Джоди Пиколт - Kelias namo

65 Garsi amerikiečių dainininkė ir dainų kūrėja.

66 Garsi amerikiečių pediatrė.

67 Sveikatos draudimo mobilumo ir atsakomybės įstatymas.

MAKSAS

Kai kitą rytą ateinu į virtuvę, pamatau Veidą Prestoną, ant vaflio pilantį klevų sirupo. Jis atrodo pailsėjęs ir energingas. Apie save to negalėčiau pasakyti, regis, šiąnakt nepavyko sudėti nė bluosto. Esu tikras, Veidui talkina jo pakalikai. Turbūt jis žiūrėjo Džėjaus Leno laidą ir paskui gerai išsimiegojo.

– Labas rytas, Maksai, – sako Veidas. – Aiškinau Ridui sutarčių teisės aspektus.

Lidė pasilenkia ir padeda priešais mane lėkštę. Užuodžiu mangų ir mėtų kvapus, vasaros dvelksmą. Ji vilki chalatu. Jaučiu, kaip man ant sprando pasišiaušia plaukeliai.

Įdomu, kodėl teisines subtilybes Veidas dėsto mano broliui, o ne man?

– Jeigu tas senas kuilys nuspręs skrupulingai laikytis sutarties, – sako Veidas, – sutelksiu visas pajėgas, mūsų šalyje kovojančias prieš abortus. Jis išeis į pensiją palydėtas didžiausio, koks tik įmanomas, sambrūzdžio. Senis puikiai žino, ką galiu padaryti, todėl, manau, prieš priimdamas sprendimą rimtai pamąstys.

– O jeigu bažnyčia taps auka, mes sulauksime užuojautos, – pritaria jam Ridas.

Pažvelgiu į jį.

– Ne bažnyčia.

– Ką sakei? – perklausia Veidas.

– Ne bažnyčia, o aš. Tai mano embrionai. Mano negimę vaikai.

– Na na, Maksai. – Veidas sriūbteli didelį gurkšnį kavos ir per puodelio kraštą dėbteli į mane. – Teisėjas neturėtų girdėti tavęs taip kalbančio. Tu čia niekuo dėtas. Tiems kūdikiams lemta priklausyti tavo broliui ir jo žmonai.

Išgirstu barkštelėjimą. Tai Lidei, stovinčiai prie kriauklės, iš rankos iškrito šaukštas. Ji padeda šaukštą į indų džiovyklą, atsigręžia ir pamato mus, spoksančius į ją.

– Einu apsirengti, – tarsteli ji ir, stengdamasi nežiūrėti į mane, išeina iš virtuvės.

Veidas kažką kalba toliau, o aš žvelgiu į saulės šviesą toj vietoj, kur ką tik stovėjo Lidė.

Pastoriaus Klaivo nėra. Šiandien teismo salėje man labiausiai reikia jo palaikymo, bet vieta už manęs, kur jis visada sėdėdavo, yra tuščia.

Turbūt panašiai jaučiasi ir Zoja, nes jau penkios minutės po devynių, teismo posėdis prasidėjo, o jos advokatė dingusi be žinios.

– Aš čia, aš čia! – įsiveržusi į teismo salę šūkteli Andžela Moreti. Jos palaidinė išsipašiusi, ji vilki kostiumėliu, bet nežinia kodėl avi ne aukštakulniais, o sportiniais bateliais. Jai ant skruosto matyti dėmė, galbūt tai uogienė, o gal kraujas.

– Vaikas pamaitino kumpiu mūsų kelioninio automobilio grotuvą, – paaiškina ji. – Atsiprašau, kad vėluoju.

– Jums žodis, advokate, – sako teisėjas O’Nilas.

Andžela pasirausia portfelyje ir ištraukia „SpongeBob“ spalvinimo knygelę, „Cooking Light“ žurnalą, romaną, pagaliau – ir ieškomą dokumentų aplanką.

– Gerbiamas teisėjau, mūsų šalyje buvo tik viena byla, panaši į Baksterių. Tai Kasas prieš Kas . Šalys pasirašė dokumentą, kad skyrybų atveju, jei abu nesutars dėl embrionų, klinika galės juos sunaikinti. Teismas šią sutartį patvirtino. Jis padarė išvadą, kad, jei šalys nori ją pakeisti, gali tai padaryti nedelsdamos. Tačiau visose kitose bylose dėl embrionų dovanojimo – tokių bylų nedaug – laimėjo ta šalis, kuri nenorėjo, kad gyvybė būtų pradėta. Byloje Deivis prieš Deivis motina iš pradžių atsisakė savo embrionų, bet vėliau nutarė juos padovanoti; teismas priėmė sprendimą jos vyro, nenorėjusio būti tėvu, naudai. Teismas teigė, kad jei yra sutartis, privalu jos laikytis, o jei ne, tokiu atveju turi būti sulygintos abiejų šalių teisės – ir tos šalies, kuri nori embrionų, ir tos, kuri nenori. Byloje A. Z. prieš B. Z. pagal Masačusetse surašytus dokumentus skyrybų atveju žmona turėjo teisę gauti embrionus. Bet jos buvęs vyras siekė tai uždrausti. Teismas nusprendė, kad pasirašytas dokumentas nėra viršesnis už tą sprendimą, kuris pasirinktas po skyrybų, tai yra nesuteikti gyvybės. Taip, sutartis buvo sudaryta, bet vėliau aplinkybės taip pasikeitė, kad jos vykdymas būtų buvęs neteisėtas. Be to, teismas pripažino, kad, atsižvelgiant į valstybės politiką, būtų neteisinga vykdyti sutartį, kuri vieną iš dovanotojų verstų tapti tėvu prieš savo valią. – Andžela susisagsto švarkelį. – Naujajame Džersyje, byloje J. B. prieš M. B ., buvo pasirašyta sutartis, kurioje buvo nurodyta, kad skyrybų atveju embrionai turi būti sunaikinti. Skyrybų metu buvusi žmona norėjo, kad jie būtų sunaikinti, tačiau buvęs vyras pareiškė: tai prieštarauja jo religiniams įsitikinimams ir pažeidžia teisę tapti tėvu. Teismas nepatvirtino sutarties – ne todėl, kad ji prieštarauja valstybės politikai, kaip Masačusetso atveju, bet todėl, kad asmuo turi teisę pakeisti savo nuomonę iki embrionų panaudojimo ar sunaikinimo momento. Ta sutartis buvo formalus dokumentas, kuriame aiškiai išdėstyti abiejų šalių ketinimai, bet situacijai pasikeitus teismas nutarė, kad turi laimėti vaikų nenorinti šalis, nes galbūt ateityje vyras persigalvos ir panorės tų vaikų. – Advokatė pasisuka į Zoją. – Ši byla, gerbiamas teisėjau, nuo anų skiriasi tuo, kad nė viena iš šalių nenori sunaikinti embrionų. Zoja ir Maksas nori jų dėl skirtingų priežasčių. Tačiau, kaip ir anose bylose, vienas dalykas tinka ir mums, gerbiamas teisėjau: kai, pasirašius sutartį, vėliau aplinkybės pasikeičia – dėl skyrybų, naujos santuokos ar religinių įsitikinimų, – žvelgiant teisiškai, tokią sutartį vykdyti jau nėra privaloma. Šiandien abi šalys nori suteikti gyvybę embrionams, todėl liepti vykdyti sutartį, kuri nėra aktuali, būtų nemalonus precedento neturintis atvejis.

Teismo salės gale pasigirsta triukšmas. Pasisuku ir pamatau pastorių Klaivą, skubantį taku tarp eilių. Jo veidas baltas kaip ir jo kostiumas.

Tuo metu kaip tik atsistoja Veidas.

Per galerijos užtvarą pastorius pasilenkia prie Beno Bendžamino ir manęs.

– Galiu sužlugdyti jos planus, – sušnibžda jis.

– Džiaugiuosi, kad sėdite, gerbiamas teisėjau, – prabyla Veidas. – Nes pasakysiu: šįkart sutinku su viskuo, ką kalbėjo advokatė Moreti.

Benas atsisuka į pastorių.

– Rimtai?

Pastorius Klaivas linkteli. Benas atsistoja ir žengia prie Veido.

– Ir mes manome, kad geriau jau tie embrionai tegu atitenka tai lesbiečių porai negu bus sunaikinti… – Veidas nutyla, nes Benas pasilenkia prie jo ir kažką sušnibžda į ausį. – Gerbiamas teisėjau, – vėl prabyla Veidas. – Gal galėtume paprašyti pertraukos?

– Kas, po šimts pypkių, atsitiko? – nustemba Andžela.

– Antrasis advokatas pranešė, kad atsirado naujų įrodymų ir jie galėtų būti jums svarbūs.

Teisėjas pasižiūri į jį, paskui į Andželą.

– Penkiolika minučių, – paskelbia jis.

Teismo salė ištuštėja. Veidas pasiveda Andželą į šoną ir kažką tyliai jai kalba. Po minutės toji prieina prie Zojos ir išsiveda ją iš teismo salės.

Veidas prieina prie manęs.

– Patys nebūtume sugalvoję geresnės išeities, net jei būtume sukalbėję „Sveika, Marija“, – sako.

– Kas čia vyksta?

– Tavo buvusiai žmonai bus pateiktas kaltinimas, kad seksualiai priekabiavo prie vienos mokinės, – atsako jis. – Kitaip tariant, jau gali eiti ir nusipirkti vaikišką vežimėlį ar pintą krepšį. Nė vienas teisėjas neatiduos kūdikio moteriai, kuri tvirkino vaiką. Aš labai pasistengsiu, taigi manyk, kad jau laimėjai bylą.