Джоди Пиколт - Kelias namo

– Ko dar nežinau apie tave? – paklausia ir palieka mane vieną prieangyje namų, kurie daugiau nepanašūs į namus.

Visa procedūra tetruko šešias minutes.

Žinau, nes skaičiavau.

Jie papasakojo man apie visus variantus. Apžiūrėjo mane, padarė tyrimus. Davė migdomųjų. Skėtikliais išplėtė makštį ir atidengė gimdos kaklelį. Paskui liepė pasirašyti įvairius dokumentus.

Tai užtruko kelias valandas.

Prisimenu, kaip slaugytoja padėjo man atsigulti ant ginekologinės kėdės. Prisimenu skėtiklio spindesį, kai gydytoja paėmė jį nuo sterilios servetėlės. Prisimenu atsiurbimo prietaiso garsą.

Gydytoja nevadino to kūdikiu. Nevadino ir vaisiumi. Ji pavadino tai audiniu . Prisimenu, užsimerkiau ir galvojau apie popierinę nosinaitę, sumaigytą ir išmestą į šiukšlių dėžę.

Namo važiavome senutėliu mano draugo „Dodge dart“ automobiliu. Uždėjau ranką ant pavarų svirties – maniau, jis delnu apglėbs mano plaštaką. Bet jis tik stumtelėjo ją.

– Zoja, – pasakė. – Netrukdyk vairuoti.

Kai grįžau į bendrabutį, buvo tik antra valanda dienos, bet užsivilkau pižamą ir žiūrėjau serialą „Centrinė ligoninė“. Visą dėmesį sutelkiau į Feliciją ir Friską, tarsi iš to filmo vėliau turėčiau laikyti egzaminą. Ir suvalgiau visą indelį žemės riešutų sviesto.

Bet viduje vis dar jaučiau tuštumą.

Kelias savaites sapnavau košmarus: kad girdžiu vaisių verkiant, kad paskui tą garsą seku iki kiemo už mano bendrabučio, kad mūviu tik pižamos kelnėmis, vilkiu apdriskusiais marškinėliais be rankovių ir pasilenkusi po palange rankomis kasu kietą žemę. Traukiu didelius velėnos gabalus, į akmenis nusilaužau pirštų nagus, bet galiausiai atkasu ją.

Meilutę Sindę, lėlę, kurią užkasiau tą dieną, kai mirė mano tėvas.

Šią naktį negaliu atsipalaiduoti. Girdžiu, kaip Vanesa vartosi lovoje virš manęs, miegamajame antrame aukšte, o kai viskas nutyla, suprantu, jog užmigo. Atsisėdu prie muzikinės elektroninės klaviatūros ir pradedu skambinti. Leidžiu muzikai sutvarstyti mane kaip tvarsčiui. Nata po natos susiuvu save.

Skambinu tol, kol ima skaudėti riešus. Dainuoju, kol mano balsas nusilpsta, kol pajuntu, kad kvėpuoju lyg pro šiaudelį. Paskui nutylu ir kakta atsiremiu į klavišus. Tyla užkloja kambarį it vatinė antklodė.

Tada išgirstu plojimą.

Atsisuku ir pamatau tarpdury stovinčią Vanesą.

– Nuo kada tu čia?

– Jau senokai. – Ji atsisėda šalia manęs. – Jis kaip tik to ir siekia, supranti?

– Kas toks?

– Veidas Prestonas. Jis nori išskirti mudvi.

– Bet aš nenoriu, – prisipažįstu.

– Ir aš. – Vanesa patyli. – Aš gulėjau ir skaičiavau.

– Nenuostabu, kad tavęs taip ilgai nebuvo, – sušnibždu. – Per uoliai skaičiavai.

– Tu su Maksu pragyvenai devynerius metus, o aš planuoju su tavimi nugyventi keturiasdešimt devynerius.

– Tik keturiasdešimt devynerius?

– Neatsikratysi manęs. Ir, beje, tai gražus skaičius. – Vanesa pažvelgia į mane. – Taigi kai tau sueis devyniasdešimt, su manim būsi praleidusi daugiau kaip pusę savo gyvenimo. O su Maksu tegyvenai dešimt procentų savo gyvenimo. Nesuprask manęs klaidingai, bet aš vis dar pavydžiu tau tų devynerių metų, nes jie nepriklausys man, kad ir ką daryčiau. Bet jei nebūtum gyvenusi su Maksu, galbūt dabar nebūtum čia, su manimi.

– Aš nenoriu nuo tavęs nieko nuslėpti, – sakau jai.

– Bet nuslėpei. Aš tave labai myliu, todėl, kad ir ką pasakotum, niekas nepasikeis.

– Aš buvau vaikinas, – sakau rimtu veidu.

– Ei, dviveide! – Vanesa nusijuokia ir pasilenkusi pabučiuoja mane. Ji suima rankomis mano veidą. – Žinau, esi stipri ir viską ištvertum viena, bet nereikia šito. Pasižadu ateity nesielgti kaip beprotė.

Prisislenku ir padedu galvą jai ant peties.

– Ir tu man atleisk, – tariu, ir mano atsiprašymas išties begalinis kaip beribis nakties dangus.

63 Ekscentriškai besielgiantis garsus amerikiečių rašytojas, gėjus.

64 Evangelija pagal Matą, 7, 12.

VANESA

Mano mama sakydavo, kad lūpų nepasidažiusi moteris – kaip tortas be glajaus. Mama kojos nekeldavo iš namų nepasidažiusi mėgstamiausiais „Daugiau nei amžinybė“ dažais. Kaskart, kai į vaistinę eidavome aspirino, tamponų ar vaistų nuo astmos, ji nusipirkdavo dar kelias tūbeles ir paslėpdavo viename iš tualetinio staliuko stalčių; jis visad buvo pilnas mažų sidabrinių tūbelių. Nemanau, kad lūpų dažus gaminanti įmonė jų pritrūktų, – sakydavau mamai, bet ji vis tiek pirko. O 1982 metais „Daugiau nei amžinybę“ nustojo gaminti. Laimė, mama sukaupė tiek tūbelių, kad būtų užtekę beveik dešimtmečiui. Kai ji pateko į ligoninę, gaudavo tiek skausmą malšinančių vaistų, kad negalėdavo prisiminti savo susikurtos mantros, bet lūpos beveik visada būdavo padažytos. Kai išleido paskutinį atodūsį, ant jos lūpų buvo „Daugiau nei amžinybė“.

Ji būtų pasišaipiusi, kad esu jos kosmetikos angelas sargas, nes nuo pat vaikystės nė nežvilgtelėjau jos blakstienų tušo pusėn. Kitoms mažoms mergaitėms patikdavo stebėti, kaip jų mamos vonios kambaryje virsta meno kūriniais, o aš ant savo veido nepakęsdavau nieko, išskyrus muilą. Ir tik vienintelį kartą leidau mamai prisiartinti su kosmetiniu akių pieštuku – paprašiau man virš lūpos nupiešti Gomeso Adamso iš „Adamsų šeimynėlės“ ūsus mokyklos vaidinimui.

Pasakoju apie tai todėl, kad dabar, septintą valandą ryto, Zojos kosmetiniu pieštuku ryškinu sau akis. Darau grimasas veidrodyje – dažausi lūpas „Hot Tamale“ dažais. Jei Veidas Prestonas ir teisėjas O’Nilas pageidauja matyti tradicinę moterį, tokią, kuri sėdi namie, lakuojasi nagus ir kepa kepsnius vakarienei, tapsiu ja… aštuonioms valandoms.

(Na, turėčiau segėti ir sijoną. Bet to nebus .)

Atsilošiu, nes akyse pradeda mirgėti (juk labai sunku nepradėti žvairuoti žongliruojant skystu kosmetiniu pieštuku), ir veidrodyje atidžiai apžiūriu rezultatą.

Į vonios kambarį įžengia apsimiegojusi Zoja. Ji atsisėda ant nuleisto klozeto dangčio, pažvelgia į mane ir keliskart sumirksi.

Paskui apstulbusi aikteli.

– Kodėl atrodai kaip baisus klounas?

– Iš tikrųjų? – sakau ir pirštais patrinu skruostus. – Per daug skaistalų? – Susiraukusi vėl pažvelgiu į veidrodį. – Norėjau būti panaši į žavią šeštojo dešimtmečio moterį. Į Keitę Peri65.

– O tapai panaši į transvestitą iš siaubo komedijos, – atsako Zoja. Ji atsistoja, tada ant dangčio pasodina mane. Paima makiažo valiklį, sudrėkina juo vatos gumuliuką ir nuvalo man veidą. – Ir kodėl staiga sugalvojai pasidaryti makiažą?

– Tik norėjau atrodyti… moteriškesnė, – tariu.

– Nori pasakyti, nepanaši į lesbietę? – pataiso mane Zoja. Ji įsiremia rankomis į šonus. – Žinai, Nese, be tų tepalų ant veido atrodai puikiai.

– Todėl ir susituokiau su tavimi, o ne su Veidu Prestonu.

Zoja pasilenkia ir toliau valo skaistalus man nuo skruostų.

– O aš esu čia dėl to, kad…

– Turi blakstienų suktuką, – šypsodamasi užbaigiu sakinį. – Susituokiau su tavimi dėl tavo „Shu Uemura“.

– Liaukis, – tarsteli Zoja. – Verti mane jaustis nesmagiai. – Ji kilsteli man smakrą. – Užsimerk.

Ir ima iš naujo dažyti man veidą. Leidžiu netgi užriesti blakstienas, nors tuo metu beveik nieko nematau. Galiausiai Zoja liepia man išsižioti ir padažo lūpas.

– Baigta, – praneša.

Maniau, kad tapau panaši į vyrą, vilkintį moteriškais drabužiais, bet išvystu visai ką kitą.