Джоди Пиколт - Kelias namo

– Bet nebūtinai taip nutiks. Kadangi nustatėme, kad jums trūksta antitrombino, galime skirti koumadino. Tai pagydoma, Zoja.

Truputį baiminuosi, manau, vos pajudėsiu, krešulys kaipmat nukeliaus į smegenis. Bet gydytoja ramina: heparino injekcijos užkirs tam kelią.

Toji mano dalis, kuri jaučiasi lyg prarijusi akmenį, yra nusivylusi.

– Kaip atsitiko, kad neištyrėte anksčiau? – klausia Maksas. – Juk kruopščiai tyrėte.

Daktarė Gelman atsigręžia į jį.

– Antitrombino trūkumas nesusijęs su nėštumu. Tai įgimta, be to, trombofilija labiau būdinga jaunesnio amžiaus žmonėms. Šį kraujo krešėjimo sutrikimą sunku diagnozuoti, kartais nustatomas tik kai kas nors nutinka, pavyzdžiui, susilaužius koją. Arba, kaip Zojos atveju, – po gimdymo.

– Tai nesusiję su nėštumu, – pakartoju aš ir karštligiškai stveriuosi šios minties. – Vadinasi, vis dar galėčiau susilaukti kūdikio?

Gydytoja dvejoja.

– Padėtis ne iš lengvųjų, – sako ji. – Bet kodėl mums nepakalbėjus apie tai po kelių savaičių?

Abi išgirstame trinktelint duris ir atsigręžiame. Tai Maksas išėjo iš palatos.

Mane išrašė iš ligoninės ir sanitaras vežimėlyje veža prie lifto, o Maksas, nešinas krepšiu, eina šalia. Pastebiu tai, ko nemačiau per dvi čia praleistas dienas, – vėdryną, pamerktą nedidelėje stiklinėje vazoje, pritvirtintoje prie mano palatos durų. Palata su vaza – vienintelė tokia koridoriuje. Suprantu, tai lyg ženklas laboratorijos darbuotojoms, rezidentams ir ligoninės savanoriams, kad čia – ne džiaugsmo zona, kad, kitaip nei kitų gimdyvių palatose, atsitiko kai kas baisaus.

Kol laukiame lifto, atveža kitą moterį. Rankose ji laiko naujagimį, o prie vežimėlio pririštas balionas su užrašu „Sveikiname“. Jos vyras eina iš paskos nešinas glėbiu gėlių.

– Čia tavo tėvelis? – kūdikiui suspurdėjus suburkuoja moteris. – Mosuoji jam?

Skimbteli – ir lifto durys atsidaro. Jis tuščias, užtektinai vietos dviem poroms. Pirmoji įvežama laiminga mamytė, tada sanitaras ima sukti mano vežimėlį, kad įstumtų ir jį.

Bet Maksas užtveria jam kelią.

– Mes leisimės kitu liftu, – sako jis.

Grįžtame namo Makso pikapu, atsiduodančiu priemoliu ir šviežiai nupjauta žole, nors nei žoliapjovės, nei piktžolių ravėtuvo automobilyje nėra. Įdomu, kas pavaduoja mano vyrą? Maksas įjungia radiją ir ieško muzikos. Kaip miela. Įprastai mudu ginčijamės, ko klausytis. Jam labiau patinka laidos vairuotojams ar naujausios žinios, klausytis muzikos vairuodamas jis nemėgsta. O aš neįsivaizduoju savęs nepritariančios dainai, net jeigu kelionė trumputė.

– Šį savaitgalį numatomi gražūs orai, – sako Maksas. – Bus šilta.

Žvelgiu pro langą. Užsidegus raudonai šviesai sustojame prie šviesoforo. Gretimame automobilyje sėdi motina su dviem vaikais, abu įsitaisę ant galinės sėdynės ir valgo žvėriukų formos trapučius.

– Svarstau, gal mudviem nuvažiuoti į paplūdimį?

Maksas plaukioja banglente. Dabar – paskutinės vasaros dienos, tinkamas metas. Tačiau šįsyk viskas yra kitaip.

– Gal, – atsakau.

– Manau, – toliau kalba Maksas, – tau ta vieta būtų priimtina. – Jis atsidūsta. – Na, pelenams.

Kūdikį pavadinome Danieliumi ir nutarėme kremuoti. Pelenai bus supilti į keraminę vaikiško batelio formos urną su mėlynu kaspinu. Mudu dar nekalbėjome apie tai, ką darysime su pelenais, bet dabar supratau: Maksas teisus. Nenoriu, kad urna stovėtų virtuvėj ant spintelės. Nenoriu ir palaidoti kieme už namo, šalia nugaišusios kanarėlės. Manau, pajūris – puiki vieta, savotiškai prasminga. O ir kokia alternatyva? Juk nepastojau romantiškoje Venecijoje, tad nenuplukdysiu urnos Po upe, nepastojau ir po žvaigždėtu Tanzanijos dangum, taigi pelenų nepatikėsiu Serengečio nacionalinio parko vėjams. Kūdikio gyvybė užsimezgė dirbtinio apvaisinimo klinikos laboratorijoje, bet juk nebarstysi pelenų ligoninės koridoriuose.

– Galbūt, – ištariu, nes šiuo metu tiek tegaliu išspausti.

Įsukę į savo keliuką pamatome, kad mano mamos automobilis jau čia. Kol Maksas dienomis bus darbe, ji sėdės su manimi – kol įsitikins, kad jaučiuosi gerai.

Mama ateina prie pikapo, ketina padėti man išlipti.

– Ko norėtum, Zo? – klausia ji. – Puodelio arbatos? Šokolado? Galėtume pažiūrėti serialą „Tikrasis kraujas“, juk turi skaitmeninį vaizdo leistuvą „TiVo“.

– Noriu atsigulti, – atsakau, bet kai jiedu su Maksu šoka man padėti, sulaikau. Ramstydama sieną lėtai einu koridoriumi, bet, užuot patraukusi į mūsų miegamąjį, žengiu prie mažesnio kambario dešinėje.

Prieš mėnesį šičia dar buvo darbo kabinetas, kartą per savaitę Aleksa čia tvarkė mano buhalteriją. Paskui vieną savaitgalį mudu su Maksu nudažėme sienas linksma kiaušinio trynio spalva, įnešėme vaikišką lovelę ir vystymo stalą, už keturiasdešimt dolerių nupirktus labdaringoje parduotuvėje. Kol Maksas kilnojo sunkius daiktus, aš ant lentynų sustačiau knygas – savo mėgstamiausias vaikystėje: „Maksas ir Maksimonstrai“, „Purvinasis šuo Haris“ ir „Parduodamos kepurės“.

Atidarau duris – ir giliai įkvepiu. Nėra nei lovytės, nei vystymo stalelio, o tik sena braižymo lenta, kuri man atstodavo stalą. Mano kompiuteris ir vėl ūžia įjungtas, šalia tvarkingai sudėti segtuvai, prie sienos stovi muzikos instrumentai: būgneliai, bandžos, gitaros ir varpeliai.

Vienintelis ženklas, kad čia buvo vaikų kambarys, – graži geltona sienų spalva. Tokią spalvą netgi galima pajusti siela – besišypsant.

Atsigulu ant juostelėmis apsiūto kilimėlio, patiesto vidury kambario, ir susiriečiu į kamuoliuką. Iš koridoriaus atsklinda Makso balsas:

– Zoja? Zo? Kur tu? – Girdžiu, kaip jis atidaro miegamojo duris, įeina ir tuoj pat išeina. Paskui dirsteli į vonios kambarį. Galiausiai atidaro šito kambario duris ir pamato mane. – Zoja, ar kas negerai? – klausia.

Apsidairau po kambarį, po šį nebe vaikų kambarį, ir prisimenu poną Dokerį. Štai ką reiškia susivokti, kur esi. Tai lyg atsibustum iš nuostabaus sapno ir pamatytum, kad tau į gerklę įremti šimtas peilių.

– Viskas, – sušnibždu.

Maksas atsisėda šalia.

– Mums reikia pasikalbėti, – sako.

Neatsisuku į jį, netgi neatsisėdu. Tebespoksau priešais save, mano akys – sulig radiatoriais. Maksas užmiršo išimti iš lizdų apsauginius kištukus. Jie su plastikiniais gaubteliais, kad kas nesusižeistų.

Po velnių – per vėlu.

– Ne dabar, – atsakau.

Gali pamesti raktus, piniginę, akinius. Gali netekti darbo. Gali numesti svorio.

Gali prarasti pinigus. Gali išeiti iš proto.

Gali prarasti viltį, gali prarasti tikėjimą. Gali prarasti orientaciją.

Gali netekti draugų.

Gali netekti galvos. Gali pralaimėti teniso varžybas. Gali pralaimėti lažybas.

Gali netekti kūdikio, ar kaip ten jie sako.

Tačiau aš gerai žinau, kur jis yra.

Kitą dieną pabundu jausdama sunkumą krūtyse. Net kvėpuoti skausminga. Naujagimio nėra, bet mano kūnas, regis, to nežino. Ligoninės slaugytojos apie tai perspėjo. Anksčiau būdavo suleidžiama vaistų ir pienas dingdavo, bet kai kurioms moterims dėl to atsirasdavo sveikatos sutrikimų, todėl namo buvau išleista tiesiog perspėjus, kad tokie nepatogumai – laikini.

Lova Makso pusėje nepaliesta. Vakar vakare jis pas mane neatėjo. Kur miegojo, nežinau. Dabar jau turbūt išvykęs į darbą.

– Mama! – pašaukiu, bet niekas neatsiliepia. Atsisėdu raukydamasi iš skausmo ir pamatau raštelį ant naktinio staliuko. Išėjau į parduotuvę .