Джоди Пиколт - Kelias namo

Nusisuku nuo mamos; pajuntu per skruostą riedant ašarą.

– Nežinau, ką daryti.

Mama liūdnai nusišypso.

– Tu nepralaimėsi, jei iš žaidimo pasitrauksi jam dar nepasibaigus.

Prisimenu, kad taip sakė ir Liusė.

Užuot pasukusios namo, mudvi su Vanesa nuvažiuojame prie švyturio Juditos kyšuly. Nusiauname batus ir žolės kilimu einame link švyturio. Nufotografuojame iškylaujančią pagyvenusią porą. Prisidengiame nuo saulės akis ir spėliojame, ar keltas plaukia į Bloko salą, ar iš jos grįžta. Nueiname į gretimą parką, atsisėdame ant suoliuko ir susiimame už rankų, nors tai pamačiusi viena moteris susiraukia ir pasuka kitu keliu.

– Noriu tau kai ką pasakyti, – prabyla Vanesa.

– Ar kad galėtume įsivaikinti? – bandau spėti.

Ji pakreipia galvą, lyg sakytų: ne tai turėjau omeny.

– Aš pamelavau liudydama.

– Žinau. Juk pati dalyvavau, pameni?

– Kalbu ne apie mėginimą nusižudyti. Nors apie tai irgi pamelavau. Kalbu apie priežastį, kodėl atsidūriau psichiatrijos ligoninėje. – Ji pažvelgia į mane. – Pasakiau, kad nutrūko tam tikri santykiai. Tai tiesa, bet tik iš dalies. Tie santykiai buvo profesiniai.

– Nesuprantu…

– Dirbau privačioje mokykloje Meino valstijoje. Taip jau atsitiko, kad tapau žolės riedulio komandos trenere. Mes laimėjom svarbias varžybas prieš kitą mokyklą, todėl pakviečiau vaikus vakarienės, tai yra atšvęsti. Buvau išsinuomojusi namą iš mokytojo, kuris su šeima metams buvo išvykęs atostogų į Italiją. Buvau ką tik atsikrausčiusi, todėl nežinojau, nei kur padėtas indų ploviklis, nei kur guli popieriniai rankšluosčiai. Kelios mergaitės beklaidžiodamos po namą aptiko vyno rūsį. Viena atidarė butelį ir išgėrė to vyno, o jos draugė ėmė ir išdavė mokyklos direktoriui. Gal dėl to, kad pasijuto kalta? Direktoriui pasakiau nežinojusi, kad mergaitės rado tą rūsį, prisiekiau nė nenumaniusi, kad toks apskritai egzistuoja, bet direktorius liepė man rinktis: arba oficialiai atleis iš darbo, arba tyliai išeisiu savo noru. – Vanesa pažvelgia į mane. – Aš išėjau pati. Nors širdyje jaučiau neapykantą. Juk mane nubaudė visai nekaltai, o tai, kas įvyko, tebuvo atsitiktinumas. Todėl ir apėmė depresija. Vos nenusižudžiau. Nes negalėjau pakeisti nei tų mergaičių žodžių, nieko. Ir, žinoma, nenorėjau nugyventi gyvenimo galvodama, kad tokia situacija gali pasikartoti. – Ji užkiša plaukus man už ausies. – Neleisk jiems atimti iš tavęs karjeros. Jeigu nori gintis, ginkis. O jeigu embrionus atiduosi Veidui Prestonui mainais už tylėjimą, suprasiu tave. – Ji nusišypso. – Tu ir aš, mudvi jau šeima. Su vaikais ar be jų.

Pažvelgiu į švyturį. Ant lentelės parašyta, kad pastatytas 1810 metais. Po penkerių metų praūžus uraganui, atstatytas didesnis ir stipresnis, ir iš akmens. Nors čia stovi seniai, nemažai laivų vis tiek nuskendo.

Saugumas – sąlyginis dalykas. Gali būti prie pat kranto, regis, net junti jį po kojomis, bet staiga imi ir atsitrenki į uolas.

Kai praradau kūdikį, kuriam buvo dvidešimt aštuonios savaitės, ir iš ligoninės grįžau į tylius namus, vieną dieną suskambėjo telefonas.

– Ponia Bakster ? – išgirdau moters balsą.

Sunkiai beprisiminiau, kas esu, bet vis dėlto atsakiau „taip“.

– Aš dėl Danieliaus. Jūsų sūnus laukia jūsų.

Iš pradžių dingtelėjo, kad tai žiaurus pokštas. Nusviedžiau ragelį, o kai telefonas tuojau pat suskambėjo vėl, išjungiau jį. Kai grįžęs iš darbo Maksas tai pamatė, tik patraukiau pečiais ir pasakiau nežinanti, kodėl taip atsitiko.

Kitą dieną moteris vėl paskambino.

– Ponia Bakster, prašau, Danielius laukia.

Negi ji manė, kad tai lengva? Persikelti į kitą pasaulį dėl vieno dalyko, kurio nepadariau: kad rasčiau sūnų, kad atsidurčiau tenai, kur visa tai baigėsi? Paklausiau adreso ir tą popietę pirmą kartą nuo tada, kai grįžau namo, apsivilkau padoriau. Susiradau automobilio raktelius, piniginę ir išvažiavau.

Pasigrožėjau baltomis pastato kolonomis ir didingais laiptais. Palikau automobilį juodo žiedinio keliuko pakrašty ir lėtai nuėjau prie namo.

– Turbūt būsite ponia Bakster? – registratūroje pasiteiravo moteris.

– Danielius, – tariau meiliai ir burnoje pajutau švelnų vaisinių saldainukų skonį. – Aš čia dėl Danieliaus.

Moteris išnyko kažkokiame kambaryje, bet tuoj grįžo nešina maža kartonine dėžute.

– Štai jis, – pasakė. – Užjaučiu dėl netekties.

Dėžutė buvo ne didesnė už tas, kuriose supakuoti laikrodžiai. Aš niekaip nesiryžau jos paimti, atrodė, kad vos prisilietusi tuoj nualpsiu.

Bet kai moteris atkišo man dėželę, išsyk paėmiau ją ir apglėbiau. Ištariau „ačiū“, tarsi būčiau gavusi tai, ko seniai laukiau.

Jau kelerius metus nesilankiau pas Lidę ir Ridą. Kiemas priešais namą pilnas spalvų – žydi rožynas. Tai Makso nuopelnas. Pievelėje stovi balta pavėsinė, šalia jos, pasislėpęs it brangakmenių vagis, driekiasi heliotropas. Apdaužytas Makso pikapas stovi už auksaspalvio leksuso.

Spusteliu skambutį, ir netrukus duris atidaro Lidė. Ji nustebusi spokso į mane.

Jai aplink akis ir lūpas susimetusios raukšlelės. Atrodo išvargusi.

Noriu paklausti jos: Ar esi laiminga?

Ar žinai, kur įsivėlei?

Bet teištariu:

– Gal galėčiau pasikalbėti su Maksu?

Ji linkteli, ir po minutės pasirodo Maksas. Jis dar nepersivilkęs marškinių po teismo, tik dabar jau be kaklaraiščio. Ir mūvi džinsais.

Man palengvėja. Įsivaizduosiu, kad kalbuosi su senuoju Maksu.

– Gal užeisi?

Pastebiu prieškambario gilumoje besisukinėjančius Ridą ir Lidę. Po teisybei, visai netrokštu žengti į šiuos namus.

– O gal tenai? – galva mosteliu į pavėsinę, ir Maksas išeina į prieangį. Jis basas, bet paskui mane nuseka į medinį statinį.

– Aš to nepadariau, – sakau jam.

Makso petys prisiliečia prie manojo. Pajuntu įkaitusį jo kūną.

– Žinau.

Ranka nusišluostau akis.

– Iš pradžių praradau sūnų. Paskui tave. Dabar rizikuoju prarasti embrionus ir tikriausiai darbą. – Papurtau galvą. – Man nieko nebeliks.

– Zoja…

– Pasiimk juos, – sakau. – Pasiimk embrionus. Tik… pažadėk man, kad tuo viskas ir baigsis. Kad neleisi advokatams atvesti į teismą Liusės.

Jis nunarina galvą. Nežinau, gal meldžiasi, gal verkia, o gal ir viena, ir kita.

– Pažadu, – ištaria Maksas.

– Gerai. – Patrinu delnus į kelius ir atsistoju. – Gerai, – pakartoju ir neatsisukdama nuskubu prie savo automobilio, nors girdžiu Maksą šaukiant mane vardu.

Nekreipiu į jį dėmesio. Įsėdusi į automobilį išvažiuoju iš kiemo, bet prie jų pašto dėžutės sustoju. Nors namo iš čia nematyti, įsivaizduoju, kaip Maksas nuėjęs viską persako Ridui ir Lidei. Mintyse regiu, kaip jie apsikabina.

Iš dangaus pažyra žvaigždės ir ima kristi ant mano automobilio. Jaučiu, lyg tarp šonkaulių kas būtų įsmeigęs peilį. Praradau savo vaikus, kurių niekada nepažinosiu.

Vanesa veikiausiai laukia manęs, bet kol kas namo nevažiuoju. Be tikslo suku tai į dešinę, tai į kairę, galų gale atsiduriu laukuose už Grino oro uosto, kur naktį stovi kurjerių tarnybos lėktuvai. Tamsoje atsigulu ant automobilio priekio, nugara prisispaudžiu prie valytuvų ir stebiu riaumojančius besileidžiančius reaktyvinius lėktuvus. Jie praskrenda taip arti, kad, atrodo, galėčiau paliesti ranka. Triukšmas tiesiog kurtinamas. Užtai negirdžiu nei savo minčių, nei raudos.

Nežinia kodėl iš bagažinės ištraukiu gitarą. Tą pačią, kuria mokykloje grojau Liusei ir kurią ketinau trumpam jai paskolinti.