Джоди Пиколт - Kelias namo

– Ar dabar laikote save lesbiete?

– Vadinu save Vanesos sutuoktine. Bet jeigu reikėtų nešioti kokią nors etiketę, kad galėčiau būti su ja visą gyvenimą, tada sakyčiau: taip, esu lesbietė.

– Kas buvo paskui, kai įsimylėjote? – kamantinėja Andžela.

– Persikėliau gyventi į jos namus, o šį balandį susituokėme Fol Riveryje.

– Kada ėmėte kalbėti apie vaikus?

– Per mūsų medaus mėnesį, – atsakau. – Kai man pašalino gimdą, tapo aišku, kad niekada negalėsiu susilaukti vaikų. Bet turiu tris užšaldytus embrionus, taigi savą genetinę medžiagą… Ir partnerę, kurios gimda sveika, kuri galėtų išnešioti kūdikius.

– Ar Vanesa nori pastoti?

– Ji pati pasisiūlė, – atsakau.

– Kas buvo paskui?

– Paskambinau į kliniką ir pranešiau, kad noriu pasinaudoti tais embrionais. Man buvo pasakyta, jog pirmiausia reikia mano sutuoktinio raštiško sutikimo. Bet jie turėjo omenyje ne Vanesą, o Maksą. Todėl nuėjau pas jį ir paprašiau leidimo panaudoti embrionus. Žinojau, kad jis nenori kūdikio, juk kaip tik todėl su manim išsiskyrė. Nuoširdžiai tikėjau, kad jis supras mane.

– Koks buvo jo atsakymas?

– Pažadėjo pagalvoti.

Andžela suneria rankas.

– Ar tuo metu Maksas atrodė pasikeitęs, kitoks negu anksčiau?

Pažvelgiu į Maksą.

– Maksas buvo paprastas vyrukas, banglentininkas, niekada nenešiojo laikrodžio, neturėjo jokios darbotvarkės ir visada pusę valandos vėluodavo. Apsikirpdavo tik kai primindavau, nuolat užmiršdavo į kelnes įsiverti diržą. Kai nuėjau pasikalbėti su juo apie embrionus, jis dirbo sode. Tai fizinis darbas, bet tąkart jis ryšėjo kaklaraištį. Buvo šeštadienis.

– Ar Maksas susisiekė su jumis dėl embrionų?

– Taip, – atsakau kreivai šyptelėjusi. – Gavau pranešimą, kad jis nori juos prisiteisti.

– Kaip pasijutote? – klausia Andžela.

– Buvau pikta. Ir sutrikusi. Jis nenorėjo būti tėvu, pats man sakė. Kiek žinau, po skyrybų netgi nedraugavo su jokia moterimi. Jam nereikia tų embrionų. Tiesiog jis nenori, kad jie atitektų man .

– Kai buvote ištekėjusi už Makso, ar jis buvo nusistatęs prieš homoseksualus?

– Iš tikrųjų nesame apie tai kalbėjęsi, bet anksčiau jis niekada nebūdavo greitas ką nors kritikuoti.

– Kai buvote ištekėjusi, ar dažnai matydavote jo brolį?

– Retai.

– Kaip apibūdintumėte savo santykius su Ridu?

– Mudu dažnai ginčydavomės.

– O su Lide? – klausia Andžela.

Papurtau galvą.

– Aš nesupratau tos moters.

– Ar žinojote, kad Ridas sumokėjo už paskutiniąsias apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūras?

– Ne, kol neišgirdau jo liudijant. Mums tada buvo sunkus laikas, nenutuokėme, iš kur gauti pinigų. Bet vieną dieną Maksas grįžęs namo pasakė, kad viską apskaičiavo ir gaus kreditą be palūkanų. Aš patikėjau juo. – Minutėlę dvejoju, paskui priduriu: – Buvau kvaila , kad patikėjau.

– Ar Maksas kada sakė jums, jog nori atiduoti embrionus broliui ir brolienei?

– Ne. Sužinojau tik kai buvo pateiktas ieškinys.

– Kaip reagavote?

– Negalėjau patikėti, niekada nemaniau, kad jis galėtų taip pasielgti, – atsakau. – Man keturiasdešimt vieni. Net jeigu mano kiaušinėliai būtų šio to verti, draudimas nedengs nevaisingumo gydymo išlaidų. Taigi tie embrionai – vienintelė galimybė turėti savo biologinį vaiką, susilaukti jo su mylimu žmogum.

– Zoja, – vėl kreipiasi Andžela. – Ar judvi su Vanesa aptarėte galimus Makso ryšius su vaikais, jeigu teismas jums atiduotų embrionų globą ir susilauktumėte vaikų?

– Jeigu tik Maksas panorėtų. Kokiems ryšiams jis pasirengęs, tokie ir būtų. Jei jis norėtų dalyvauti auginant kūdikius, mes pritartume, o jei nenorėtų, gerbtume jo sprendimą.

– Taigi… jūs pasiruošusios pasakyti vaikams, kad Maksas – jų biologinis tėvas?

– Žinoma.

– Ir leistumėte jiems bendrauti, kiek tik Maksas norėtų?

– Taip. Be jokios abejonės.

– Kaip jums atrodo, ar ir jūs gausite tokią pat teisę, jeigu teismas atiduos embrionus Maksui?

Pažvelgiu į Maksą, paskui į Veidą Prestoną.

– Dvi dienas girdėjau vien tik apie tai, koks netikęs mano gyvenimo būdas, kokia niekinga esu šitaip gyvendama, – atsakau. – Jie neprileis manęs prie vaikų per patrankos šūvį.

Andžela pažvelgia į teisėją.

– Aš baigiau apklausą, – sako ji.

Per pertrauką su Andžela einame išgerti kavos. Ji neleidžia man vienai vaikščioti po teismo rūmus, bijo, kad nebūčiau iš pasalų užpulta kurios nors iš Veido Prestono grupuočių.

– Zoja, – taria ji, spaudinėdama kavos automato mygtukus, – pasirodėte puikiai.

– Tai buvo lengvoji dalis, – atsakau.

– Tiesa, – pritaria ji. – Dabar Veidas užsipuls jus, kaip Bilas Klintonas – savo stažuotoją. Bet jūs kalbėjote ramiai, sumaniai, kėlėte užuojautą. – Ji paduoda man puoduką ir jau ketina mesti monetas antram, bet tuo metu prieina Veidas Prestonas ir įmeta penkiasdešimties centų monetą.

– Girdėjau, už šį jums nebus užmokėta, advokate, – sako jis. – Tebūnie tai mano auka.

Andžela nekreipia į jį dėmesio.

– Ei, Zoja. Ar žinote, kuo Veidas skiriasi nuo Dievo? – Ji minutėlę patyli. – Dievas nemano esąs Veidas Prestonas.

Kaip visada nusijuokiu iš jos pokšto. Bet šįkart juokas įstringa gerklėje, nes už dviejų pėdų pamatau Ridą, spoksantį į mane, o šalia jo – Lidę Bakster. Turbūt atėjo čionai su Makso advokatu ir dėl tos pačios priežasties, kaip ir aš.

– Zoja, – ištaria ji ir žengia žingsnį į priekį.

Bet tarp mūsų atsistoja Andžela.

– Mano klientė neturi ko jums pasakyti, – atsako už mane.

Tada Lidė pasielgia taip, kaip iš jos tikrai nesitikėjau.

– Bet aš turiu jai kai ką pasakyti.

Nelabai gerai pažįstu Lidę. O ir niekada nenorėjau pažinti. Maksas sakydavo, kad praleidžiu progą susipažinti artimiau, juk ji linksma, šauni, atmintinai moka dialogus iš siaubo komedijos „Pomidorų žudikų puolimas“, bet man atrodė keista, jog šiais laikais moteris laukia iš darbo grįžtančio vyro, kad galėtų paklausti, kaip jam sekėsi, ir paduoti jam vakarienę. Kad geriau pažintume viena kitą, Maksas siūlydavo eiti drauge apsipirkti, bet man regėjosi, jog nė nespėjusi pasiekti parduotuvės nebeturėsiu apie ką su ja kalbėtis.

Tačiau pasirodo, ji šiek tiek pasikeitė. Stebėtina, kad noras gauti svetimus embrionus taip pakoregavo savigarbą.

– Ačiū, bet maldų man jau gana, – tariu jai.

– Ne dėl maldų. Tik… na… – Ji pažvelgia man į akis. – Maksas nenori tavęs įskaudinti.

– Taip, tai tik šalutinis poveikis. Žinoma.

– Suprantu, kaip jautiesi.

Jos drąsa mane stebina.

– Nė trupučio nesupranti . Tu ir aš neturime nieko bendra, – iškošiu pro dantis.

Prasispraudžiu pro Lidę, o Andžela nuskuba paskui mane.

– Savo klientams vedate žavesio pamokas, advokate? – sušunka Veidas.

Koridoriuje mane pasiveja Lidės balsas:

– Mudvi turime kai ką bendra, Zoja, – sako ji. – Abi mylime tuos kūdikius.

Aš sustoju ir atsigręžiu į ją.

– Nori tikėk, nori ne, – tyliai ištaria Lidė, – bet aš visada maniau, kad tu būsi puiki motina.

Andžela paima mane už parankės ir nusitempia koridoriumi.

– Nekreipk į juos dėmesio, – sako ji. – Ar žinai, kuo skiriasi dygliakiaulė nuo Veido Prestono, važiuojančio automobiliu? Dygliakiaulės dygliai gerai matyti.

Bet šį kartą man nepavyksta išspausti šypsenos.