Джоди Пиколт - Kelias namo

– Ačiū, kad atėjote, – pasakė.

Rimtai? Negi vaisingumo klinikoje ši frazė neturėtų būti uždrausta?

Eidamas link automobilio pamaniau sau: persakysiu Zojai registratorės žodžius ir abu skaniai pasijuoksime.

Atsibudęs matau, kad guliu svetimame miegamajame ant grindų, galvą padėjęs ant pagalvės, apvilktos tamsiai raudonu kailiu. Nekreipdamas dėmesio į kūjo kalimą smilkiniuose pamažu atsisėdu ir pamatau nuogą koją ryškiai raudonais nagais. Mano liežuvis – lyg kažkuo aptrauktas.

Siūbuodamas į šonus žvelgiu į moterį. Prireikia geros minutės, kol prisimenu jos vardą. Tačiau visiškai nepamenu, kaip čia atsidūrėme, miglotai atmenu kitą barą, į kurį nuėjome iš „Kvazimodo“, paskui turbūt – dar į kitą. Jaučiu tekilos skonį ir užplūstančią gėdą.

Salė knarkia kaip uosto krovikas – ir tai išsigelbėjimas. Ko jau ko, bet kalbėtis su ja visai netrokštu. Prispaudęs prie pilvo kelnes, marškinius ir batus, pirštų galais išsmunku iš kambario. Ar atvažiavau čia savo automobiliu? Viliuosi, kad ne. Tačiau tik Dievas žino, kur jį palikau.

Vonia. Nueisiu į vonios kambarį, paskui dingsiu iš čia. Nuvažiuosiu namo ir apsimesiu, kad to niekada nebuvo.

Nusišlapinu, nusiprausiu pakišęs galvą po čiaupu, nusišluostau rausvu rankšluosčiu. Žvilgsnis užkliūva už lentynėlės su prezervatyvais. Ak, ačiū Dievui. Ačiū Dievui , kad nepadariau tokios klaidos.

Susitvardyk, Maksai , – sakau tyliai.

Tu jau buvai pasiekęs tokią stadiją, tu nenori kartoti klaidų.

Kiekvienas žmogus kartais ką nors sugadina. Galbūt ir aš daug ką sugadinau, bet tai nereiškia, kad pasidaviau. Nereiškia, kad vėl pradėjau gerti. Čia tebuvo… greičio ribojimo gūbrelis.

Atidarau vonios kambario duris ir pamatau kūdikį. Jis čiulpia savo nykštį ir žiūri į mane, o vyresnė jo sesuo paauglė stovi už jo.

– Po galais, kas tu toks? – klausia mergaitė.

Nieko neatsakęs smunku pro juos, pro laukujes duris neriu laukan ir nubėgu keliuku. Mano pikapo niekur nematyti. Iš priemiesčio aklagatvio sprunku mūvėdamas vienomis trumpikėmis. Atsidūręs prie greitkelio numetu drabužius ant žemės ir iš kišenės ištraukiu mobilųjį telefoną, bet jo baterija išsikrovusi. Bėgu toliau beveik tikras, kad Salė ir jos vaikai vejasi mane mikroautobusu, kurį mačiau prie jų namo. Nesustoju iki pat prekybos centro. Man tereikia telefono, kad galėčiau išsikviesti taksi, grįžti į „Kvazimodo“ barą ir paimti savo automobilį (tikiuosi, jis stovi ten, kur ir palikau), paskui rasiu prieglobstį Rido namuose.

Tikrai ne mano kaltė, kad vienintelė jau atidaryta vieta yra restoranas; šį šeštadienio rytą jo savininkas atlieka inventorizaciją. Kai paprašau paskolinti telefoną, vyras papurto galvą ir sako: „Regis, audringai praleidote naktį.“ Tada pavaišina mane gėrimu.

Tokiu laiku mudu dažniausiai būdavome namie. Progesteroną reikia leisti kas vakarą tarp septintos ir penkiolika minučių aštuntos, todėl buvo lengva planuoti laiką, juolab kad neturėjome pinigų pramogoms – kino filmui ar vakarienei kavinėje. Tačiau tąkart Zoja buvo pakviesta į vestuves – du pagyvenę žmonės susipažino slaugos namuose per jos grupinės terapijos seansą.

– Jei ne aš, – tada pasakė ji, – nebūtų jokių vestuvių.

Taigi namo parėjęs iš darbo nusiprausiau, užsirišau kaklaraištį, ir mudu išvažiavome į slaugos namus. Zoja rankinėje turėjo progesterono, spiritu suvilgytų servetėlių ir švirkštų. Slaugos namuose stebėjome, kaip sutuokiami Sadė ir Klarkas, kurių bendras amžius – šimtas aštuoniasdešimt keturi metai. Paskui valgėme jautienos troškinį ir želę – dantų protezams tinkamą maistą, stebėjome, kaip dar gan judrūs slaugos namų gyventojai šoka pagal plokštelių muziką.

Laimingi jaunavedžiai maitino vienas kitą tortu. Pasilenkęs prie Zojos sušnibždėjau:

– Galiu lažintis, ši santuoka truks daugių daugiausia dešimt metų.

Zoja nusijuokė.

– Ei, nenaudėli. Vieną dieną ir mudu būsime tokie. – Tada supypsėjo Zojos laikrodis, ir ji pažvelgė į jį. – Jau septynios, – pasakė, ir aš nusekiau paskui ją į tualetą.

Tualetai buvo du, vienas moterims, kitas vyrams, gana dideli, kad būtų patogu įvažiuoti vežimėliu. Arba kad vyras galėtų suleisti žmonai progesterono. Moterų tualetas buvo uždarytas, todėl įsmukome į vyrų. Zoja pasikėlė sijoną.

Ant jos sėdmenų žymikliu buvo nupieštas taikinio centras. Praėjusią savaitę pradėjus leisti vaistus, Zojai kasdien nusiprausus po dušu aš iš naujo pažymėdavau tą vietą, kad adata neįdurčiau į kitą, skausmingesnę.

Maniau, pats baisiausias dalykas – leisti vaistus Zojai į pilvą. Reikėdavo miltelius sumaišyti su vandeniu, tada suimti jos odą ir suleisti „Reproneksą“, švirkštu nustatyti folistimų dozę. Adatos buvo mažytės, ir Zoja prisiekinėjo, kad jai neskauda, nors ant pilvo likdavo mėlynių – tiek daug, kad būdavo sunku rasti vietą kitai injekcijai.

Progesteronas – visai kas kita.

Pirma, adata daug didesnė. Antra, vaistai aliejaus konsistencijos, tirštesni ir pažiūrėti šiurpesni. Trečia, reikėjo leisti juos kas vakarą ištisas trylika savaičių.

Zoja ištraukė iš rankinės spiritu suvilgytas servetėles ir buteliuką. Aš nuvaliau buteliuko dangtelį, tada servetėle patryniau taikinio centrą.

– Ar stovint tau bus patogu? – paklausiau, nes paprastai ji atsiguldavo ant mūsų lovos.

– Verčiau paskubėk, – paragino Zoja.

Mikliai užmoviau ant švirkšto didelę adatą ir iš buteliuko pritraukiau vaistų. Dėl jų tirštumo tai buvo gan sudėtinga – panašiai kaip siurbtum pro šiaudelį sirupą. Pritraukiau šiek tiek didesnę nei nurodyta dozę, tada spustelėjau stūmoklį, kad vaistų būtų tiksliai tiek, kiek reikia.

Nuėmiau adatą ir uždėjau kitą, kurią naudojome vaistams įšvirkšti. Ji truputį mažesnė, bet tokia pat atgrasi, o Zojai į raumenis turėjo susmigti beveik penki jos centimetrai.

– Gerai, – pasakiau giliai įkvėpdamas, nors vaistai leidžiami jai, o ne man.

– Palauk, – sušuko Zoja ir atsigręžė. – Neištarei reikiamų žodžių.

Mes turėjome tradiciją.

– Norėčiau tai padaryti dėl tavęs, – ištardavau kiekvieną vakarą.

Ji linktelėjo ir atsirėmė į sieną.

Iš pradžių nė nenumanai, kokia stangri gali būti oda. Tai yra – kieta, todėl reikia trupučio drąsos, kad ryžtumeisi besti adatą. Tačiau Zojai blogiau negu man, todėl nevalia drebinti rankų (nors iš pradžių tai buvo problema), taigi smeigiau tiesiai į taikinio centrą. Tada atėjo sunkioji valanda. Ar galite įsivaizduoti, kokios jėgos reikia, kad į raumenis suleistum aliejų? Prisiekiu, kad ir kiek kartų švirkščiau vaistus savo žmonai, kassyk jausdavausi bjauriai ir norėdavau tam priešintis, lygiai kaip jos kūnas ir kraujas priešinosi progesteronui.

Kai galiausiai vaistai buvo suleisti, ištraukiau adatą ir išmečiau į panaudotų adatų konteinerį, stovintį prie kriauklės. Paskui patryniau dūrio vietą, kad nesukietėtų. Po procedūros visada atnešdavau jai elektrinį šildytuvą, bet, akivaizdu, šiandien to nebus.

Zoja susidėjo viską į rankinę, nusmaukė žemyn sijoną.

– Tikiuosi, nepraleidom puokštės metimo, – pasakė atidarydama tualeto duris.

Už jų kantriai lūkuriavo pagyvenęs vyras su vaikštyne. Jis stebėjo, kaip Zoja greitai išeina iš vyrų tualeto, o aš – jai iš paskos, ir mirktelėjo mums.

– Puikiai prisimenu tas dienas, – ištarė susimąstęs.

Mudu su Zoja ėmėme juoktis.

– Nebent buvo diabetikas, – pasakiau aš, ir susiėmę už rankų mudu grįžome švęsti vestuvių.