Джоди Пиколт: Kelias namo

Pažvelgiu jai per petį.

– Nemanai, kad turėtum paminėti ir mane? – klausiu. – Kad aš esu tavo tinkamumo dirbti šį darbą įrodymas?

– Būtų juokinga, jeigu tavo vardas atsirastų mano tinklapyje, o nuorodos į tavo tinklapį nebūtų. Bet… – Ji atsidūsta. – Maniškis skirtas tik žmonėms, kurie atsiliepė į kvietimą draugauti.

– Dėl Dievo, mama.

Pasilenkiu ir klaviatūra pradedu rinkti žodžius. Mano pirštai liečia motinos pirštus, o atsikišęs pilvas – jos nugarą. Prisijungiu prie savo tinklapio. Ekrane sušmėžuoja mintys ir informacija apie žmones, su kuriais lankiau mokyklą, apie muzikos terapeutus ar buvusius profesorius, apie koledžo kambario draugę Darsę, su kuria seniai nebendravau. Reikėtų pasikalbėti su ja , – dingteli, bet žinau, kad to nebus. Ji augina dvynukes, abi mergaitės lanko parengiamąją klasę. Matau jas nuotraukoje besišypsančias.

Priimu mamos prašymą draugauti, nors man tai regisi kapituliacija.

– Štai, – sakau. – Dabar patenkinta?

– Labai. Dabar bent žinau, kad prisijungusi galėsiu pamatyti savo anūkės nuotraukas.

– Užuot atvažiavusi mylią iki mano namų, kad pamatytum savo akimis?

– Tai tiesiog principai, Zoja, – atsako mama. – Džiaugiuosi, kad pagaliau nustojai riesti nosį.

– Nieko aš neriečiu, – atšaunu. – Tiesiog nenoriu susipykti iki vakarėlio.

Ketindama atsikirsti mama išsižioja, bet paskui užsičiaupia. Akimirką ji mąsto, mėgindama įžvelgti nežinia kokią klastą, tačiau greitai pasiduoda.

– Kas tau pasakė apie vakarėlį? – pasiteirauja.

– Manau, pastojusi įgijau šeštąjį pojūtį, – atsakau.

Motina minutėlę svarsto.

– Tikrai? – perklausia.

Patraukiu į virtuvę patyrinėti šaldytuvo. Ten randu tris indelius avinžirnių užtepo ir maišelį morkų, taip pat įvairaus neaiškaus maisto plastikiniuose indeliuose.

– Kartais ryte atsibudusi žinau: Maksas pusryčiams užsigeis „Cap’n Crunch“ dribsnių. Arba štai suskamba telefonas ir aš dar neatsiliepusi jaučiu, kad skambini tu.

– Kai laukiausi tavęs, galėdavau nuspėti lietų, – atsako mama. – Mano spėjimai būdavo tikslesni negu orų pranešėjo per ABC žinias.

Įkišu pirštą į avinžirnių užtepą.

– Šiandien atsibudau – visas miegamasis kvepia baklažanų apkepu. Žinai, tuo gardžiuoju, koks gaminamas italų restorane.

Motina išsižioja iš nuostabos.

– Vakarėlis vyks kaip tik tame restorane! Kada prasidėjo ta aiškiaregystė?

– Kai Makso švarke radau kvitą, kad sumokėjo už kvietimus į „Kinko“.

Motina minutę tyli, paskui prapliumpa juoktis.

– O aš jau maniau: įrašysiu tavo nurodytus skaičius, laimėsiu loterijoje ir išvyksiu į kruizą.

– Atleisk, kad tave nuvyliau.

Ji paglosto man pilvą.

– Zoja, net jeigu labai stengtumeisi, tau vis tiek nepavyktų manęs nuvilti.

Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad reagavimas į muziką – tai įrodymas, jog žmogus – ne vien kūnas ir kraujas, o turi ir dvasią. Esą visos reakcijos į išorinius dirgiklius susijusios su evoliucija, troškimu išgyventi. Ranką nuo ugnies atitraukiame, kad nenudegtume. Prieš svarbią kalbą nervinamės todėl, kad dėl adrenalino mūsų kūne prasideda „dvikova“: stoti į mūšį ar sprukti. Tačiau žmonių reakcijos į muziką jokia evoliucija nepaaiškinsi – pavyzdžiui, kodėl pasigirdus muzikai imame taukšenti koja, kodėl norime dainuoti drauge su kitais arba atsistoti ir leistis šokti. Kokia iš to nauda išlikimui? Ogi jokios. Taigi mūsų reakcija į muziką rodo, kad žmogus – ne vien biologinis ir fiziologinis mechanizmas, o kažkas daugiau, kad šitokiu, vieninteliu, būdu mus veikia dvasia. Kitaip tariant, tai įrodymas, kad mes ją turime.

Žaidžiame žaidimus. Išmatuoti Zojos pilvo apimtį, rankinėje surasti piniginę (kas galėjo pamanyti, kad mano mama rankinėje nešiojasi pradelstą sąskaitą už komunalines paslaugas), suporuoti kūdikio kojinytes, o šlykščiausias žaidimas – kai skystu šokoladu apipiltos vaikiškos sauskelnės leidžiamos per rankas ir reikia nustatyti šokolado rūšį.

Tokie žaidimai – ne mano skonio, bet žaidžiu ir aš. Vakarėlį surengė mūsų buhalterė Aleksa, dirbanti ne visą darbo dieną, ji netgi užsikrovė vargą sukviesti svečius: mano motiną, pusseserę Izobelę, Vandą iš „Shady Acres“ slaugos namų, dar vieną slaugytoją iš ligoninės nudegimų skyriaus ir mokyklos konsultantę Vanesą, su kuria šįmet sudarėme sutartį ir muzikos terapija gydome vieną autizmu sergantį devintoką.

Liūdna, kad suėjo paprasčiausios pažįstamos, o ne artimos draugės. Bet kai nedirbu, būname tik dviese su Maksu. O Maksas geriau sutiktų pakliūti po žoliapjove negu nustatinėti šokoladinių išmatų rūšį ant sauskelnių. Jau vien dėl šios priežasties jis – vienintelis draugas, kokio trokštu.

Stebiu, kaip Vanda įdėmiai apžiūrinėja sauskelnes.

– „Snickers“? – spėja ji, bet nepataiko.

Paskui sauskelnes paima Vanesa. Ji aukšta, plaukai trumpi, labai šviesūs, skvarbios mėlynos akys. Mudviem susitikus pirmą kartą Vanesa pakvietė mane į savo kabinetą ir išdrožė pamokslą, esą stojamieji egzaminai į universitetą – tai koledžo tarybos sąmokslas, siekis užkariauti pasaulį, kaskart imant po aštuoniasdešimt dolerių.

– Na? – paklausė ji galiausiai ir nutilo, kad atgautų kvapą. – O ką pasakysite apie save?

– Esu muzikos terapeutė, – atsakiau.

Ji sumirksėjo, tada pavartė savo kalendorių.

– Ak taip, – ištarė. – „Kaplano“ edukacinių kursų atstovas atvyks rytoj.

Dabar Vanesa nė nepažvelgia į sauskelnes.

– Man panašu į „Mounds“, – sako sausai. – Tiksliau, čia du batonėliai.

Pradedu juoktis, bet Vanesos sąmojį supratau, regis, vienintelė. Aleksa priblokšta, kad į jos sumanytus žaidimus nežiūrima rimtai. Mano mama paima sauskelnes iš Vanesos ir pasiūlo:

– O gal pažaiskime „Sugalvok kūdikiui vardą“?

Man sudiegia šoną. Išsiblaškiusi pamasažuoju tą vietą.

Mama pradeda skaityti iš lapo, kurį Aleksa išspausdino, prieš tai pasiraususi internete.

– Liūto jauniklis yra…

Pusseserė kilsteli ranką.

– Liūtukas, – sušunka ji.

– Teisingai! Žuvies jauniklis yra…

– Ikriukas? – spėja Vanesa.

– Mailius, – sako Vanda.

– Kažin, – ginčijasi Izobelė.

– Sakau tau, pasakojo laidoj „Kaip tapti milijonierium“.

Staiga šoną man nudiegia taip stipriai, kad net užima kvapą.

– Zoja! – Mamos balsas atsklinda iš kažin kur toli. Pamėginu atsistoti.

Dvidešimt aštuonios savaitės , – dingteli. – Per anksti.

Vėl dieglys, ir dabar trenkia it elektra. Griūvu ant mamos ir pajuntu šiltą srovę tarp kojų.

– Vandenys, – sušnibždu. – Atrodo, nubėgo.

Tačiau pažvelgusi žemyn pamatau, kad stoviu kraujo klane.

Vakar vakare pirmą kartą su Maksu kalbėjomės apie kūdikio vardą.

– Džoana, – sušnibždėjau, kai jis išjungė šviesą.

– Turiu tave nuvilti, – atsakė jis. – Bet čia – tik aš.

Mačiau, kaip šypsosi tamsoje. Niekada nebūčiau patikėjusi, jog manimi susižavės toks vyras kaip Maksas – aukštas plačiapetis banglentininkas su kupeta šviesių plaukų ant galvos ir tokia miela šypsena, kad net pardavėjos nuleisdavo kainą, o tipiškos viduriniosios klasės motinos, savo vaikus siunčiančios sportuoti, stabtelėdavo prie mūsų keliuko. Mane visada vadino sumania, tačiau niekas, net ir turintis lakią vaizduotę, gražuole tikrai nepavadintų. Esu tiesiog „kaimynė“, mergina, kurios niekas nekviečia šokti, o veidą sunku prisiminti. Kai Maksas pirmą kartą mane užkalbino (tai nutiko per jo brolio vestuves; tąsyk pavadavau pagrindinę grupės dainininkę, negalėjusią atvykti dėl akmens inkstuose), atsisukau manydama, kad kreipiasi į kažin ką kitą. Po kelerių metų jis prisipažino nemokąs bendrauti su merginoms, bet mano balsas anąkart paveikęs jį kaip narkotikas: prasiskverbė į kraujagysles ir suteikė drąsos prieiti prie manęs per penkiolikos minučių pertraukėlę.