Джоди Пиколт - Kelias namo

Vis dėlto suprantu. Ir jis tai žino.

– Ar, kai jums buvo devyniolika, savo noru nutraukėte nėštumą?

– Prieštarauju! – Andžela pašoka. – Tai neliečia reikalo ir įvyko dar prieš mano klientei ištekant, todėl siūlau nedelsiant išbraukti iš protokolo.

– Tai liečia reikalą, nes paaiškina, kodėl ji dabar nori kūdikio. Ji stengiasi atitaisyti praeities klaidą.

– Prieštarauju!

Man nutirpsta rankos.

Galerijoje atsistoja kažkokia moteris.

– Vaikžudė! – sušunka ji.

Tai siaurutėlis plyšelis, bet jis sugriauna užtvanką. Staiga ima šaukti ir Vestboro grupė, ir Amžinosios šlovės bažnyčios atstovai. Teisėjas reikalauja laikytis tvarkos. Apie dvidešimt stebėtojų ištempiami pro duris. Įsivaizduoju, kad tai girdi ir Vanesa, esanti už durų, norėčiau žinoti, ką ji galvoja.

– Pone Prestonai, tęskite apklausą, tik be replikų, – sako teisėjas O’Nilas. – O žiūrovus galerijoje norėčiau įspėti: jei dar kartą pamėginsite trukdyti, posėdį paskelbsiu uždarą.

Taip, atsakau advokatui, nutraukiau nėštumą. Man buvo devyniolika, mokiausi koledže. Visai netinkamas laikas gimdyti. Kvailai maniau, kad dar turėsiu progų pastoti.

Prisipažinusi jaučiuosi kaip išmėsinėta. Apie tai esu pasakojusi tik kartą – vaisingumo klinikoje; prieš pastodama viską turėjau iškloti atvirai, antraip būčiau rizikavusi sveikata. Tai nutiko prieš dvidešimt dvejus metus, bet staiga pasijuntu lygiai kaip anuomet: sutrikusi, purtoma drebulio.

Ir pikta.

Klinika neturėjo teisės suteikti tokios informacijos Veidui Prestonui. Vadinasi, jis galėjo sužinoti iš vienintelio žmogaus – iš to, kuris buvo klinikoje tą dieną, kai buvo pildoma mano ligos istorija.

Iš Makso.

– Ar turėjote kokią priežastį slėpti šią informaciją nuo teismo?

– Aš neslėpiau…

– O gal manėte… sakykim taip, jog atrodysite nuoširdesnė, kai kalbėsite verkšlendama, esą labai norite kūdikio?

– Prieštarauju!

– Gal tai, kad paskui nepavyko susilaukti vaikų, yra Dievo bausmė už nužudytą pirmąjį? Apie tai nepagalvojote? – spaudžia Veidas Prestonas.

Andžela įtūžusi. Ji apšaudo Veidą piktais žodžiais ir šis atsiima klausimą, bet jis vis tiek lieka pakibęs ore lyg neono iškaba, matoma ir užmerkus akis.

Ir nors garsiai atsakyti į tą klausimą niekas neprašo, atsakau į jį sau mintyse.

Nenoriu tikėti Dievo, kuris nubaudė mane už tai, kad nutraukiau nėštumą. Bet, kita vertus, nenustebčiau, jeigu tai būtų tiesa.

Vos teisėjas paskelbia, kad teismo posėdis atidedamas kitai dienai, prie manęs pripuola Andžela.

– Gal paaiškinsit, ką, po galais, visa tai reiškia? Kaip jis gavo jūsų ligos istoriją?

– Jam nieko nereikėjo gauti, – tariu. – Maksas pasakė.

– O kodėl nepasakėte man ? Būtų mažiau pakenkę. Būtume galėjusios pateikti tai per tiesioginę apklausą, o ne per kryžminę!

Lygiai kaip ir apie Makso alkoholizmą. Žmonėms patinka į doros kelią grįžęs nusidėjėlis. O jeigu būtume akcentavusios jo girtuokliavimą, atrodytų, kad ir jis nori kažką nuslėpti.

Veidas Prestonas šiandien pavaizdavo mane kaip tik tokią.

Prestonas jau sukišo savo daiktus į portfelį. Eidamas pro šalį mandagiai nusišypso.

– Apmaudu, kad nežinojote apie skeletą jūsų klientės spintoje. Ir kalbu ne perkeltine prasme.

Andžela nekreipia į jį dėmesio.

– Ar yra ir daugiau paslapčių, kurių nežinau? Aš labai nemėgstu staigmenų.

Vis dar priblokšta papurtau galvą ir paskui advokatę išeinu iš teismo salės. Mūsų laukia Vanesa ir mano mama, tik abi stovi atskirai.

– Kas atsitiko ? – klausia Vanesa. – Kodėl teisėjas išvarė pusę galerijos?

– Gal galim pasikalbėti automobilyje? Aš tikrai labai noriu namo.

Tačiau vos praveriame teismo duris ir išeiname į lauką, mus pasitinka klausimų kruša.

– Kelių savaičių nėštumas buvo nutrauktas?

– Kas kūdikio tėvas?

– Ar palaikote su juo ryšius?

Prie manęs prieina moteris. Iš geltonų sportinių marškinėlių suprantu, kad ji priklauso Vestboro baptistų bažnyčiai. Rankoje ji laiko plastikinį butelį su vaisių punšu, raudonu kaip kraujas.

Jai dar nespėjus užsimoti žinau, kad tą butelį svies į mane.

– Rinktis reikia tinkamai! – sušunka ji.

Mėgindama išsisukti žengiu žingsnį atatupsta, todėl skysčio užtykšta tik ant kojos. Užmirštu netgi Vanesą, bet staiga šalia išgirstu jos balsą.

– Niekada apie tai nepasakojai.

– Niekada nepasakojau niekam.

Vanesa šaltai dėbteli į mane. Paskui – į Maksą, kuris pėdina tarp dviejų advokatų.

– Kažin kodėl netikiu tavimi, – sako ji.

Mano mama jau ketina vytis Veidą Prestoną ir užsipulti jį, kad paviešino mano ligos istoriją, bet Andžela ištaria stebuklingą žodį („vaikaitis“), ir mama sudeda ginklus. Ji pažada paskambinti man vėliau ir pasiteirauti, kaip laikausi, nes dabar, akivaizdu, neturiu jokio noro kalbėtis. Su niekuo, išskyrus Vanesą. Važiuodama namo mėginu paaiškinti jai, kas atsitiko man liudijant. Ji neprataria nė žodžio. Kai užsimenu apie nutrauktą nėštumą, Vanesa krūpteli.

Galiausiai, kai ruošiamės pastatyti automobilį, nebeištveriu.

– Gal niekada nebesikalbėsi su manim?! – sušunku, užtrenkiu automobilio dureles ir paskui Vanesą žengiu į namus. Nusimaunu aplietas pėdkelnes. – Argi tai katalikiška?

– Juk žinai, nesu katalikė, – atsako Vanesa.

– Bet buvai…

– Aš ne dėl to prakeikto aborto, Zoja. Tai dėl tavęs . – Ji atsisuka į mane, delne tebegniaužia automobilio raktelius. – Tai svarbi tavo gyvenimo dalis, o man nieko nepasakei. Panašiai būtų, jeigu nepasakytum, kad sergi AIDS.

– Dėl Dievo, Vanesa, nėštumo nutraukimas – ne lytiniu keliu plintanti liga, neužsikrėsi.

– Manai, tik dėl to paslaptys išpasakojamos žmonėms, kuriuos myli?

– Tai buvo baisu, bet turėjau apsispręsti; nors viskas baigėsi laimingai, man nemiela apie tai kalbėti.

– Sakyk, kaip čia atsitiko, kad Maksas žino, o aš ne? – atšauna ji.

– Tu pavydi? Negi iš tiesų pavydi Maksui, kad pasakiau jam apie kažką siaubinga iš savo praeities?!

– Taip, pavydžiu, – prisipažįsta Vanesa. – Gerai. Esu savanaudė kalė, kuri nori, kad jos sutuoktinė atvirai papasakotų viską, kaip pasakodavo buvusiam vyrui.

– O aš norėčiau, kad mano sutuoktinė bent truputį užjaustų mane, – atremiu. – Ypač po to, kai Veidas Prestonas rausėsi mano praeityje ir dėl to tapau didžiausia mūsų šalies religingų dešiniųjų prieše.

– Žodis „mes“ – tai ne vien kelios raidės, – taria Vanesa. – Tik, atrodo, tu nesuvoki šito.

– Puiku! – sušunku, o akyse pasirodo ašaros. – Vadinasi, nori žinoti apie nutrauktą nėštumą? Tai štai: ta diena buvo baisiausia mano gyvenime. Verkiau visą kelią į ligoninę ir atgal. Du mėnesius mitau vien makaronais, nes nedrįsau prašyti mamos pinigų operacijai. Apie tai ji sužinojo tik kai grįžau namo vasaros atostogų. Nutraukus nėštumą, ligoninėje man skyrė vaistų, bet negėriau jų, man atrodė, kad nusipelniau skausmo. O vaikinas, su kuriuo draugavau ir kuris pritarė tokiam problemos sprendimo būdui, po mėnesio metė mane. Visi gydytojai, pas kuriuos lankiausi vėliau, vienbalsiai tvirtino, kad mano nevaisingumas su tuo niekaip nesusijęs, bet aš jais nepatikėjau. Na? Ar dabar laiminga? Ar tai norėjai sužinoti?

Dabar jau kūkčioju taip, kad vos girdžiu save. Man bėga nosis, plaukai išsidraikę ant veido, aš noriu, kad Vanesa prisiglaustų, apkabintų mane ir pasakytų: viskas gerai. Bet ji žengia žingsnį atatupsta.