Джоди Пиколт - Kelias namo

– Norėčiau pateikti juos vien tik tikrumui nustatyti, – sako Prestonas ir paduoda aplanką sekretorei, kad ši uždėtų antspaudą. Tada vieną dokumento kopiją įteikia Andželai, o kitą man.

Tai mano ligos istorija iš Blekstouno ligoninės.

– Prieštarauju, – taria Andžela. – Šitų įrodymų nesu akyse regėjusi. Be to, kaip ponas Prestonas galėjo gauti juos? Juk paciento privatumą gina SDMAĮ67.

– Ponia Moreti gali maloniai naudotis jai pateikta kopija, – mesteli Prestonas.

– Gerbiamas teisėjau, remiantis mūsų konfidencialumo įstatais, tokią informaciją turėjau gauti trys savaitės iki teismo. Ponia Šo nėra viena iš proceso šalių. Todėl šie dokumentai neturėtų būti priimti teismo salėje.

– Aš pateikiu juos ne kaip įrodymą, – pabrėžia Prestonas. – Tik pasinaudoju norėdamas apkaltinti liudytoją, kad, nors ir prisiekė, liudijo neteisingai. Kalbame apie galimą vaiko globėją, todėl, manau, svarbu žinoti, jog ši moteris – ne tik lesbietė, bet ir melagė.

– Prieštarauju! – sušunka Andžela.

– Jei ponia Moreti pageidauja pertraukėlės, kad galėtų susipažinti su dokumentais, maloniai skirtume kelias minutes…

– Man nereikia pertraukėlės, tauškaliau. Neabejoju, kad tos kopijos – nereikšmingos. Be to, ponas Prestonas gavo jas nelegaliu keliu. Jis atėjo į teismo salę susipurvinęs. Nežinau, kaip būna Luizianoje, bet Rod Ailando įstatymai gina mūsų piliečius. O štai dabar ponios Šo teisės yra pažeistos.

– Gerbiamas teisėjau, jeigu liudytoja pakeistų savo liudijimą ir prisipažintų mėginusi nusižudyti, aš mielai atsiimčiau šiuos dokumentus, – sako Prestonas.

– Gana, – atsidūsta teisėjas. – Galite pasinaudoti tomis kopijomis, bet tiktai tikrumui nustatyti. Tačiau prieš tęsiant darbą norėčiau sužinoti, advokate, iš kur jas gavote.

– Buvo pakištos po mano durimis viešbutyje, – atšauna Prestonas. – Viešpaties keliai nežinomi.

Vargu ar Dievas padarė šias kopijas Blekstouno ligoninėje.

– Ponia Šo, klausiu dar kartą: ar du tūkstančiai trečiaisiais Blekstouno ligoninėje atsidūrėte dėl to, kad mėginote nusižudyti?

Mano veidas išraudęs, širdis pašėlusiai daužosi.

– Ne.

– Vadinasi, buteliuką tailenolio išgėrėte netyčia?

– Man buvo depresija. Bet nusižudyti neketinau. Ir tai buvo labai seniai, dabar viskas yra kitaip. Jei atvirai, nesuprantu, kodėl ėmėtės raganų medžioklės?

– Prieš aštuonerius metus jautėtės prislėgta, išgyvenote krizę, taip?

– Taip.

– Taigi atsitiko kažkas, kas sujaudino jus taip, kad net atsidūrėte ligoninėje?

Nudelbiu akis.

– Manau, taip.

– Zoja Bakster paliudijo, kad sirgo vėžiu. Ar žinote apie tai?

– Žinau. Bet dabar ji sveika.

– Vėžys linkęs atsinaujinti, pati suprantate. Taigi ponia Bakster gali vėl susirgti, juk taip?

– Jūs irgi, – atšaunu.

Ir būtų nuostabu, jeigu taip nutiktų per kitas tris minutes.

– Siaubinga, bet privalome įvertinti visas galimybes, – sako Prestonas. – Tarkim, ponia Bakster vėl suserga vėžiu. Jus tai labai nuliūdintų, tiesa?

– Būčiau sukrėsta.

– Ir vėl – nervinis išsekimas, ponia Šo? Vėl išgertumėte buteliuką tailenolio?

Andžela prieštaraudama atsistoja.

Veidas Prestonas papurto galvą.

– Jeigu taip nutiktų, ponia Šo, kas rūpintųsi tais vargšais vaikais? – klausia Prestonas.

Vos pasitraukiu nuo liudytojo pulto, teisėjas paskelbia pertrauką. Einu į galeriją, kur sėdi Zoja. Ji atsigręžia į mane. Mes abi stovime tylėdamos. Paskui ji apsikabina mane ir sušnibžda:

– Apgailestauju.

Žinau, ji galvoja apie Liusę. Kad aš, viršijusi mokyklos konsultantės įgaliojimus, suieškojau tai mergaitei žmogų, į kurį ji galėtų įsikibti ir laikytųsi, ir nebetrokštų išeiti iš šio pasaulio. Žinau, Zoja klausia savęs: gal aš Liusėje atpažinau save?

Akies krašteliu pamatau švystelint violetinę spalvą. Veidas Prestonas eina tarp eilių. Išsilaisvinu iš Zojos glėbio.

– Tuoj grįšiu.

Nuseku paskui Prestoną koridoriumi, vis šastelėdama į šešėlį, kai advokatas stabtelėjęs džiugiai sveikinasi su parapijiečiais ir laido skambias frazes reporteriams. Jis patenkintas švilpauja, visas pasipūtęs, tad nė nepastebi, jog yra sekamas.

Prestonas pasuka už kampo ir atidaro vyrų tualeto duris.

Įsmunku paskui jį.

– Pone Prestonai! – pašaukiu.

Jis suraukia antakius.

– Ponia Šo? Maniau, asmuo, pasirinkęs tokį gyvenimo būdą kaip jūs, nė už ką neitų į patalpą, ant kurios durų nupieštas vyras.

– Juk žinot, esu pedagogė. O jus, pone Prestonai, kaip tik reikia paauklėti.

– Manot?

– Taip. – Greitai žvilgteliu po kabinų durimis. Laimė, mes čia vieni. – Taigi pirma, homoseksualumas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tiesiog aš tokia esu. Antra, tai, kad mane traukia prie moterų, yra ne mano pasirinkimas. Tiesiog aš tokia esu. O jūs ar pats nusprendėte, kad jus domins tik moterys? Kada nusprendėte? Lytiškai bręsdamas? Kai baigėte vidurinę? O gal kai reikėjo atsakyti į klausimus stojant į universitetą? Ne. Homoseksualumas ar heteroseksualumas – tai ne pasirinkimas. Ir aš tai žinau. O ir kodėl, po galais, reikia trokšti būti homoseksualiam? Kad pasmerktum save įžeidinėjimams ir fizinei prievartai? Kad tokie žmonės kaip jūs nuolat niekintų ir laikytųsi įsitvėrę stereotipų? Manot, noriai pasirinkau tokį, kaip jūs vadinate, gyvenimo būdą ? Tokią sunkią kovą? Nuoširdžiai sakau: nė už ką nepatikėsiu, kad jūs, pone Prestonai, žmogus, matęs pasaulio, esate toks aklas.

– Ponia Šo, – atsidūsta jis. – Melsiuosi už jus.

– Kaip miela. Bet esu ateistė, todėl ačiū, nereikia. Tikiu, jūs galite pasidomėti homoseksualumo tema, bet derėtų remtis šiuolaikiškesne informacija, o ne ta, kuria naudojotės dabar, tai yra Biblija. Praėjus penkiems šimtams metų po Kristaus gimimo daug kas pasikeitė.

– Ar jau viskas? Nes atėjau čia norėdamas…

– Dar ne. Daug ką norėčiau jums pasakyti, pone Prestonai: aš ne pedofilė, nesu nei mažojo beisbolo trenerė, nei baikerių pupytė. Beje, ne visi gėjai vyrai yra kirpėjai, interjero dizaineriai ar gėlininkai. Nesu ištvirkusi. O žinote, kokia esu ? Sumani. Tolerantiška. Gebanti auklėti vaikus. Kitokia nei jūs, bet už jus nė kiek ne blogesnė. Mums, tokiems kaip aš, dėmesio nereikia. Mums reikia, kad jūs ir į jus panašūs plėstumėte savo akiratį.

Kol kalbėjau, visa suprakaitavau. Laimė, Veidas Prestonas tyli.

– Kas atsitiko, Veidai? – klausiu. – Nepratęs gauti pylos iš moters?

Jis gūžteli pečiais.

– Galite sakyti, ką norite, ponia Šo. Jei norite, galite netgi nusišlapinti stovėdama. Bet įsidėmėkite: prieš mane nelaimėsite.

Girdžiu, kaip jis atitraukia kelnių užtrauktuką.

Sukryžiuoju rankas.

Patekau į aklavietę.

– Nežadate išeiti, ponia Šo?

Gūžteliu pečiais.

– Jūsų varpa bus ne pirma, kurią mačiau, pone Prestonai.

Veidas Prestonas įniršęs įkvepia oro, užtraukia kelnių užtrauktuką ir išlekia iš tualeto. Nusišypsau taip plačiai, kad net suskausta raumenis, tada atsuku čiaupą.

Kai į vyrų tualetą įeina nepažįstamas šerifo padėjėjas, jis pamato aukštą moterį. Toji nusiplauna nuo veido makiažą, paskui nusišluosto veidą popieriniu rankšluosčiu.

– Ko spoksot? – mesteliu jam ir išsmunku pro duris. Kas jis toks, kad drįstų aiškinti, kas normalu, o kas ne?

Prieš liudydama Zojos mama nori pasikalbėti su stikline vandens.