Джоди Пиколт - Kelias namo

– Atmestas? Ką tai reiškia? – klausia Andžela.

– Kaip man paaiškino gydytoja, toks embrionas nėra gyvybingas ir tinkamas nėštumui, todėl klinika ir nutarė nesaugoti.

– Supratau. Ar tada pastojote?

– Taip, – atsakau. – Ir po kelių savaičių persileidau.

– Kas buvo paskui?

– Kai man suėjo trisdešimt septyneri, vėl pradėjome viską iš naujo. Šį kartą turėjau dvylika kiaušinėlių. Šešis pavyko apvaisinti. Du buvo perkelti man, kiti du užšaldyti.

– Ar tada pastojote?

– Taip, bet po aštuoniolikos savaičių vėl persileidau.

– Ar toliau tęsėte apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūras?

Linkteliu.

– Kitam ciklui panaudojome tuos du užšaldytus embrionus. Vienas buvo perkeltas man, vienas žuvo atšildant. Tąkart nepastojau.

– Kiek jums tada buvo metų?

– Trisdešimt devyneri. Žinojau, kad laiko man liko nedaug, todėl pasistengėme gauti dar vieną porciją. Kai man suėjo keturiasdešimt, turėjau dešimt kiaušinėlių. Septyni iš jų buvo apvaisinti. Iš jų trys perkelti man, trys užšaldyti, o vienas atmestas. – Pakeliu akis. – Aš pastojau.

– Ir?

– Buvau laimingiausia moteris pasaulyje, – ištariu tyliai.

– Ar žinojote kūdikio lytį?

– Ne. Norėjome, kad tai būtų staigmena.

– Ar jutote kūdikio judesius?

Net dabar prisimenu tuos lėtus, tingius kūlvirsčius.

– Gal galite apibūdinti, kaip jautėtės būdama nėščia?

– Mėgavausi kiekviena akimirka, – atsakau. – To laukiau visą gyvenimą.

– O kaip Maksas reagavo į jūsų nėštumą?

Andžela liepė man nežiūrėti į jį, bet mano akys vis tiek nukrypsta į Maksą; jis sėdi, ant krūtinės sukryžiavęs rankas. Šalia jo įsitaisęs Veidas Prestonas kartkartėmis kažką pasižymi „Montblanc“ rašikliu.

Kaip mes taip nusiritom? – klausiu savęs, žiūrėdama į Maksą.

Kodėl nepastebėjau to, kai žvelgdama tau į akis prisiekiau būti kartu visą gyvenimą?

Kodėl nesuvokiau, kad vieną dieną pamilsiu kitą?

Kodėl nesupratau, kad vieną dieną imsi neapkęsti manęs tokios, kokia tapau?

– Jis taip pat buvo susijaudinęs, – sakau. – Jis dėdavo mano prie pilvo grotuvo ausines, kad kūdikis galėtų pasiklausyti jo mėgstamiausios muzikos.

– Zoja, ar išnešiojote kūdikį? – klausia Andžela.

– Ne. Dvidešimt aštuntą savaitę kažkas atsitiko. – Pažvelgiu į ją. – Per mano kūdikio garbei surengtą vakarėlį pajutau stiprius sąrėmius ir ėmiau kraujuoti. Stipriai. Gydytojai negirdėjo vaisiaus širdies plakimo. Penkias minutes tyrė ultragarso aparatu, bet man regėjosi, kad tiria penkias valandas. Galiausiai pasakė, kad placenta atsidalijo nuo gimdos. Kūdikis… – Nuryju seiles. – Kūdikis buvo negyvas.

– O tada?

– Reikėjo pagimdyti jį. Taigi man suleido skatinamųjų.

– Ar Maksas buvo šalia?

– Taip.

– Ką tuo metu galvojote?

– Kad tai klaida, – sakau žiūrėdama tiesiai į Maksą. – Kad nepraradau kūdikio, kad jie supras klydę, kai jis gims besispardantis ir verkiantis.

– Kas atsitiko, kai pagimdėte kūdikį?

– Jis nesispardė. Jis neverkė. – Maksas nudelbia akis. – Jis buvo toks mažytis. Dar nebuvo pradėjęs pilnėti. Dar neturėjo nagučių ir blakstienų, bet buvo tobulas. Toks neįtikėtinai tobulas ir toks… toks nejudantis. – Pajuntu, kaip sėdėdama ant liudytojos kėdės palinkstu į priekį ir atkišu rankas, lyg kažko laukčiau. Prisiverčiu atsilošti. – Pavadinome jį Danieliumi, o jo pelenus išbarstėme vandenyne.

Andžela žengia žingsnį prie manęs.

– Kas atsitiko, kai mirė jūsų sūnus?

– Buvo ir daugiau komplikacijų. Kai atsikėliau iš lovos norėdama nueiti į tualetą, man apsvaigo galva ir pradėjo trūkti oro. Ir skaudėjo krūtinę. Paaiškėjo, kad po gimdymo susidarė kraujo krešulys ir pateko į plaučius. Man skyrė heparino, o ištyrę kraują gydytojai nustatė, kad man trūksta antitrombino III – tai reiškia, jog yra polinkis formuotis kraujo krešuliams, o nėštumas mano sveikatos būklę veikiausiai pablogino. Tačiau pirmas klausimas, kurį uždaviau gydytojai, buvo: ar galėsiu turėti kūdikį.

– Koks buvo atsakymas?

– Kad gali vėl atsirasti krešulių. Kad gali būti dar rimtesnių komplikacijų. Bet, jei labai noriu vėl pastoti, galiu pamėginti.

– Ar Maksas pritarė jūsų norui vėl pamėginti susilaukti kūdikio? – klausia Andžela.

– Maniau, taip, – prisipažįstu. – Anksčiau jis visada mane palaikydavo. Bet po apsilankymo pas gydytoją pasakė nebeliksiąs su manimi, nes kūdikio aš trokštu labiau negu bet ko kito pasaulyje, o jam tai nepriimtina.

– O ko jis norėjo?

Pakeliu akis.

– Skyrybų, – atsakau.

– Taigi jūs vis dar buvote neatsigavusi po kūdikio mirties ir po komplikacijų, o jūsų vyras pareiškė, kad nori skirtis. Kaip reagavote į tai?

– Iš tiesų nelabai prisimenu. Manau, išgulėjau lovoje apie mėnesį. Viskas skendėjo migloje. Negalėjau susikaupti. Nieko negalėjau daryti, iš tikrųjų.

– Ką veikė Maksas?

– Jis išsikraustė ir apsigyveno pas savo brolį.

– Kas atstovavo jums per skyrybas?

Patraukau pečiais.

– Mes atstovavome patys sau. Neturėjome nei pinigų, nei turto, todėl neatrodė, kad dėl to gali kilti problemų. Aš vis dar buvau priblokšta, tad beveik neprisimenu, kaip vyko tas teismo procesas. Pasirašiau visus dokumentus, kuriuos gavau paštu, ir tiek.

– Ar skyrybų proceso metu pagalvojote apie tuos tris užšaldytus embrionus? – klausia Andžela.

– Ne.

– Nors vis dar norėjote kūdikio?

– Tuo metu norėjau susilaukti vaiko su vyru, kuris myli mane, – paaiškinu, – Maniau, Maksas iš tiesų myli, bet klydau.

– Ar dabar esate susituokusi?

– Taip, – atsakau. – Su Vanesa Šo. – Jau vien ištarusi jos vardą pajuntu, kad pasidaro lengviau kvėpuoti. – Ji Vilmingtono vidurinės mokyklos konsultantė. Esam seniai pažįstamos, nes ji yra prašiusi manęs padėti vienam jos mokyklos mokiniui, sergančiam autizmu. Paskui vėl susitikom, paprašė padirbėti su kita mokine, linkusia į savižudybę paaugle. Ilgainiui susidraugavome.

– Kaip atsitiko, kad tapote artimesnės?

– Ji išgelbėjo man gyvybę, – sakau tiesiai. – Aš pradėjau stipriai kraujuoti, o ji rado mane gulinčią ir iškvietė greitąją. Po klinikinių tyrimų sužinojau, kad man gimdos gleivinės vėžys ir reikia pašalinti gimdą. Man tai buvo labai sunkus laikotarpis. – Dabar nežiūriu į Maksą. Nežinau, ar jis apie tai girdėjo. – Žinojau, kad jei pašalins gimdą, niekada negalėsiu turėti kūdikio.

– Ar jūsų santykiai su Vanesa pasikeitė?

– Taip. Po operacijos ji rūpinosi manim. Mes dažnai būdavome kartu – susitikdavome, padėdavome viena kitai atlikti smulkius darbus, gamindavome valgį ir panašiai. Ilgainiui aš supratau, kad kai nesu su ja, ilgiuosi jos. Kad ji man patinka labiau negu paprasta draugė.

– Zoja, ar anksčiau buvote turėjusi santykių su savo lyties asmeniu?

– Ne. Suprantu, tai atrodo keista, bet kitas žmogus sudomina tave dėl tam tikrų savybių, – atsakau atsargiai rinkdama žodžius. – Jo akys. Jo šypsena. Tai, kad jis prajuokina tave, kai tau to labiausiai reikia. Dėl to ir pajutau artumą Vanesai. Tai, kad ji moteris… na, tai buvo netikėta, bet iš tikrųjų mažiausiai svarbi lygties dalis.

– Sunku suprasti, nes buvote ištekėjusi už vyro…

Linkteliu.

– Manau, todėl ilgokai užsitęsė, kol suvokiau įsimylėjusi Vanesą. Tiesiog nesupratau to. Anksčiau taip pat turėjau draugių, bet niekada nedingtelėjo, kad norėčiau suartėti su kuria nors fiziškai. Bet kai mūsų santykiai galiausiai tapo tokie , man atrodė, jog tai pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Jei jos nebūtų mano gyvenime, tai prilygtų prašymui liautis kvėpavus oru ir pradėti kvėpuoti vandeniu.