Prisiminiau stovyklavimą Baltuosiuose kalnuose, kai pabudęs pamačiau ją visiškai nuogą sėdinčią ant riedulio ir grojančią fleita.

Paskui pažvelgiau į spermą indelyje. Nieko nuostabaus, kad negalime susilaukti vaikų: indelyje spermos – tik lašas. Užrašiau ant kortelės savo pavardę ir laiką. Prakišau indelį pro langelį ir uždariau dureles svarstydamas, ką dabar daryti: pabelsti ar sušukti, ar kaip kitaip pranešti, kad mėginys jau paruoštas tyrimui.

Galiausiai nutariau, kad susipras patys, nusiploviau rankas ir išskubėjau į koridorių. Registratorė nusišypsojo man.