Джоди Пиколт: Kelias namo

Jeigu paklaustumėte manęs, kas yra muzika, atsakyčiau: tai prisiminimų kalba.

Vanda, slaugos namų pakaitinė slaugytoja, įteikia man svečio leidimą, nors čionai vaikščiojau ir dirbau visus praėjusius metus.

– Kaip jis šiandien? – klausiu.

– Kaip visada, – atsako Vanda. – Kabo ant šviestuvo ir linksmina žmones šokdamas stepą ir rodydamas šešėlių spektaklį.

Nusišypsau. Poną Dokerį kankina silpnaprotystė. Jau dvylika mėnesių esu jo muzikos terapeutė, bet su manimi jis bendravo tik du kartus. Dažniausiai sėdi ant lovos arba invalido vežimėlyje ir spokso į vieną tašką, į nieką nekreipdamas dėmesio.

Kai prisistatau esanti muzikos terapeutė, daug kas mano, kad ligoniams skambinu gitara, esu atlikėja. Iš tikrųjų aš – fizinės terapijos specialistė, bet, užuot dirbusi prie bėgimo takelio ir turėklų, gydymui taikau muziką. Kai kam nors tai paaiškinu, mano darbas dažniausiai pavadinamas naujųjų amžių nesąmone.

Iš tikrųjų tai tam tikras mokslas. Nuskenavus smegenis matyti, kad muzika tarsi apšviečia galvos smegenų vidurinę prefrontalinę žievę ir sužadina atmintį. Staiga jūs prisimenate vietą, asmenį, įvykį. Stipriausia reakcija į muziką – kai sukeliami ryškiausi prisiminimai; tada smegenų aktyvumas būna didžiausias. Dėl šios priežasties priepuolį turėję pacientai gali pirmiau suvokti dainos žodžius ir tik paskui pradėti kalbėti. Štai kodėl sergantieji Alcheimerio liga vis dar mena savo jaunystės dainas.

Štai kodėl aš iki šiol tebegydau poną Dokerį.

– Ačiū už perspėjimą, – sakau Vandai, tada paimu krepšį, gitarą ir afrikietišką būgnelį.

– Pastatykit, – primygtinai pareikalauja ji. – Jums negalima nešti sunkumų.

– Geriau jau nebūtų jo, – tariu ir paliečiu sau pilvą.

Dvidešimt aštuntą nėštumo savaitę atrodau siaubingai… Žinoma, meluoju. Kad susilaukčiau kūdikio, įdėjau tiek pastangų, jog nėštumą vadinti našta būtų nedovanotina. Pamojuoju Vandai ir einu į salę pravesti dar vieno gydymo kurso.

Paprastai mokau visą grupę slaugos namų pacientų, bet ponas Dokeris – ypatingas atvejis. Jis – vienas iš kompanijos „Fortune 500“ vadovų – dabar gyvena šiuose labai prašmatniuose slaugos namuose, o jo duktė Mim moka už tai, kad dirbčiau su juo kartą per savaitę. Jam greitai aštuoniasdešimt, ant galvos žili gaurai, o gumbuotos rankos tikriausiai pianinu grodavo džiazą.

Kad suvokia, jog mudu esame toje pat fizinėje erdvėje, ponas Dokeris paskutinįsyk leido man suprasti prieš du mėnesius. Aš skambinau gitara ir jis du kartus garsiai sudavė kumščiu į invalido vežimėlio rankeną. Nesu tikra, ar tai buvo mušimas į taktą, o gal mėginimas liepti man liautis, bet jis pataikė į ritmą.

Pasibeldžiu ir atidarau duris.

– Pone Dokeri, – tariu. – Tai aš, Zoja. Zoja Bakster. Gal norėtumėte, kad jums pagročiau?

Slaugytoja jau pasodinusi jį į fotelį, kuriame jis visad tūno ir žiūri pro langą. O gal tiesiog spokso priešais save, nes žvilgsnis niekur nenukreiptas. Jo rankos guli sterblėje lyg omaro žnyplės.

– Gerai! – ištariu vikriai apeidama lovą, televizoriaus staliuką ir stalą, ant kurio stovi nepaliesti pusryčiai. – Ką dainuosim šiandien? – Lukteliu, nors atsakymo sulaukti nesitikiu. – „Tu mano saulės šviesa“ ar „Tenesio valsą“? – Įsispraudusi į tarpą prie lovos, tokį siaurą, kad vos telpa mano pilvas ir muzikos instrumentas, mėginu ištraukti gitarą iš dėklo. Nerangiai uždedu ją sau ant pilvo ir išgaunu kelis akordus. Tačiau kiek pasvarsčiusi padedu instrumentą į šoną.

Tada imu krepšyje ieškoti marako2 – turiu įvairių nedidelių instrumentų, tinkančių tokioms dienoms. Švelniai įspraudžiu barškalą ponui Dokeriui į delną.

– Jei kartais norėtumėte man pritarti. – Paskui tyliai uždainuoju: – Pasikviesk mane į beisbolo rungtynes, pasiimk mane…

Nutylu, nes mudviem svarbu užbaigti žinomą frazę. Viliuosi, kad jis tyliai ištars paskutinį žodį „drauge“. Pažvelgiu į poną Dokerį, bet marakas jo rankoje nė nekrusteli.

– Nupirk man žemės riešutų ir karamelinių kukurūzų spragėsių. Man nesvarbu, jei niekada negrįšiu. – Tyliai barškindama ir dainuodama atsistoju priešais. – Leisk man palaikyti, palaikyti, palaikyti mūsų komandą. Jei jie pralaimės, bus gėda. Nes vienas, du, trys…

Staiga pono Dokerio ranka pakyla, ir marakas pataiko man į lūpą. Pajuntu kraują. Nustembu taip, kad susvirduliavusi žingteliu atatupsta, o akyse pasirodo ašaros. Prispaudžiu rankovę prie prakirstos lūpos, stengdamasi neišsiduoti, kad mane sužeidė.

– Gal aš jus nuliūdinau?

Ponas Dokeris tyli.

Marakas nukrito ant pagalvės.

– Aš tik užeisiu jums už nugaros ir pasiimsiu instrumentą, – sakau ramiai.

Man pajudėjus, jis vėl užsimoja. Šįkart suklumpu, atsitrenkiu į stalą ir apverčiu padėklą su pusryčiais.

– Kas čia vyksta? – sušunka Vanda, įsiveržusi pro duris. Ji žvilgteli į mane, į maistą ant grindų, į poną Dokerį.

– Nieko, – sakau jai. – Mums viskas gerai.

Vanda nužvelgia mano pilvą.

– Ar tikrai?

Aš linkteliu, ir ji išeina iš kambario. Atsargiai atsisėdu ant radiatoriaus prie lango.

– Pone Dokeri, kas jums nepatinka? – paklausiu ramiai.

Kai jis pažvelgia į mane, jo akyse blizga ašaros, o žvilgsnis protingas. Paskui akys pradeda klajoti po kambarį – dėbteli į valdiškas užuolaidas, į pirmosios pagalbos priemones stiklinėje spintelėje už lovos, į plastikinį vandens ąsotį ant naktinio staliuko.

– Viskas, – tvirtai ištaria jis.

Mąstau apie šį žmogų, apie kurį buvo rašyta „Money“ ir „Fortune“ žurnaluose: įpratęs vadovauti tūkstančiams darbuotojų, dienas leidęs ištaigingame kampiniame kabinete plokštėmis apmuštomis sienomis, su prabangiu kilimu ir odine supamąja kėde. Panūstu atsiprašyti jo už tai, kad ištraukiau gitarą ir muzika įsiveržė į jo aptemusį protą.

Nes yra dalykų, kuriuos geriau užmiršti.

Lėlė, kurią tėvo mirties dieną užkasiau prie kaimynų namo, buvo vardu Meilutė Sindė. Užsimaniau jos prieš praėjusias Kalėdas – negalėjau atsispirti rytinėms televizijos reklamoms, rodomoms šeštadieniais tarp animacinių filmukų. Meilutė Sindė galėjo valgyti, gerti ir pasakyti, kad myli.

– Ar ji moka pataisyti karbiuratorių? – pasišaipė tėvas, kai parodžiau jam savo kalėdinį sąrašą. – Ar ji gali išvalyti vonią?

Buvau pagarsėjusi lėlių gadintoja. Manikiūrinėmis žirklutėmis nukirpau savo barbėms plaukus. Nulaužiau galvą Kenui, o mėgindama išsiginti pasakiau, esą jis iškrito iš dviračio krepšio. Tačiau Meilute Sinde rūpinausi kaip savo vaiku. Kiekvieną vakarą paguldydavau į lovelę, stovinčią prie mano lovos, ir apkamšydavau. Kasdien maudydavau. Vežiodavau keliuku pirmyn atgal vaikiškame vežimėlyje, nupirktame sendaikčių turguje.

Tą nelemtą dieną tėtis ketino pasivažinėti dviračiu. Oras buvo gražus, nuo mano dviračio ką tik nuėmė papildomus ratukus. Bet pasakiau jam: noriu pažaisti su Sinde, gal pasivažinėkim kiek vėliau?

– Neblogas planas, Zo, – pritarė tėtis ir pradėjo pjauti žolę už namo. Žinoma, jokio vėliau nebuvo.

Jeigu nebūčiau gavusi Kalėdoms Meilutės Sindės…

Jeigu būčiau sutikusi pasivažinėti, kai jis prašė.

Jeigu būčiau stebėjusi jį, o ne žaidusi su lėle.

Galėjo būti tūkstančiai „jeigu“. Mano manymu, tada tėvas nebūtų miręs. Ir nors buvo jau per vėlu, pasakiau sau: iš tikrųjų niekada nenorėjau tos kvailos lėlės, tai ji – pagrindinė priežastis, kodėl netekau tėvo.