Джоди Пиколт: Kelias namo

– Labai šmaikštu. Klausyk, dabar negaliu kalbėti…

– Tu skambinai man …

– Tik todėl, kad maniau, jog darai kažką kvaila…

– Maksai, – pertraukiu jį. – Nepradėk. Tik nepradėk.

Vaikus auginančios poros man ir Maksui daugelį metų kalbėdavo, esą mudu labai laimingi: galime mėgautis vienas kitu, nereikia ginčytis, kuris gamins pietus, o kuris veš vaikus į mažosios lygos treniruotes. Tačiau romantiką naikina ir pokalbiai per vakarienę apie estradiolio koncentraciją ar vizito į kliniką laiką. Ir Maksas ne visada elgiasi gerai – pradedant mano pėdų masažu ir baigiant meiliais žodžiais (esu ne graži, o išsipūtusi). Pastaruoju metu net prie jo stipriai prisiglaudusi jaučiu: nesu taip arti, kad galėčiau jį paliesti, – tarsi jis būtų kažin kur kitur. Tariau sau, kad viską prasimanau. Jo bėda – nervai, mano – šėlstantys hormonai. Tiesiog noriu, kad nereikėtų teisintis.

Jau ne pirmą kartą užsimanau turėti draugę, kuriai galėčiau išsipasakoti. Tokią, kuri linkčiotų, o kai skųsiuosi vyru, sakytų tai, ką noriu girdėti. Tačiau pasišventus kovai su nevaisingumu mano draugės nutolo. Su kai kuriomis santykius nutraukiau aš pati, nenorėjau klausytis istorijų apie pirmuosius jų kūdikių žodžius nei svečiuose spoksoti į buteliukus, mašinėles ir pliušinius meškučius – gyvenimo detales, man kol kas nepasiekiamas. Taigi ilgainiui visi ryšiai nutrūko ir galų gale liko vienintelis žmogus, kuris iš tikrųjų suprato mano emocijas, susijusias su dirbtiniu apvaisinimu, – Maksas. Mes nutolome nuo kitų todėl, kad tarp vedusių draugų buvome vienintelė bevaikė pora. Atsiskyrę jautėmės ne tokie pažeidžiami, viskas mažiau skaudino.

Girdžiu, kaip jis baigia pokalbį telefonu, ir matau, kad mama įdėmiai mūsų klausėsi.

– Ar viskas gerai tarp jūsų?

– Maniau, pyksti ant manęs.

– Pykstu.

– Tai kodėl slapta klausaisi?

– Tai joks klausymasis, jei virtuvė ir telefonas – mano. Kas atsitiko Maksui?

– Nieko, – papurtau galvą. – Nežinau.

Mama nutaiso susirūpinusį veidą.

– Sėskim ir išsiaiškinkim.

Išpučiu akis.

– Ar tai iš tikrųjų padeda tavo klientams?

– Tikriausiai nustebsi, bet daugelis jau žino, kaip išspręsti savo problemas.

Jau keturis mėnesius ji skelbiasi dirbanti agentūroje „Mama žino geriausiai“ – dalija patarimus įvairiais gyvenimo klausimais, yra tos agentūros savininkė ir vienintelė darbuotoja. Ši profesija – dar vienas iš daugybės jos persikūnijimų. Mama darbavosi reiki instruktore, estrados komike, o vieną nemalonią vasarą, kai dar buvau paauglė, vaidino prekybos agentę ir siūlė savo išradimą – bananams laikyti skirtus rausvus neopreno maišelius; tokiu maišeliu siūlė apgaubti vaisių, kad šis pernelyg greitai neparuduotų (deja, taip bananas kartais būdavo supainiojamas su sekso žaisliuku). Palyginti su ana veikla, patarėja gyvenimo klausimais – gan banalus užsiėmimas.

– Kai laukiausi tavęs, mudu su tavo tėvu pykdavomės taip dažnai, kad kartą neiškentusi palikau jį.

Nustebusi žvelgiu į ją. Kaip čia taip? Kodėl visus keturiasdešimt metų nieko nesu apie tai girdėjusi?

– Rimtai?

Ji linkteli.

– Susipakavau daiktus, pasakiau jam „sudie“ ir išėjau.

– Ir kur nuėjai?

– Iki keliuko galo, – atsako mama. – Buvau devintą mėnesį nėščia. Tai buvo ilgiausias kelias, kurį pajėgiau nukrypuoti nejausdama, kad tuoj iškris gimda.

Susiraukiu.

– Ar būtina taip vaizdingai pasakoti?

– O kaip norėtum, kad vadinčiau, Zoja? Embriono namais?

– Kas buvo paskui?

– Saulė nusileido, ir tavo tėvas atėjo nešinas mano švarkeliu. Pasėdėjom kelias minutes ir grįžom į namus. – Ji gūžteli pečiais. – Paskui gimei tu, ir tai, dėl ko mudu ginčijomės, neteko prasmės. Aš tik noriu pasakyti, kad praeitis – tramplinas į ateitį.

Sukryžiuoju rankas.

– Ar vėl uostei Windex valiklio? – klausiu.

– Ne, tai mano naujausias šūkis. Žiūrėk.

Mamos pirštai ima greitai bėgioti klaviatūra. Geriausias jos patarimas, kada nors duotas man, buvo baigti mašinraščio kursus. Įnirtingai priešinausi. Vidurinėje mokykloje tai buvo profesinio lavinimo dalis. Tuos kursus lankė vaikai, kurie nesimokė papildomų dalykų kaip aš, kurie rūkydavo už mokyklos kampo, ryškiai dažėsi ir klausėsi sunkiojo metalo. Eisitenaivertintižmonių ar mokytis spausdinti? – paklausė mama. Taigi galiausiai tapau viena iš trijų mergaičių, gavusių apdovanojimą už gebėjimą spausdinti septyniasdešimt penkis žodžius per minutę. Žinoma, dabar dirbu ne mašinėle, o kompiuteriu, bet kaskart rašydama kliento įvertinimą mintyse padėkoju mamai, nes ji buvo teisi.

Motina atidaro savo „Facebook“ langą. Ten pamatau jos nuotrauką ir minėtąjį šūkį.

– Jei būtum sutikusi draugauti, būtum žinojusi , kad tai naujasis mano devizas.

– Gal ketini smogti man pasitelkusi socialinių tinklų etiketą? – klausiu.

– Gerai žinau tik tai, kad nešiojau tave devynis mėnesius. Maitinau, rengiau, mokėjau už mokslą koledže. Mudviejų draugystė „Facebook“ tinkle tebūtų menkutis atlygis už visa tai.

– Juk esi mano motina . Tau visai nebūtina tapti mano drauge.

Ji parodo į mano pilvą.

– Tikiuosi, vaikas suteiks tau tiek pat sielvarto, kiek tu suteiki man.

– Beje, o kam tau tas „Facebook“?

– Jis man reikalingas verslui.

Kiek žinau, mano motina turi tris klientus ir nė vienam, regis, neužkliuvo, kad ji – be mokslinio laipsnio, suteikiančio teisę konsultuoti, duoti patarimų ar panašiai, kas šiaip jau derėtų patarėjai. Viena iš klienčių – namisėda motina, vėl norinti pradėti dirbti, bet neturinti jokių gebėjimų, išskyrus tai, kad ant bandelės moka užtepti žemės riešutų sviesto ir atskiria šviesias spalvas nuo tamsių. Kitas klientas – dvidešimt šešerių vaikinas, neseniai susiradęs tikrąją motiną, bet bijantis užmegzti su ja ryšį. Paskutinysis – atsigaunantis alkoholikas, kuriam patinka ramiai pradėti savaitę.

– Patarėja gyvenimo klausimais turi naudotis naujausiomis technologijomis. Dirbti naujoviškai, – sako mama.

– Jei dirbtum naujoviškai, nevartotum šio žodžio. Žinai, apie ką galvoju? Apie kino filmą, kurį matėme praėjusį sekmadienį.

– Man jis nepatiko. Knygoje pabaiga geresnė…

– Ne, aš ne apie tai. Kai bilietų pardavėja paklausė, ar tu pensininkė, paskui visą vakarą nepratarei nė žodžio.

Motina atsistoja.

– Dėl Dievo meilės, ar aš panaši į pensininkę? Skrupulingai dažau plaukus. Turiu treniruoklį. Brajaną Viljamsą iškeičiau į Džoną Stiuartą.

Turiu pripažinti – ji atrodo geriau negu dauguma mano draugių motinų. Jos lygūs plaukai vis dar rudos spalvos, žalios akys – kaip mano, o stilius – madinga eklektika, žmones priverčianti pažvelgti į ją antrą kartą svarstant, ar toji moteris skrupulingai parinko drabužius, ar ieškodama tinkamų išvertė visą savo spintą.

– Mama, – sakau, – būdama šešiasdešimt penkerių tu atrodai jauna ne pagal metus. Tau nereikia jokio „Facebook“, kad tai įrodytum.

Mane kartais stebina, kad žmonės pasiryžę mano motinai mokėti pinigus už jos dalijamus patarimus gyvenimo klausimais. Aš, duktė, priešingai, stengiausi jų vengti. O mama tvirtina, esą klientams daro įspūdį, kad ji pati patyrė skaudžių išgyvenimų. Tai neva didina pasitikėjimą ja. Anot mamos, dauguma patarėjų – tiesiog geri klausytojai, galintys paraginti veikti neryžtingą žmogų. Iš tikrųjų, kokių dar rekomendacijų reikia žmogui, kuris užaugino savus vaikus?