Джоди Пиколт: Kelias namo

– Tai buvo komplimentas, – pagaliau ištariau. – Tu pargriovei vyrą už tai, kad jis pasakė man komplimentą.

Maksas dvejojo.

– Tu teisi. Reikėjo jam leisti nutraukti tau suknelę.

– Jis nebūtų to padaręs. Grupės vaikinai būtų sustabdę jį…

– Aš norėjau būti tavo išgelbėtoju, – atviraširdiškai prisipažino Maksas, o aš įsistebeilijau į jį tamsoje, švytint tik žalsvam prietaisų skydeliui.

Ligoninėje likau su Maksu.

– Teks siūti kaktą, – pasakiau.

– Man reikės kai ko daugiau, – atsakė jis. – Pirmiausia, neabejoju, kad brolis niekada daugiau nesikalbės su manim.

Nespėjau atsakyti, nes atitraukęs užuolaidą įėjo gydytojas. Jis greitai užsimovė pirštines ir pasiteiravo, kas atsitiko.

– Atsitrenkiau į kai ką, – pasakė Maksas.

Gydytojas apžiūrėjo žaizdą, paskui susiraukė.

– Į kumštį?

Jis išsiėmė iš kišenės medicininį žibintuvėlį ir liepė Maksui sekti spindulį. Šio akys nukrypo į viršų, paskui į vieną šoną, į kitą. Pamatęs, kad žiūriu, Maksas mirktelėjo man.

– Žaizdą reikės susiūti, – apibendrino gydytojas. – Atrodo, smegenų sukrėtimo nėra, bet būtų neblogai, jeigu kas nors šiąnakt jus paglobotų. – Jis atitraukė užuolaidą. – Tuoj grįšiu, einu siūlų.

Maksas klausiamai pažvelgė į mane.

– Žinoma, pasiliksiu, – pasakiau. – Juk gydytojas liepė.

Po savaitės grįžau į darbą ligoninės nudegimų skyriuje. Pirmiausia einu pas Sereną, keturiolikmetę mergaitę iš Dominikos Respublikos. Ji mano nuolatinė pacientė. Stipriai apdegė per gaisrą namie ir buvo gydoma savo šalyje. Nudegimai subjaurojo veidą ir virto randais. Prieš atvykdama į Rod Ailandą atstatomajam odos persodinimui, ji dvejus metus slėpėsi tėvų namuose. Man atvykus į ligoninę kaskart susitikdavome valandai, nors iš pradžių niekas nesuprato, kaip muzikos terapija gali pagelbėti Serenai. Ji apako nuo kataraktos, išsivysčiusios dėl to, kad neužsimerkia randuoti akių vokai, ir apribojus rankų judesius. Iš pradžių dainuodavau jai, paskui mergaitė ėmė dainuoti kartu su manim. Galiausiai parinkau jai gitarą, kurią suderinau ir pritaikiau slankiklį, kad galėtų skambinti pati. Pritvirtinau lipukus ant gitaros grifo, kad užčiuoptų akordus, kuriuos mokysis skambinti.

Pabeldžiu į jos palatos duris.

– Sveika, Serena.

– Sveika, nepažįstamoji, – atsako. Jaučiu šypseną jos balse.

Savanaudiškai džiaugiuosi, kad ji nemato manęs. Kad nereikės raminti jos, nesumojančios, kaip pareikšti užuojautą, kaip nutiko prieš kelias minutes, man kalbantis su slaugytojomis. Serena nežinojo, jog aš laukiuosi, todėl jai nebūtina žinoti, kad kūdikis mirė.

– Kur buvote? – klausia ji.

– Sirgau, – atsakau prisitraukdama kėdę ir dėdama gitarą ant kelių. Imu ją derinti, Serena taip pat pasiima savo instrumentą. – O tu ką veikei?

– Tą patį, – atsako Serena. Jos veidas sutvarstytas po neseniai atliktos operacijos. Ji kalba neaiškiai, bet tiek laiko pažinodama ją, viską suprantu. – Turiu jums kai ką.

– Tikrai?

– Taip. Paklausykite. Vadinasi „Trečiasis gyvenimas“.

Susidomėjusi atsitiesiu. Šis terminas – iš paskutinių dviejų mėnesių terapijos kurso, kai kalbėjomės apie skirtumą tarp jos pirmojo gyvenimo, prieš gaisrą, ir antrojo – po gaisro. O kaip dėl trečiojogyvenimo? – tąkart paklausiau Serenos. – Ką pasakysi apie save, kai tau bus atliktos visos operacijos?

Klausausi spigaus jos soprano, pertraukiamo prie kūno pritvirtintų prietaisų dūzgimo ir pypsėjimo.

Tamsoj nesislapstysiu,

Man neskaudės, nepyksiu,

Galbūt aš pasikeisiu,

Bet savimi išliksiu.

Serenai dainuojant antrą eilutę, susipainiojusi jos melodijoje imu derinti savo gitarą. Kai mergina nutyla ir ranka nuslysta gitaros grifu, paploju.

– Tai geriausia kada nors man įteikta dovana, – sakau.

– Dėl kurios verta susirgti?

Vieną dieną Serena grojo lietaus lazda, vis apversdama ją ir vis labiau jaudindamasi. Kai paklausiau, ką jai tai primena, papasakojo apie paskutinę dieną, praleistą lauke Dominikos Respublikoje. Ji ėjo namo iš mokyklos, ir staiga ėmė stipriai lyti. Kad lyja, ji suprato, nes įlipo į kelias balutes, o jos plaukai sušlapo. Bet lašų ant odos nejautė – dėl gausybės randų. Anuomet ji nesuprato, kodėl nejaučia lietaus, bet kaip įkaitinta strėlė perverdavo klasės draugų pašaipos, esą jos veidas – lyg Frankenšteino nuotakos.

Tada ir nusprendė nebekelti kojos iš namų.

Muzikos terapija skirta ne terapeutui, o pacientui, bet ant mano gitaros nukrito mažas lašelis – vadinasi, aš verkiau. Tačiau lygiai kaip Serena nejutau ašarų ant skruostų.

Giliai įkvepiu ir pasiteirauju:

– Kuri eilutė tau patiko labiausiai?

– Manau, antroji.

Vėl grįžtu prie įprastinių klausimų: mokytojo – mokiniui, terapeuto – pacientui, vėl tampu tokia, kokia buvau anksčiau.

– O kodėl? – pasiteirauju.

Nežinau, iš kur Maksas ją gavo, bet kai atvažiavom prie Naraganseto įlankos, išnuomota valtis jau laukė mūsų. Pranešimai apie orą buvo klaidingi: čia šalta ir drėgna. Esu tikra, mudu – vieninteliai žmonės, šį rytą išsinuomoję motorinę valtį. Nuo miglos sudrėksta veidas, ir aš iki pat smakro užtraukiu striukės užtrauktuką.

– Tu pirmiau, – sako Maksas ir prilaiko valtį, kad galėčiau įlipti. Paskui paduoda man kartoninę dėžutę, kuri visą laiką, kol važiavome, stovėjo ant sėdynės tarp mūsų.

Maksas įjungia variklį ir išplaukiame į jūrą, lėtai pukšėdami aplink plūdurus ir nebenaudojamų burinių laivelių korpusus. Putotos bangos tiesia savo kaulėtus pirštus ir sušlapina mano sportinius batelius.

– Kur plaukiam? – sušunku garsiai, stengdamasi perrėkti variklio gausmą.

Maksas negirdi manęs, o gal apsimeta negirdįs. Pastaruoju metu jis dažnai taip elgiasi. Pareina namo saulei nusileidus, nors žinau, kad iki vakaro tikrai negenėjo medžių, nieko nesodino, nepjovė žolės ir neplaukiojo burlente. Tada gula miegoti ant sofos, paskui teisinasi: Nenorėjau tavęs pažadinti . Tarsi būtų mano kaltė.

Aušta. Tai Maksui kilo mintis atvykti čionai, kai vandenynas ramus – jokių žvejų laivų, jokių buriuotojų. Sėdžiu valtyje ant suolo, per patį vidurį, laikau dėžutę ant kelių. Kai užsimerkiu, atrodo, kad variklis gaudžia ir bangos plekšena repo ritmu. Į taktą barbenu pirštais į metalinį suolą.

Po dešimties minučių Maksas išjungia variklį. Supamės ant bangų.

Jis atsisėda priešais mane ir sudeda rankas tarp kelių.

– Kaip manai, ką turėtume daryti?

– Nežinau.

– Gal nori…

– Ne, – sakau ir įbruku dėžutę jam. – Geriau tu.

Maksas linkteli ir išima iš dėžutės mėlyną keraminį batuką. Kartu iškrenta keli porolono gabalėliai ir nuskrenda nupūsti vėjo. Staiga mane persmelkia baimė – kas bus, jeigu stiprus vėjo gūsis papūs netinkamą akimirką? Kas bus, jei pelenai nusileis man ant plaukų, ant striukės?

– Manau, turėtume ką nors pasakyti, – sumurma Maksas.

Mano akys prisipildo ašarų.

– Man labai gaila, – sušnibždu.

Nes nieko geriau nesugalvoju.

Nes turiu tai padaryti pirmiausia.

Nes nesugebėjau išsaugoti tavęs savyje dar kelias savaites.

Maksas spusteli man ranką.

– Ir man taip pat, – taria.

Pasirodo, mano kūdikis – tai tik dvelksmas šaltyje, tik dūmų kamuoliukas. Pakilę į orą pelenai išnyko tą pačią akimirką. Jei būčiau sumirksėjusi, galėčiau tvirtinti, kad nieko nebuvo.