Джоди Пиколт - Kelias namo

Galvoju apie tai, ką pasakė toji mergaitė. Gal nepagrįstas jos kaltinimas susijęs su Liusės netradicine lytine orientacija ir tėvų nenoru to pripažinti? O gal aš klaidingai supratau jos žodžius? Galbūt ji neabejoja savo orientacija, galbūt tai tik mano vaizduotė? O aš nežinia kodėl susiejau tai su teismu ir savo mintis išliejau ant tuščios drobės, kokia iš tikrųjų yra Liusė.

Ištraukiu gitarą iš dėklo ir vėl įsitaisau ant automobilio priekio. Mano pirštai paliečia grifą ir tingiai ima judėti aukštyn žemyn lyg seno meilužio kaklu, o kita ranka brauko per stygas. Staiga tarp stygų pamatau plazdant kažką šviesaus. Atsargiai ištraukiu popieriaus lapelį stengdamasi, kad neįkristų į gitaros angą.

Tai dainos „Bevardis arklys“ akordai. Užrašyti mano ranka. Tą dainą mokėmės su Liuse ir aš daviau jai šitą lapelį.

Kitoje lapelio pusėje žaliu rašikliu nupieštos penkios lygiagrečios linijos. Penklinė. O prie takto brūkšnio nubrėžtos dvi it geležinkelio bėgiai pakrypusios linijos.

Nežinau, kada Liusė šitai nupiešė, bet tai buvo jos žinutė. Iš visų muzikos simbolių ji pasirinko cezūrą.

Muzikoje cezūra – tai pauzė.

Trumpa pauzė, tyla, kai sustoja laikas.

O po jos, dirigentui davus ženklą, melodija ima lietis toliau.

MAKSAS

Kitą rytą teisme Andželos Moreti lūpos sučiauptos stipriai kaip omaro žnyplės.

– Gerbiamas teisėjau, mano klientė atsiima ieškinį, – sako ji. – Mes prašome leisti nenaikinti embrionų, kaip numatyta sutartyje, o atiduoti juos Makso Baksterio globai.

Teismo salėje pasigirsta plojimai. Benas žvilgteli į mane ir išsišiepia. O man norisi vemti.

Taip jaučiuosi nuo vakar vakaro. Nuo pat tos minutės, kai Zoja išrūko iš kiemo. Grįžau į namą mirkčiodamas nuo šviesos, kuri staiga ėmė mane akinti, ir Ridui su Lide pranešiau, kad Zoja pasiduoda.

Prieangyje Ridas kilstelėjo Lidę į orą ir pradėjo sukti ratu.

– Ar žinai, ką tai reiškia? – išsišiepęs iki ausų paklausė jis. – Ar žinai?

Ir staiga man viskas pasidarė aišku. Vadinasi, turėsiu tyliai kiūtoti šalia ir stebėti, kaip Lidė pilnėja, joje augant mano kūdikiui. Ridas dalyvaus gimdyme, o aš sėdėsiu laukiamajame. Jie vis labiau mylės tą kūdikį, o aš, trečias nereikalingas, tik žvelgsiu iš šalies.

Lidė atrodė nepaprastai laiminga. Ji dar nebuvo nėščia, o skruostai jau įraudę, plaukai švytėjo.

– Reikia atšvęsti, – pasakė Ridas ir paliko mudu vienus.

Žengiau žingsnį prie Lidės, paskui dar vieną.

– Ar tikrai to nori? – sušnibždėjau.

Tuo metu grįžo Ridas, ir mes atsitraukėme vienas nuo kito.

– Sveikinu, sese, – pasakiau ir pabučiavau Lidę į skruostą.

Ridas laikė rankose atkimštą putojančio šampano butelį ir dvi taures, o į kišenę buvo įsikišęs butelį nealkoholinio alaus. Aišku, alus skirtas man.

– Išgerk iki dugno, – pasakė jis žmonai. – Greitai gersi tik sojų kokteilius ir folio rūgštį. – Ridas padavė man nealkoholinį alų. – Siūlau tostą. Už nuostabią būsimą mamą!

Išgėriau už Lidę. Kaip kitaip.

Ridas vėl pakėlė taurę.

– Už Veidą! – ištarė. – Už Liusę!

Sutrikęs pažvelgiau į jį.

– Kas ta Liusė?

– Klaivo Linkolno podukra, – paaiškino Ridas. – Zoja pasirinko netinkamą mergaitę. Nereikėjo kišti prie jos nagų. – Jis ištuštino savo taurę, o aš prie alaus nė neprisiliečiau. Pastačiau butelį ant laiptų pakopos ir žengiau laukan.

– Noriu įkvėpti oro, – tarstelėjau.

Lidė žingtelėjo prie manęs.

– Gal galiu eiti kartu?

Bet aš tik kilstelėjau ranką. Vos įžiūrėdamas kelią nuėjau į pavėsinę, kurioje ką tik kalbėjausi su Zoja.

Pastoriaus Klaivo žmoną buvau sutikęs šimtus kartų. Taip pat ir tris jo dukteris. Jos, visos keturios, stovėdavo ant pakylos ir giedodavo. Visos trys mergaitės dar nebuvo sulaukusios paauglystės ir, kiek prisimenu, nė vienos iš jų vardas nebuvo Liusė.

Bet buvo dar vienas vaikas – šeimos gėda. Toji mergaitė kankindavosi verčiama sėdėti pamaldose ir niekada po jų nepasilikdavo. Jei Liusė – ne pastoriaus dukra, o podukra, vadinasi, jos pavardė yra ne Linkoln. O Zojai turbūt nė į galvą nešovė, kad mergaitė gali turėti ką nors bendra su Klaivu Linkolnu.

Gal ši mergaitė atėjo pas Zoją ieškodama pagalbos? Nes buvo sunerimusi, jog galbūt yra lesbietė? Gal ji mėgino pasakyti apie tai motinai ir patėviui? O šis iškart apkaltino Zoją, neva ši nori suvilioti jo podukrą. Nes kitoks paaiškinimas galėtų pakenkti jam pačiam.

Arba gal pastorius Klaivas privertė podukrą apkaltinti Zoją? Jis žino, kad mums teisme reikia rimto ginklo, žino ir tai, kad ta pergalė būtų svarbus kasdien jo skelbiamų tiesų patvirtinimas. Ar tik jis nepavertė Zojos atpirkimo ožiu, kad laimėčiau aš? Kad laimėtų jis pats ?

Ilgai sėdėjau susiėmęs galvą rankomis, stengdamasis suvokti, kodėl taip atsitiko. Galų gale supratau: iš tikrųjų tos priežastys visai nėra svarbios.

Reikšminga tik tai, kad toks kaltinimas apskritai buvo mestas.

Teisėjas O’Nilas pažvelgia į Zoją. Toji sėdi įbedusi akis į stalą.

– Ponia Bakster, ar atsisakote savo noru ir laisva valia? – pasiteirauja.

Zoja nieko neatsako.

Už jos sėdinti Vanesa kilsteli ranką ir paliečia Zojai petį. Tai įprastas gestas, bet aš išsyk prisimenu dieną, kai abi jas pirmąkart pamačiau prekybos centro aikštelėje. Petį paliečiame iš įpročio, kai norime nuraminti mylimą žmogų.

– Ponia Bakster, ar tikrai to norite? – perklausia teisėjas.

Zoja lėtai pakelia galvą.

– Aš noriu visai ne to, – atsako ji. – Bet privalau taip pasielgti.

Maždaug po valandos, praleistos pavėsinėje, pamačiau šmėklą.

Ji judėjo tarsi atmintis – artinosi per žolę, slinkdama tarp medžių.

– Maksai , – ištarė Lidė, ir aš atsibudau.

– Nemiegok čia, – pasakė ji. – Mirtinai sušalsi.

Lidė atsisėdo šalia manęs. Ji vilkėjo ilgais naktiniais, todėl atrodė truputį panaši į debesį.

– Ką ten veikėte? – paklausiau. – Gal įsijautę iš knygų rinkot kūdikiui vardą?

– Ne, – atsakė Lidė ir pažvelgė į dangų. – Aš mąsčiau.

– Apie ką dar mąstyti? – burbtelėjau. – Juk naujienos geros.

Lidė šyptelėjo.

– „Geros naujienos“ reiškia „evangelija“. Džiugi žinia, perduodama Jėzaus.

– Nepyk, – pasakiau, – bet nesu nusiteikęs klausytis paskaitų apie Bibliją.

Tačiau Lidė manęs tarsi neišgirdo.

– Žinai, koks svarbiausias Dievo įsakymas? Mylėk savo artimą kaip save patį.

– Puiku, – atsakau irzliai. – Žinosiu.

– Jėzus niekam nedarė išimčių, Maksai. Jis nesako: mylėkite devyniasdešimt aštuonis procentus artimų žmonių, bet nekęskite tų, kurie per garsiai leidžia muziką, išvažinėjo jūsų veją, balsavo už Ralfą Neiderį68 ar išsitatuiravę kūną nuo galvos iki kojų. Būna dienų, kai aš iš tiesų norėčiau nekęsti vaikino, kurio šuo nuėdė mano lelijų žiedus, bet Jėzus neleidžia man rinktis. – Ji padavė man ranką ir aš padėjau jai atsistoti. – Jeigu keliamos kokios nors sąlygos, tai jau nebe meilė. Štai apie ką aš mąsčiau.

Žvilgtelėjau į susilietusias mūsų rankas.

– Nežinau, ką daryti, Lide, – prisipažinau.

– Puikiai žinai, – atsakė ji. – Pasielk teisingai.

Ironiška, bet turime pasirašyti sutartį, kad informaciją, kurią gavo Klaivas, paslaptyje laikys ir ieškovas, ir Klaivo bažnyčia, ji nebus aptarinėjama su jokia kita šalimi. Pastorius pasirašo po susitarimu, Veido Prestono surašytu ant liniuoto popieriaus lapo. Teisėjas peržiūri raštą ir paskelbia mane vieninteliu trijų užšaldytų embrionų globėju.