Джоди Пиколт: Kelias namo

Maksas manė, kad muzikologijos magistrė nenorės prasidėti su vaikinu, išmestu iš koledžo, užkietėjusiu banglentininku ir ne itin vykusiu dekoratyvinės sodininkystės specialistu. O aš niekada nemaniau patiksianti vyrui, galinčiam parsivesti namo bet kurią trokštamą merginą su dviem X chromosomomis.

Vakar vakare jis švelniai uždėjo ranką man ant pilvo.

– Manau, kalbos apie kūdikį gali prišaukti nelaimę.

Taip ir buvo. Tai yra man taip nutinka visada. Tačiau tąkart maniau: mums beveik pavyko pasiekti finišo liniją. Tai taip realu. Kas bloga gali atsitikti?

– Gerai, – atsakiau. – Aš persigalvojau.

– Tada tebūnie Elspet, – tarė Maksas. – Mano mylimos tetos garbei.

– Prašau , pasakyk, kad darai tai…

Jis nusijuokė.

– Dar turiu tetą, vardu Ermintruda…

– Hana, – atrėmiau. – Stela. Seidž7.

– Juk čia prieskonis, – nustebo Maksas.

– Taip, bet ne kokie nors gvazdikėliai. Tai gražus prieskonis.

Maksas pasilenkė ir priglaudė ausį man prie pilvo.

– Paklauskime jos pačios, kokio vardo norėtų, – pasiūlė. – Manau… palauk… ne, luktelėk, ji atsiliepia garsiai ir aiškiai. – Vis dar skruostu prisiglaudęs prie mūsų kūdikio jis pažvelgė į mane. – Berta, – paskelbė pagaliau.

Lyg norėdamas pareikšti savo nuomonę kūdikis spyrė Maksui į žandikaulį. Buvau tikra, jog tai reiškė, kad mažylei viskas gerai. Kad tai – ne nelaimės ženklas.

Manyje viskas verda. Jaučiuosi lyg pjaustoma. Dar niekada nesu patyrusi tokių kančių, atrodo, skausmas susikaupęs po oda ir pašėlusiai veržiasi lauk.

– Viskas bus gerai, – sako Maksas, tvirtai spausdamas man ranką, lyg ketintume eiti imtynių. Įdomu, kada jis spėjo atvažiuoti ir kodėl man meluoja?

Jis išbalęs ir, nors sėdi šalia, matau jį lyg pro rūką, kaip ir mane supančius gydytojus ir slaugytojas, susigrūdusias į mažytę gimdymo palatą. Mano pilvas apvyniotas juosta, kuri prijungta prie vaisiaus širdies tonų sekimo aparato.

– Kūdikiui tik dvidešimt aštuonios savaitės, – sušvokščiu.

– Žinome, brangioji, – atsiliepia slaugytoja ir kreipiasi į gydytojus: – Monitoriuje nieko nematau.

– Pamėgink dar kartą.

Sugriebiu slaugytoją už rankovės.

– Ar ji… ji per maža? – klausiu.

– Zoja, darome viską, ką galime, – atsako toji. Ji pasukinėja monitoriaus rankenėlę ir pataiso juostą man ant pilvo. – Vis dar negirdžiu širdies plakimo.

– Ką? – Pamėginu atsisėsti, bet Maksas neleidžia. – Kodėl?

– Reikia ištirti ultragarsu, – piktai sako daktarė Gelman, ir po minutės aparatas įvežamas į palatą.

Man ant pilvo užtepa šalto gelio. Staiga mane vėl suriečia dieglys. Gydytojos akys nukreiptos į ekraną.

– Štai galvutė, – sako ji ramiai. – O čia širdelė.

Žiūriu it paklaikusi, bet matau tik pilkus ir juodus šešėlius.

– Ką jūs matote?

– Zoja, noriu, kad atsipalaiduotumėte, – paprašo daktarė Gelman.

Taigi prikandu lūpą. Klausausi, kaip kraujas tvinksi smilkiniuose. Praeina minutė, dar viena. Kambaryje tylu, tik girdėti tylus aparatų pypsėjimas.

Ir tada daktarė Gelman pasako tai, ką ir numaniau.

– Nematau, kad plaktų širdis, Zoja. – Ji pažvelgia man į akis. – Deja, jūsų kūdikis negyvas.

Staiga tylą perskrodžia garsas, kuris priverčia mane paleisti Makso ranką ir užsikišti ausis. Tai panašu į šūvį, į vinies kalimą, į sulaužytus pažadus. To garso, tikro skausmo akordo, niekada anksčiau nebuvau girdėjusi ir prireikia akimirkos suvokti, kad jis sklinda iš manęs pačios.

Ruošdamasi gimdymui į ligoninės krepšį buvau sudėjusi:

naktinius marškinius, išmargintus mėlynomis gėlytėmis, nors naktinių marškinių nedėviu nuo dvylikos metų;

tris poras gimdyvės apatinių drabužių;

viršutinių drabužių pamainą;

dovanų paketėlį – kakavos sviesto losjoną ir kelis muilo lapelius naujagimio mamytei; šią dovanėlę man įteikė vieno apdegusio paciento, neseniai išrašyto iš ligoninės, motina;

minkštutėlę pliušinę kiaulę, kurią su Maksu pirkome senokai, man pirmąkart pastojus, dar prieš persileidimą, kai buvome kupini vilties.

Pasiėmiau ir savo iPod grotuvą su muzikos įrašais. Kai Berklio universitete paskutiniame kurse siekiau muzikos terapijos specialisto laipsnio, dirbau kuruojama profesoriaus, kuris pirmasis į gimdymo „priemonių“ sąrašą įtraukė muzikos terapiją. Yra mokslinių darbų, kuriuose muzika siejama su kvėpavimu, o kvėpavimas – su vegetacine nervų sistema, bet oficialiai nieko nenuveikta, kad daktaro Lamazės kvėpavimo technika būtų susieta su paties žmogaus pasirinkta muzika. O juk buvo daroma prielaida, kad gimdančios moterys, tam tikru metu klausančios tam tikros muzikos, teisingiau kvėpuoja ir atsipalaiduoja, dėl to ir gimdant skausmas mažesnis.

Man, devyniolikmetei, regėjosi tikras stebuklas dirbti su žmogumi, kurio tyrimai imti plačiai taikyti praktikoje. Tada nė nenutuokiau, kad po dvidešimt vienų metų pati gausiu progą tai išmėginti.

Kadangi muzika man labai svarbi, atidžiai rinkausi kūrinius gimdymo kančioms sumažinti. Iš pradžių atsipalaiduoti turėjo padėti Bramsas. Vėliau, kai metas sutelkti dėmesį į kvėpavimą, tiktų greitas tempas, taigi Bethoveno „Mėnesienos sonata“. Tam laiko tarpui, kai skaudės labiausiai, sudariau rinkinį – pasirinkau dainas, keliančias daugiausia malonių prisiminimų: grupės „REO Speedwagon“, Madonos, Elvio Kostelo dainas ir „Valkirijų skrydį“ iš Vagnerio operos „Valkirija“, kad niršūs garsai atspindėtų tai, kas vyksta mano kūne.

Iš visos širdies tikiu, kad muzika gali sumažinti fizinį gimdymo skausmą.

Tik nežinau, ar numalšina širdgėlą.

Maniau, pagimdysiu kūdikį ir viską išmesiu iš galvos. Neprisiminsiu, ką daktarė Gelman kalbėjo apie pogleivinius fibroidus. O ji siūlė pašalinti juos prieš dirbtinio apvaisinimo procedūrą, bet operacijos atsisakiau, nes norėjau kuo greičiau pastoti. Tie fibroidai dabar daug didesni nei buvo. Maniau, neprisiminsiu jos sakant, kad placenta atitrūko nuo gimdos sienelės, neprisiminsiu, kaip ji tikrina mano gimdos kaklelį ir taria: atsivėrė per šešis centimetrus. Maniau, nepastebėsiu, kaip Maksas įjungia mano iPod grotuvą, negirdėsiu Bethoveno muzikos. Nematysiu liūdnų slaugytojų, judančių lėtai, visai kitaip negu per skubų ir triukšmingą gimdymą, kaip rodė laidoje „Kūdikio istorijos“.

Maniau, neprisiminsiu, kad nutekėjo vaisiaus vandenys ir kiek kraujo susigėrė į paklodę po manimi. Neprisiminsiu liūdnų anesteziologo akių; prieš epidūrinę analgeziją paversdamas mane ant šono jis pasakė: labai apgailestauju, kad praradote kūdikį.

Neprisiminsiu, kad nutirpo kojos ir dingtelėjo: prasideda. Kaip svarsčiau, ar jie pasirūpins, kad nieko nejausčiau.

Neprisiminsiu, kad keistai susitraukus gimdai atsimerkiau ir pamačiau Makso veidą, paburkusį nuo ašarų kaip ir manasis.

Neprisiminsiu, kad liepiau Maksui išjungti muziką, neprisiminsiu, kad jam nepaklusus trenkiau per grotuvą, ir šis sudužo nukritęs ant grindų.

Neprisiminsiu, kad jis nutilo.

Maniau, kažkas kitas turės pasakyti man, kad kūdikis išslydo lyg sidabrinė žuvis, ir daktarė Gelman pranešė: berniukas.

Tai netiesa , galvosiu, nors nieko neprisiminsiu. TaiBerta, mergaitė . Dingtelės: kur dar apsiriko gydytoja?

Neprisiminsiu, kad slaugytojos suvynios vaikelį į paklodę, ant galvos užmaus megztą kepurytę.

Neprisiminsiu, kaip laikiau jį glėbyje. Neprisiminsiu mėlynų kraujagyslių išvagoto veidelio. Gražios nosytės, susiraukusios burnytės, švelnios odos, dailių lyg nupieštų antakių. Gležno kaip paukščiuko nejudančio kūnelio. Kad beveik tilpo mano saujoje ir buvo beveik besvoris.