Джоди Пиколт - Kelias namo

– Ką turite galvoje sakydama „atrodė gana geri“?

– Tiesiog kai kurie embrionai atrodo vienodesni, taisyklingesni už kitus.

– Galbūt kažkas jiems gražiai grojo ar kalbėjo padėkos žodžius? – sušnibžda Prestonas.

Žvilgteliu į jį, bet jis varto ligos istorijos kopiją.

– Jeigu pacientė yra vyresnio amžiaus, paprastai jai perkeliame tik du arba tris embrionus, nes nenorime, kad tokio amžiaus moteris taptų daugiavaike motina. Jei yra papildomų embrionų, kurie atrodo gan geri ir tiktų panaudoti ateityje, užšaldome juos.

– O ką darote su netinkamais embrionais?

– Jie sunaikinami, – atsako gydytoja.

– Kaip? – klausia Andžela.

– Kadangi tai medicininės atliekos, sudeginami.

– Papasakokite apie paskutinį Zojos apvaisinimo ciklą.

Daktarė Foršet užsideda akinius.

– Ji pastojo būdama keturiasdešimties ir išnešiojo vaisių iki dvidešimt aštuntos savaitės, tada pagimdė negyvą kūdikį.

– Ar po tos procedūros liko embrionų?

– Taip, trys. Jie buvo užšaldyti.

– Kur jie dabar?

– Mano klinikoje, – atsako gydytoja.

– Ar jie gyvybingi?

– Nežinome, kol neatšildysime, – taria ji. – Bet, manau, taip.

– Kada paskutinį kartą matėte Zoją? Turiu omeny – po paskutinės procedūros, – klausia Andžela.

– Kai Zoja atėjo į kliniką ir paprašė leisti panaudoti tuos embrionus. Paaiškinau, kad tam būtinas raštiškas buvusio vyro sutikimas.

– Ačiū, aš nebeturiu klausimų, – sako Andžela.

Veidas Prestonas pabarbena pirštais į stalą. Jis įdėmiai žvelgia į gydytoją – ruošiasi lemiamam smūgiui.

– Daktare Foršet, – kreipiasi jis. – Sakėte, jei embrionai netinkami, jie sunaikinami. Sudeginami?

– Taip.

– Paverčiami pelenais, tiesa?

– Tiesa.

– Juk taip mes elgiamės su mirusiaisiais. – Prestonas atsistoja. – Kremuojame. Ar aš neteisus?

– Teisus, tačiau tie embrionai nėra žmonės.

– Bet su jais elgiamasi kaip su mirusiaisiais. Juk neišmetate į tualetą, o paverčiate pelenais.

– Svarbu paminėti, kad šešiasdešimt penki procentai embrionų būna pakitę ir žūva patys, – paaiškina gydytoja. – Abi besibylinėjančios pusės pasirašė su klinika sutartį dėl embrionų sudeginimo, jeigu jie būtų netinkami perkelti ar užšaldyti.

Išgirdęs žodį „sutartį“, Veidas Prestonas pasisuka. Priešais mane sėdinti Andžela atsitiesia, o teisėjas O’Nilas palinksta daktarės Foršet pusėn.

– Kaip sakėte? Yra sutartis ?

Jis išsyk pareikalauja tos sutarties, ir gydytoja ją paduoda. Teisėjas tylėdamas perskaito dokumentą.

– Pagal šią sutartį skyrybų atveju klinika turi sunaikinti embrionus. Daktare Foršet, kodėl tai nebuvo padaryta?

– Nes apie Baksterių skyrybas klinika nežinojo, – atsako gydytoja. – O kai sužinojome, tapo aišku, kad prasidės teismo procesas.

Teisėjas pakelia nuo lapo akis.

– Tai palengvina man darbą.

– Ne, – sušnibžda Zoja, o Andžela ir Veidas Prestonas nepatenkinti palinksta į priekį.

– Gerbiamas teisėjau, prašyčiau pertraukos, – sako Andžela.

– Advokatams reikia pasitarti, – priduria Prestonas.

Teisėjas O’Nilas papurto galvą.

– Jau ir taip sugaišinote mane. Advokatai, prašau prieiti prie manęs.

Zoja atsigręžia į mane, ji atrodo lyg paklaikusi.

– Jis to nepadarys, tiesa? Juk negaliu prarasti kūdikio vien dėl teisinių formalumų.

– Ša, – tarsteliu, bet ne dėl to, kad norėčiau ją nuraminti. Advokatai karštai ginčijasi, o aš sėdžiu visai netoli jų.

– Kodėl neužsiminėt apie šią sutartį? – klausia teisėjas.

– Mano klientė manęs apie ją neinformavo, – atsako Andžela.

– Mano klientas taip pat. Mes apskritai nežinojom, kad tokia sutartis egzistuoja, – priduria Prestonas.

– Bet jūsų abiejų klientai ją pasirašė, – primena teisėjas. – Taigi negaliu neatsižvelgti į tą sutartį.

– Nuo tada, kai ji buvo pasirašyta, aplinkybės labai pasikeitė, – atremia Prestonas.

– O precedentinė teisė…

Teisėjas pakelia ranką.

– Duodu vieną dieną. Rytoj devintą ryto tęsime darbą ir nutarsime dėl sutarties įgyvendinimo.

Andžela lošteli atgal.

– Ką?

– Mums reikia daugiau laiko, – įsiterpia Prestonas.

– O ar žinote, ko reikia man? – pykteli teisėjas. – Man reikia advokatų, kurie, prieš ateidami į teismo salę, atliktų namų darbus. Man reikia advokatų, kurie žinotų pagrindinius sutarčių teisės principus, tai, ką netgi pirmo kurso studentas būtų pasižymėjęs kaip svarbų dalyką šioje byloje. Man patiktų ne du verkšlenantys, besiginčijantys advokatai, o tokie, kurie naudingai išnaudoja savo laiką!

Sekretorė atsistoja ir paskelbia posėdį baigtą. Teisėjas O’Nilas pašoka ir dideliais žingsniais išeina iš salės. Pašokame ir mes, lyg jo pyktis būtų paveikęs mus kaip magnetas.

Andžela randa laisvą pasitarimų kambarėlį viršutiniame teismo rūmų aukšte ir mudvi su Zoja, taip pat ir Darą, nusiveda tenai.

– Pasakokite, – pareikalauja ji, sėdėdama priešais susijaudinusią Zoją.

– Juk jis nelieps klinikai sunaikinti embrionų, jeigu mes abu jų norime, tiesa? – sukūkčioja Zoja.

– Sutartis yra sutartis, – atkerta Andžela.

– Tai buvo paprasčiausias sutikimas. Panašiai pasirašai sutinkąs, kad tau būtų taikoma nejautra. Mes troškome kūdikio. Maniau, jei norime, kad su mumis būtų skaitomasi, turime pažymėti visus langelius.

Andžela susiraukia.

– Vadinasi, netgi visko neperskaitėte?

– Ten buvo dvidešimt puslapių!

Andžela užsimerkia ir papurto galvą.

– Puiku. Nuostabu.

– Kuriam laikui tai atitolintų teisėjo sprendimą? – klausiu Andželos. – Ir ar tai turėtų įtakos embrionams?

– Jis gali labai skubėti, – atsako Andžela. – Gali laikytis tos prakeiktos sutarties ir užbaigti viską rytoj, penkiolika minučių po devynių. Jam tai būtų parankiausia priimant galutinį sprendimą. Ir nepakenktų jo reputacijai, jei būtų lyginamas su Saliamonu. – Andžela atsistoja ir čiumpa portfelį. – Turiu eiti, nes prieš rytojaus posėdį reikia iškuopti daug mėšlo.

Kai tik ji uždaro duris, Zoja užsidengia veidą rankomis.

– Buvom taip arti, – sušnibžda ji.

Dara pasilenkia ir pabučiuoja dukterį į pakaušį.

– Tau būtina užkąsti, – sako ji. – Problemų niekas neišspręs geriau už „Oreo“ sausainius.

Ir ji išeina ieškoti prekių automato. O aš jaučiuosi visiška bejėgė, tik masažuoju Zojai nugarą.

– Kas tas prakeiktas Saliamonas? – pasiteirauju.

Zoja pakelia galvą.

– Nežinai?

– O ką? Gal koks garsus advokatas ar politikas, kurį būtinai turėčiau pažinoti?

Zoja atsitiesia ir nosine nusišluosto akis.

– Saliamonas buvo karalius, išminčius, apie tai rašoma Biblijoje. Pas jį atėjo dvi moterys, kurios nepasidalijo kūdikio, – ir viena, ir kita tvirtino, kad tas vaikas jos. Saliamonas pasiūlė padalyti kūdikį kalaviju, kad kiekvienai motinai tektų po pusę. Viena moteris puolė į isteriją ir pasakė, kad geriau atsisakys kūdikio, negu leis jį nužudyti. Taip Saliamonas sužinojo, kuri iš jų yra tikroji motina. – Zoja staiga nutyla. – Žinai, aš pasielgčiau lygiai taip pat. Atiduočiau juos Maksui ir tada jie nebūtų sunaikinti. – Ji nusišluosto ašaras. – Tu būtum buvusi fantastiška motina, Vanesa.

– Dar niekas neaišku, – atsakau.

Žinau, Zoja nori išgirsti kaip tik tai.

Bet pati jau imu ilgėtis to, ko niekada neturėjau.