Джоди Пиколт - Kelias namo

Galerija ištuštėjo – visi jau stovi kieme ir laukia manęs, pasirodysiančio ant laiptų, kad galėtų nusišypsoti man ir padėkoti Dievui už džiugią teismo proceso baigtį.

– Na, – šypsodamasis tarsteli Veidas. – Regis, mano misija baigta.

– Vadinasi, embrionai dabar yra mano? Šimtu procentų? Teisėtai? – klausiu jo.

– Tikrai taip, – linkteli Veidas. – Dabar gali daryti su jais, ką tik nori.

Zoja vis dar sėdi prie gynybos stalo. Ją žiedu apsupusios motina, advokatė ir Vanesa. Andžela paduoda jai dar vieną popierinę nosinaitę.

– Ar žinote, kiek Makso advokatų prireiktų sienai apklijuoti? – sako ji, norėdama bent truputį pralinksminti Zoją. – Priklauso nuo to, kaip stipriai juos sviesite.

Būtų buvę šaunu padaryti tai kaip nors kitaip, bet nieko doro nesugalvojau. Be to, tuoj būtų įsikišęs Veidas. Tiesa ta, kad šitokios baigties aš nesitikėjau. Nutiko taip, kad teismo procesas staiga virto politika, religija ir teise. Nežinia kuriuo metu teisme buvo užmiršti žmonės. Zoja, aš ir vaikai, kurių norėjome susilaukti.

Žengiu prie buvusios žmonos. Ją supančios moterys prasiskiria, todėl sustoju tiesiai priešais ją.

– Zoja, – prabylu. – Atsiprašau, kad…

Ji pažvelgia į mane.

– Dėkui.

– Leisk man pasakyti. Atsiprašau, kad tau teko šitiek iškentėti.

Vanesa žingteli prie Zojos.

– Jiems bus viskas gerai, – linkteli Zoja, bet jos žodžiai nuskamba kaip klausimas. – Ar pasirūpinsi? – Ir ji pravirksta. Virpa visu kūnu, veltui mėgindama susitvardyti.

Mielai apkabinčiau ją, bet dabar tai kito žmogaus privilegija.

– Kuo puikiausiai, – linkteliu ir įteikiu jai dokumentą, kurį ką tik gavau iš Veido Prestono. – Todėl ir atiduodu juos tau.

68 Garsus JAV politikas, kandidatavęs į prezidentus.

1 TAKELIS

DAINA LYDI NAMO

2 TAKELIS

NAMAS VILTIES GATVĖJE

3 TAKELIS

PABĖGĖLĖ

4 TAKELIS

PASKUTINĖ

5 TAKELIS

TEKĖK UŽ MANĘS

6 TAKELIS

TIKĖJIMAS

7 TAKELIS

UNDINĖ

8 TAKELIS

ĮPRASTAS GYVENIMAS

9 TAKELIS

KUR TU ESI

√

10 TAKELIS

SAMĖS DAINA

SAMANTA

Net būdama vos šešerių Samė tikrai žino:

Kad gavęs žemės riešutų sviesto jos šuo Olis lyg ir ima su ja kalbėtis.

Kad naktį minkšti jos žaislai atgyja – kaip kitaip jie judėtų aplink lovą, kai ji miega.

Kad mamytės Zojos glėbyje ji jaučiasi saugiausia.

Kad kai ją ant pečių nešiojo mamytė Nesė, Samė iš tikrųjų palietė saulę, tikrai tikrai, nes ant nykščio iškilo pūslė.

Kad ji labai nemėgsta skiepų, benzino kvapo ir dešrelių.

Kad tam, kas išrado blizgučius, labai patinka netvarka.

Kad ji gali parašyti savo vardą. Ir nesutrumpintą.

Kad Anė Ju yra pati geriausia jos draugė.

Kad ne gandrai atneša vaikus. Bet, jei atvirai, ji taip pat netiki Anės Ju žodžiais, kaip ten būna iš tikrųjų.

Kad sumuštiniai su rūkyta Bolonės dešra skanesni be plutelės.

Kad geriausia metuose diena yra ta, kai žiemą pasninga pirmą kartą.

Kad jos tėtis suglaudė du skirtingus rožių krūmus, ir šią vasarą, kai rožės sužydės, jos skirsis nuo visų pasaulio rožių, o tėtis pavadins jas Samės vardu.

Kad kai tėtis ves Lidę, per jų vestuves Samė barstys gėlės. (Lidė tai pažadėjo, kai praėjusį savaitgalį abi statėsi namus po virtuvės stalu. Nors, kaip sakė Lidė, tėtis jai dar nepasipiršo. Ir ko jis, po galais, laukia?)

Kad nėra gerai kišti zefyrinius saldainius į mikrobangų krosnelę.

Kad kai Samės mamos atėjo į žiemos koncertą ir Džekas Lemaras iš Samės pasišaipė, o ji atšovė jam, kad yra kvailys, nes mano, jog M&M yra muzikos grupė W’s , abi mamos iš to labai juokėsi.

Kad mama Nesė yra dantukų fėja. Samė pašnipinėjo ir matė tai savo akimis.

Kad vieną dieną ji bus astronautė. Arba dailiojo čiuožimo žvaigždė. Arba ir viena, ir kita.

Kad vonioje po vandeniu ji gali nekvėpuoti visą amžinybę, o šiandien per pertrauką paklaus Anės Ju, ar galima būti pusiau undine.

Kad kai ji iškrito iš medžio, susilaužė ranką ir atsibudo ligoninėje, jos mamos ir tėtis stovėjo prie lovos ir taip džiaugėsi, kad net užmiršo išbarti ją lipus į medį.

Kad dauguma vaikų turi tik vieną mamą ir vieną tėtį, bet ji – ne dauguma.

Kad ji – pati laimingiausia mergaitė pasaulyje.

PADĖKA

Išmintingumas gali pritraukti žmones, žinių turinčius daugiau už tave. Todėl norėčiau padėkoti tiems, kurie prisidėjo rašant šį romaną: puikiems medicinos ir teisės žinovams Judy Stern, dr. Karen George, dr. Paul Manganiello, dr. Michelle Lauria; kapralei Claire Demarais, teisėjai Jennifer Sargent, advokatėms Susan Apel, Lise Iwon, Janet Gilligan ir Maureen McBrien. Už nuostabias akimirkas dėkoju muzikos terapeutėms, pasidalijusioms patyrimu ir leidusioms sekioti iš paskos: Suzanne Hanser, Annette Whitehead Pleau, Karen Wacks, Kathleen Howland, Julie Buras Zigo, Emily Pellegrino, Samantha Hale, Bronwyn Bird, Brenda Ross ir Emily Hoffman. Taip pat esu dėkinga Sarah Croitoru, Rebecca Linder, Lisa Bodager, Jon Picoult, Sindy Buzzwell, Melissa Fryrear ir Jim Burroway iš „Box Turtle Bulletin’s“.

Visada dėkoju savo mamai Jane Picoult, kuri viena pirmųjų perskaito mano romanus, bet šį kartą norėčiau padėkoti ir savo močiutei Bess Friend. Ir mums linkiu būti tokių plačių pažiūrų, kai įžengsime į dešimtą dešimtmetį.

Dėkoju „Atria Books“ leidyklos darbuotojams: Carolyn Reidy, Judith Curr, Mellony Torres, Jessica Purcell, Sarah Branham, Kate Cetrulo, Chris Lloreda, Jeanne Lee, Gary Urda, Lisa Keim, Rachel Zugschwert, Michael Selleck ir daugeliui kitų, be kurių pagalbos mano karjera nebūtų pasiekusi tokių aukštumų. Taip pat ir David Brown – iš tiesų džiaugiuosi, kad sugrįžai į komandą.

Laura Gross, prisimeni, pasakojai man apie traukinyje mirusį vyrą? Pameni, tada pasakiau: kada nors panaudosiu tą istoriją. Taip ir padariau. Žinojau, kad esi puiki agentė, bet nesitikėjau, jog tapsi man brangia drauge.

Emily Bestler, esi viena iš nedaugelio redaktorių, kurie moka taip sumaniai diskutuoti su autoriais, pavyzdžiui, aiškinantis, kodėl stojamieji egzaminai į universitetą yra kankinimo priemonė, arba kaip reikėtų pakeisti romano pabaigą. Kitaip sakant, man labai pasisekė. Mudvi jau tiek laiko kartu, kad, norint atskirti vieną nuo kitos, turbūt prireiktų chirurgo pagalbos.

Mano reklamos agentės Camille McDuffie ir Kathleen Carter yra geriausios organizatorės ir palaikymo komandos narės – tokių trokšta kiekvienas autorius. Per pastaruosius trylika metų jūs padėjote man iš „Kas toji Jodi?“ tapti autore, garbinama aistruolių, ir jie dabar atpažįsta mane parduotuvėje, prašo autografų ant pirkinių sąrašėlių.

Ši knyga – išskirtinė, nes susijusi su muzika. Nusprendusi rašyti apie gėjų teises norėjau, kad mano skaitytojai išgirstų pagrindinės knygos herojės balsą, troškau perkelti veiksmą iš politinio kovos lauko į asmeninę erdvę, taigi Zoja savo jausmus perteikia dainomis (dainas rasite šiuo adresu: http://www.simonandschuster.com/SingYouHome). Todėl turiu padėkoti Bob Merrill iš „Sweet Spot Digital“, mandolina ir būgnais grojantiems Ed Dauphinais ir Tim Gilmore, taip pat Toby Mountain iš „Northeastern Digital“. Tačiau labiausiai dėkoju Ellen Wilber, sukūrusiai muziką ir įgarsinusiai Zoją. Ellen – viena šauniausių mano draugių. Mudvi kartu sukūrėme daugiau kaip šimtą dainų vaikų miuziklams, ir jie dabar atliekami per labdaringus koncertus. Muzikiniai Ellen gabumai gerokai pranoksta manuosius, be to, ji labai geros širdies. Ellen sukūrė dainoms muziką, o aš parašiau žodžius. Klausydamiesi įrašų išgirsite nuostabų jos balsą. Man sunku rasti žodžių, kuriais galėčiau išreikšti jai padėką, – ir už tikėjimą, kad šis sumanymas pavyks, ir, svarbiausia, už mūsų draugystę.