Джоди Пиколт - Kelias namo

Tačiau man įstrigo tik pirmoji jo kalbos dalis.

– Zoja niekada prie nieko nepriekabiautų. Tai netiesa.

– Visai nesvarbu, tiesa ar ne, – įsiterpia Benas. – Svarbu tai, kad teisėjas išgirs tuos kaltinimus.

– Bet tai neteisinga. Zoją gali išmesti iš darbo…

Veidas numoja ranka, tarsi vaikytų uodus.

– Maksai, brangusis, – taria jis. – Džiaukis pergale.

ZOJA

– Prašau, patvirtinkit man, kad nepažįstate mergaitės vardu Liusė Diubua, – sako Andžela.

Mintyse išsyk išvystu Liusę: ilgais rausvais plaukais, nukramtytais nagais, randuotomis rankomis.

– Ar jai kas atsitiko?

– Nežinau. – Andželos balse pajuntu įtampą.

– Ar nieko nenorite man papasakoti?

Vanesa prisitraukia kėdę ir atsisėda šalia manęs. Mes esame tame pačiame kambarėlyje, kuriame buvome vakar, tik dabar už lango lyja lietus. Pasaulis lauke atrodo ryškus ir gražus, žolė tokia žalia, kad į ją žiūrint net skauda akis.

– Tą mergaitę kamuoja depresija, – Andželai paaiškina Vanesa, tada paliečia man ranką. – Regis, prieš dvi dienas sakei, kad mergaitė atrodė labai nuliūdusi.

– Ji kalbėjo apie savižudybę. O Viešpatie, juk ji nenusižudė, tiesa?

Andžela papurto galvą.

– Jos tėvai jus, Zoja, kaltina lytiškai priekabiavus prie mergaitės.

Sumirksiu. Gal blogai išgirdau?

– Ką?

– Jie sako, kad taip nutiko du kartus.

– Tai juokinga! Mudviejų santykiai – tik darbiniai! – Pasisuku į Vanesą. – Nagi, patvirtink.

– Tą mergaitę kamuoja asmenybės sutrikimai, – paaiškina Vanesa. – Taigi to, ką Liusė kalba, negalima imti už gryną pinigą.

– Užtat mums gali labai pakenkti tai, kad kažkokia Greisė Belivo matė tą mergaitę ir jus, Zoja, dviprasmiškoje situacijoje ir veikiausiai patvirtino tai raštu.

Jaučiuosi taip, lyg tuoj subyrėsiu.

– Kas, po velnių, ta Greisė Belivo?

– Matematikos mokytoja, – atsako Vanesa. – Abejoju, ar kada buvai su ja susitikusi.

Atminty šmėsteli mokytoja trumpais juodais plaukais – įkiša galvą į klasę baigiantis pamokai, po jaudinančio mudviejų su Liuse pokalbio. Mano ranka tuo metu lėtai masažuoja mergaitei nugarą.

Noriu pasakyti: Bet ji verkė .

Jūs ne taip supratote .

Skambinau Liusei havajietiška gitara. Pasakiau jai: tu neįsileidi manęs į savo širdį tik todėl, kad aš negalėčiau įsileisti tavęs . Pasakiau jai, kad niekada jos nepaliksiu. Niekada.

– Mergaitė tvirtina, kad prisipažinote jai esanti lesbietė, – sako Andžela.

– Palaukit. – Vanesa papurto galvą. – O kas to nežino po viso to šurmulio žiniasklaidoje? Kad ir kas tai būtų, kad ir ką jis turi prieš Zoją, viskas suklastota.

– Iš tiesų pasakiau jai, kad esu lesbietė, – prisipažįstu. – Kai buvom susitikusios paskutinį kartą. Aš – muzikos terapeutė, todėl man labiausiai rūpi gydymas, bet ji buvo labai nusiminusi dėl to, ką pastorius Klaivas kalbėjo apie homoseksualumą. Ji vėl prakalbo apie savižudybę ir… Nežinau… Man dingtelėjo, kad gal ir ji abejoja savo lytine orientacija, bijo, kad šeima ją atstums. Maniau, gal mano prisipažinimas padėtų jai suvokti, jog kažkas, ką ji gerbia, – žmogus, panašus į mane, tebūnie lesbietė, – linki jai vien gero. Norėjau, kad ji turėtų į ką įsikibti, o ne ketinau pamokslauti, ką ji tikriausiai nuolat girdi bažnyčioje.

– Ji lanko pastoriaus Klaivo bažnyčią? – klausia Andžela.

– Taip, – atsako Vanesa.

– Ką gi. Štai ir išaiškėjo paslaptis, iš kur pastorius Klaivas gavo šią sensacingą žinią.

– Vadinasi, kaltinimas viešai dar nepareikštas? – klausia Vanesa.

– Dar ne, – atsako Andžela. – Ir, tik pamanykit, Veidas sako galįs įtikinti jos šeimą laikyti tai paslaptyje. Tikriausiai kuris nors iš Liusės namiškių nuėjo pas pastorių. Galbūt net atsivedė Liusę.

Tai ne berniukas , – sakė Liusė.

Vadinasi, mergaitė.

Ar tai aš? Gal ji jaučia man daugiau negu draugystę? Gal ką nors pasakė, padainavo, kažin ką parašė – ir jos tėvai tai suprato klaidingai?

O gal ir ne. Gal Liusė tiesiog išdrįso prisipažinti, kad yra… O tada jos tėvai viską iškreipė, nes nenorėjo to pripažinti? Todėl ir pasirinko melą.

– Kaip atrodo jos motina? – klausia Andžela.

Vanesa pažvelgia į ją.

– Nuolanki. Po vyro padu. Niekada nebuvau jo sutikusi.

– Ar Liusė turi brolių ir seserų?

– Trys jaunesnės seserys, nuo vienuolikos iki keturiolikos metų, – atsako Vanesa. – Regis, tai antroji jos santuoka. Liusės biologinis tėvas mirė, kai ji dar buvo kūdikis.

Pasisuku į Vanesą.

– Juk tu tiki manim, tiesa? Juk žinai, niekada taip nepasielgčiau.

– Aš tikiu jumis, – sako Andžela. – Gal patikės netgi teisėjas. Tačiau teks iškęsti visą teismo pragarą. Tas melagingas pareiškimas atsidurs visuose laikraščiuose. Ir net jeigu byla baigsis jūsų naudai, visi ilgai prisimins, kuo buvote kaltinama.

Atsistoju.

– Man reikia pasikalbėti su Liuse. Jei galėčiau…

– Nedrįskit net prisiartinti! – sušunka Andžela. – Negi nesuprantat, kokią paslaugą padarytumėt Veidui?

Priblokšta užsičiaupiu ir klesteliu ant kėdės.

– Jums reikia daug ką apmąstyti, Zoja, – sako Andžela. – Gal ir gausite tuos embrionus, bet tai jums gali kainuoti karjerą.

Andžela paprašo vienos dienos pertraukos – nori suvirškinti naują informaciją. Mama, Vanesa ir aš nusileidžiame tuo pačiu tarnybiniu liftu ir išsprunkame į automobilių aikštelę. Tik šį kartą nesidžiaugiame pergudravusios priešininką, o norim pasislėpti.

Kai tik atsiduriame lauke, mama paprašo:

– Pasivaikščiok su manim.

Mes esame už teismo pastato, prie pat krovinių aikštelės. Pasakau Vanesai, kad susitiksime prie automobilio, ir paskui mamą einu prie didelio žalio šiukšlių konteinerio. Čia rūko dvi moterys vasarinėmis suknelėmis; abi atrodo panašios į dešreles apvalkale.

– Dveinas kvailys, – sako viena iš jų. – Tikiuosi, kai grįš, pasakysi, kad dingtų tau iš akių?

– Atsiprašau, – į moteris kreipiasi mama. – Mes čia norėtume pasikalbėti. Vienos.

Moterys nustebusios dėbteli į ją, bet pasišalina.

– Dirbdama kelionių agentūroje sužinojau, kad gaunu keturiais tūkstančiais dolerių mažiau už Hadą Slouną. Prisimeni?

– Lyg ir, – atsakau. Tuo metu man buvo gal dvylika metų. Prisimenu, kaip mama sakė, kad streikas yra streikas, net jei profsąjungoje esi vienintelis narys.

– O prisimeni, ką padariau, kai darželyje, tavo grupėje, buvo skaitoma knyga „Jei vadovaučiau cirkui“? Aš pasipiktinau, nes ten buvo kalbama apie žiaurų elgesį su gyvūnais.

– Taip.

– Turbūt supranti, kad aš pirmoji išeisiu į gatvę su plakatu, jei reikės paremti politikę moterį, – kalba mama.

– Neabejoju.

– Tiesiog noriu priminti tau, kad aš esu kovotoja.

Pažvelgiu į ją.

– Manai, turėčiau susiremti su Veidu Prestonu?

Mama papurto galvą.

– Ne, Zoja. Manau, tau reikia pasitraukti.

Nustebusi spoksau į ją.

– Siūlai leisti tos mergaitės šeimai skleisti apie mane melą? Nesipriešinti?

– Ne. Galvoju tik apie tave ir kas tau būtų geriausia. Mieloji, žmonės mažame mieste – o Rod Ailandas toks ir yra, – prisimena viską. Bet netiksliai. Vieno tavo klasės draugo motina buvo įsitikinusi, kad tavo tėvas mirė nuo širdies smūgio, kai miegojo su meiluže.

– Tėtis turėjo meilužę? – išsigąstu.

– Tas ir yra, kad neturėjo. Bet ta moteris įsikalė sau į galvą kaip tik tai. Ir net jeigu tu pasielgei teisingai apkabindama tą mergaitę, nes ji verkė, net jeigu tu – vienintelis žmogus, kuris su ja elgiasi draugiškai, kad ir kokia ji būtų, šios bendruomenės žmonės prisimins ne tai. Tave dar ilgai prisimins kaip priekabiavusią prie savo mokinės. – Mama apkabina mane. – Atiduok Maksui embrionus. Ir eik į priekį. Tu juk turi gražią partnerę, ji gali susilaukti vaikų. O tu turėsi savo muziką.