Джоди Пиколт - Kelias namo

– Ponia Viks, – kreipiasi teisėjas. – Čia ne teatro scena. Gal galėtume tęsti posėdį?

Rankoje laikydama stiklinę Dara pažvelgia į jį. Ant liudytojo pulto stovi puspilnis ąsotis su vandeniu.

– Ar žinote, gerbiamas teisėjau, kad vanduo jaučia teigiamą ir neigiamą energijas?

– Iš kur man žinoti, ką tas vanduo jaučia? Nebent drėgmę, – sumurma teisėjas.

– Daktaras Masaru Emotas, garsus japonų mokslininkas, tyrė vandenį, – nepatenkinta sako Dara. – Jeigu prieš jam užšąlant žmogaus mintys bus teigiamos, vandens kristalai bus gražūs. Arba negražūs, jeigu mintys neigiamos. Taigi jei vandenį veiks teigiami dalykai, pavyzdžiui, graži muzika, mylinčių žmonių nuotraukos ar padėkos žodžiai, užšaldžius jį, pro mikroskopą pamatysite simetriškus kristalus. Bet jeigu uždėsite plokštelę su Hitlerio kalba, rodysite vandeniui žmogžudystės aukų nuotraukas ar sakysite „nekenčiu tavęs“, užšaldžius kristalai bus nelygūs ir išsiklaipę. – Ji pažvelgia į teisėją. – Vanduo sudaro daugiau kaip šešiasdešimt procentų mūsų kūno. Jeigu teigiamos ar neigiamos mintys daro įtaką tai mažai vandens stiklinei, įsivaizduokite sau, kaip jos veikia mus visus, sėdinčius čia.

Teisėjas perbraukia delnu sau per veidą.

– Ponia Moreti, kadangi tai jūsų liudytoja, turbūt neprieštarausite, jog ji garbins vandenį?

– Ne, gerbiamas teisėjau.

– O jūs, pone Prestonai?

Šis suglumęs papurto galvą.

– Atvirai kalbant, nežinau, ką ir sakyti.

Dara paniekinamai prunkšteli.

– Jei norit žinoti, vandeniui nuo to tik geriau.

– Galite kalbėti, ponia Viks, – paragina teisėjas.

Dara pakelia stiklinę.

– Jėga, – ištaria iškilmingai. – Išmintis. Tolerancija. Teisingumas.

Tai atrodo ir manieringa, ir kvaila, žodžiu, Naujasis amžius. Bet prikausto visų dėmesį. Kas iš mūsų, nesvarbu, kuo tikime, priešintųsi toms vertybėms?

Dara palenkia stiklinę ir išgeria vandenį iki paskutinio lašelio. Tada pažvelgia į teisėją O’Nilą.

– Štai. Ar manot, kad tai blogai?

Prie liudytojo pakylos prieina Andžela. Ji vėl įpila vandens į Daros stiklinę – ne iš įpročio, o todėl, kad žino: dabar visi susimąstys, ką kalbėti vandeniui, kad šis pasikeistų. Panašiai būna, kai kambaryje vaikštinėjantis mažylis neleidžia įsisiūbuoti nepadoriam pokalbiui.

– Gal galite prisistatyti ir pasakyti savo adresą – protokolui?

– Dara Viks. Gyvenu Vilmingtone, Renfru aukštumos gatvėje, numeris penki tūkstančiai devyni šimtai vienas.

– Kiek jums metų?

Dara išbąla ir pažvelgia į Andželą.

– Ar tai būtina?

– Deja, taip.

– Šešiasdešimt penkeri. Bet jaučiuosi penkiasdešimties.

– Ar toli gyvenate nuo savo dukters ir Vanesos Šo?

– Dešimt minučių kelio, – atsako Dara.

– Ar turite vaikaičių?

– Kol kas ne. Bet… – Ji pabeldžia krumpliu į medinę liudytojo pakylą.

– Kaip suprantu, laukiate, kuo visa tai baigsis, tiesa?

– Juokaujate? Aš būsiu geriausia močiutė pasaulyje.

Andžela atsistoja priešais liudytojo pakylą.

– Ponia Viks, ar pažįstate Vanesą Šo?

– Taip. Ji susituokusi su mano dukra.

– Ką manote apie jų santykius?

– Manau, – sako Dara, – kad mano duktė dabar laiminga, o man tai svarbiausia.

– Ar jūsų duktė visada buvo laiminga, gyvendama santuokoje?

– Ne. Ji buvo labai nelaiminga, kai pagimdė negyvą kūdikį ir kai skyrėsi. Atrodė kaip zombė. Dažnai lankiau Zoją, o ji kaskart vilkėdavo tais pačiais drabužiais. Nieko nevalgė. Nesitvarkė. Nedirbo. Neskambindavo gitara. Tik miegodavo. O kai nemiegodavo, atrodydavo, kad miega.

– Kada ji pasikeitė?

– Kai ėmė mokyti vieną mergaitę iš Vanesos mokyklos. Zoja ir Vanesa ėmė kartu vaikščioti pietauti, eidavo į kiną, į meno festivalius, sendaikčių turgų. Labai džiaugiausi, kad Zoja turi su kuo pasikalbėti.

– Kada sužinojote, kad Zoja ir Vanesa yra daugiau negu draugės?

Dara linkteli.

– Vieną dieną jos atvažiavo pas mane, ir Zoja pasakė norinti pranešti kai ką svarbaus. Ji buvo įsimylėjusi Vanesą.

– Kaip reagavote?

– Sutrikau. Noriu pasakyti, žinojau, kad Vanesa tapo geriausia Zojos drauge. Bet tąkart Zoja pranešė, jog kraustosi pas ją gyventi ir kad yra lesbietė.

– Kaip jautėtės?

– Buvau pritrenkta. – Dara kiek patyli. – Aš ne prieš homoseksualus, bet niekada nemaniau, kad mano duktė bus lesbietė. Galvojau apie vaikaičius, kurių neturėsiu, apie tai, ką draugai šnibždėsis man už nugaros. O paskui supratau, kad liūdžiu visai ne dėl to, jog Zoja įsimylėjo Vanesą. Tiesiog aš, motina, niekada nebūčiau linkėjusi dukrai tokio kelio. Nė vieni tėvai nenori, kad jų vaikas visą gyvenimą grumtųsi su siaurakakčiais.

– O ką dabar manote apie dukters santykius?

– Kiek matau būdama su jomis, Zoja ir Vanesa laimingos. Jos man primena Romeo ir Džuljetą. Tik Romeo nėra, – priduria. – Ir pabaiga daug laimingesnė.

– Ar jums nekyla dvejonių dėl to, kaip jos augins vaikus?

– Neįsivaizduoju geresnių namų vaikui.

Andžela pasisuka šonu.

– Ponia Viks, jei tai priklausytų nuo jūsų… Su kuo Zoja turėtų auginti vaikus – su Maksu ar su Vanesa? Kas jums būtų priimtiniau?

– Prieštarauju, – įsiterpia Veidas Prestonas. – Čia grynas spėliojimas.

– Na na, pone Prestonai, – tarsteli teisėjas. – Prisiminkit vandenį. Leidžiu kalbėti.

Dara pažvelgia į Maksą, sėdintį prie ieškovo stalo.

– Man sunku atsakyti, bet štai kas: Maksas paliko mano dukterį. – Ji pasisuka į mane ir priduria: – O Vanesa nepaliks.

Baigusi kalbėti Dara atsisėda šalia ir paima mane už rankos.

– Ir kaip man pavyko? – klausia.

– Pasirodei kaip profesionalė, – atsakau.

Ir tai tikra tiesa. Per kryžminę apklausą Veidas Prestonas neturėjo prie ko prikibti. Atrodė, kad jis iš patrankos šaudo į žvirblius, griebiasi šiaudo.

– Praktikavausi. Nemiegojau visą naktį, derinau energinius centrus.

– Matau, – atsakau, nors nenutuokiu, apie ką ji čia. Pažvelgiu į Darą. Ant jos riešo – magnetinė apyrankė, ant kaklo – odinis maišelis-talismanas, gydomieji kristalai. Kartais net stebiuosi, kaip Zojai pavyko užaugti kitokiai.

Bet tą patį galima pasakyti ir apie mane.

– Gaila, kad mano mama nepažinojo jūsų, – sušnibždu.

Iš tiesų tai reiškia: O, kad mano mama būtų buvusi tokios geros širdies .

Daktarė Ana Foršet, vaisingumo klinikos direktorė, atvyko nešina plastikine dėže nuo pieno, pilna prikrauta dokumentų – Zojos ir Makso ligos istorijų; dabar sekretorė advokatams ir teisėjui išdalija jų kopijas. Žili daktarės plaukai siekia juodo kostiumėlio apykaklę, ant grandinėlės kabo dryžuoti skaitymo akiniai.

– Pažįstu Baksterius nuo du tūkstančiai penktųjų, – prabyla ji. – Kaip tik tada jie kreipėsi į mus, nes norėjo susilaukti kūdikio.

– Ar jūsų klinika jiems padėjo? – klausia Andžela.

– Taip, – atsako daktarė Foršet. – Mes suteikėme jiems dirbtinio apvaisinimo paslaugas.

– Gal galite apibūdinti tą procesą?

– Pirmiausia vyksta pasirengimo darbai – atliekama daug tyrimų nevaisingumo priežasčiai nustatyti. Tada remdamiesi jais skiriame gydymo kursą. Baksterių atveju ir Maksas, ir Zoja turėjo vaisingumo problemų. Todėl teko įšvirkšti Makso spermos į Zojos kiaušinėlius. Zoja, savo ruožtu, buvo gydoma hormonais, todėl subrendo daug kiaušinėlių. Reikiamu metu jie buvo paimti ir apvaisinti Makso sperma. Pavyzdžiui, per pirmąjį ciklą Zoja turėjo penkiolika kiaušinėlių, iš kurių aštuoni buvo sėkmingai apvaisinti. Iš jų du atrodė gana geri, kad būtų perkelti Zojai, o kiti trys buvo užšaldyti kitam ciklui.