Джоди Пиколт - Kelias namo

– Homoseksualai moko mūsų vaikus, mėgina įpiršti jiems savo gyvenimo būdą, – sako pastorius Klaivas. – Ironiška, kad šiuos jautrius jaunus žmonės konsultuoja tie, kurie gyvena nuodėmėje.

Sugriebiu policininkui už rankovės.

– Juk tai mokykla. Juk čia nevalia protestuoti. Argi negalite jų išvaikyti?

– Nebent jie padarytų ką nors neteisėto. Dėl tokios išvirkščios demokratijos kaltinkite liberalus, ponia. Tokie žmonės nori pasireklamuoti; o netoliese šurmuliuoja teroristai. Dieve, laimink Jungtines Valstijas, – išsiviepia jis ir žiaumodamas kramtomąją gumą dėbteli į mane.

– Aš ne prieš homoseksualus, – kalba pastorius Klaivas. – Bet man nepatinka tai, ką jie daro. Gėjai ir lesbietės jau turi vienodas su kitais teises. Tačiau ne, jie nori ypatingų teisių. Teisių, kurios pamažu, bet tikrai užgoš mūsiškes. Ten, kur viešpatauja jie, atvirai išsakydamas savo nuomonę kaip dabar, galiu patekti į kalėjimą neva už neapykantos kurstymą. Kanadoje, Anglijoje ir Švedijoje pastoriai, kunigai, kardinolai ir vyskupai buvo teisiami ir netgi nuteisti už pamokslus, nukreiptus prieš homoseksualumą. Pensilvanijoje evangelikų grupė, nešanti tokius plakatus, kaip kad laikome mes, buvo suimta ir apkaltinta etniniu bauginimu.

Pro šalį eina kitu autobusu atvažiavę mokiniai. Vienas iš jų meta į pastorių lipnų beisbolo kamuoliuką.

– Kvailys, – tarsteli vaikas.

Pastorius Klaivas ramiai nusivalo veidą.

– Jiems jau praplautos smegenys. Net darželiuose vaikams dabar teigiama, kad normalu turėti dvi mamas. Jeigu jūsų vaikas kalbės kitaip, jis bus pažemintas prieš bendraamžius. Ir tai plinta mokyklose. Jums gali baigtis kaip Krisui Kemplingui, mokytojui iš Kanados. Jis buvo nušalintas nuo pareigų, nes parašė laišką redaktoriui, kad homoseksualų seksas žalingas sveikatai ir kad daugelis religijų homoseksualumą laiko amoraliu. Bičiuliai, jis tik pateikė faktus, bet dėl to mėnesį negavo atlyginimo. O Anė Kofi Montes, „Bell Atlantic“ darbuotoja, buvo atleista iš darbo dėl to, kad paprašė ištrinti jos adresą iš darbovietės gėjų ir lesbiečių elektroninio pašto adresų sąrašo; ji nepageidavo gauti skelbimų apie jų vakarėlius ir šokius. Arba Ričardas Petersonas, savo kabinete iškabinęs Biblijos ištraukas. Jis taip pat buvo atleistas.

Man dingteli, kad pastorius Klaivas – nusiminusiųjų vadas. Jis ne suburia žmones dėl kokio nors tikslo, o priveda juos prie paranojos.

Minios pakraščiuose pasigirsta bruzdėjimas, lyg po antklode maltųsi šuniukas. Mane alkūne nustumia moteris su dideliu auksiniu kryžium, kabančiu tarp krūtų.

– Homoseksualų planai apriboja jūsų, krikščionių, teisę laikytis savo tikėjimo, – toliau kalba pastorius Klaivas. – Privalome priešintis, kol mūsų religinių ir civilinių teisių nepaniekino, nesutrypė tie…

Staiga kažkas – lyg juoda dėmė – trenkiasi į pastorių ir parverčia jį ant žemės. Trys kostiumuoti galvažudžiai mikliai pastato jį ant kojų. Tuo metu du policininkai sugriebia užpuoliką. Pamatęs, kas jį užpuolė, pastorius baisiai sutrinka. Lygiai kaip ir aš.

– Liuse! – sušunka jis. – Ką, po galais, darai!

Iš pradžių nesuvokiu, iš kur jis žino mergaitės vardą. Paskui prisimenu, kad ji lanko jo bažnyčią.

Matyt, per prievartą.

Prasibrovusi pro minią žengiu tarp pastoriaus Klaivo ir policininkų, pernelyg energingai besigrumiančių su Liuse. Abu užlaužė jai rankas už nugaros, nors ji sveria tik penkiasdešimt kilogramų.

– Išsivedu ją, – tariu taip įsakmiai, kad pareigūnai iškart paleidžia mergaitę.

– Mes dar nebaigėme, – sako pastorius Klaivas.

Vesdama Liusę į mokyklą grįžteliu jo pusėn.

– Susitiksim teisme! – sušunku jam.

Galiu eiti lažybų, Liusė dar niekada nebuvo tokia laiminga patekusi į mokyklą. Jos veidas išraudęs, išmuštas dėmėm.

– Giliai įkvėpk, – sakau jai. – Kaipmat palengvės.

Koridoriuje pasirodo Vanesa. Ji įdėmiai nužvelgia mus abi.

– Kas atsitiko?

– Mums su Liuse reikia nusiraminti, – tariu kiek galėdama ramiau, nors iš tikrųjų trokštu iškviesti Amerikos pilietinių teisių sąjungą, Andželą ar proktologą, bet ką, kas turi patirties kovojant su tokiais kvailiais kaip Klaivas Linkolnas.

– Eikit į mano kabinetą, – išsyk pasiūlo Vanesa. – Ir galit būti tenai, kiek tik norit.

Pro administracines patalpas, kur Liusė praleisdavo daug laiko drausminama direktorės pavaduotojos, nusivedu ją į jaukų Vanesos kabinetą. Uždarau duris.

– Ar gerai jautiesi? – pasiteirauju.

Liusė rankove nusivalo burną.

– Tik norėjau, kad jis užsičiauptų, – sušnibžda ji.

Manau, Liusė jau žino, kad viso to triukšmo ašis esu aš. Juk apie teismo procesą buvo rašoma laikraščiuose. Vakar vakare, kai valiausi dantis, mane rodė per vėlyvąsias žinias. O dabar prie mokyklos surengtas piketas. Iš pradžių norėjau, kad mūsų pačių labui ji nežinotų apie mano asmeninį gyvenimą, bet dabar tai būtų tas pat, lyg smėlio maišais gintis nuo cunamio.

Akivaizdu, Liusė jau viską žino. Kad jos bažnyčios nariai blogai atsiliepia apie mane. Todėl ir blaškosi nenumanydama, ką daryti.

Todėl užsipuolė Klaivą Linkolną.

Atitraukiu kėdę, kad ji galėtų atsisėsti.

– Ar tikite juo? – pasiteirauja Liusė.

– Atvirai kalbant, ne, – prisipažįstu. – Jis panašus į cirkininką.

– Ne. – Liusė papurto galvą. – Klausiu… ar tikite juo?

Iš pradžių jos klausimas mane suglumina. Vargu ar rastum žmogų, kuris klausydamasis pastoriaus Klaivo nesuvoktų, kad šis meluoja. Bet juk Liusė – paauglė. Ji lanko evangelikų bažnyčią ir visą gyvenimą girdėjo tuos pačius tuščius žodžius.

– Ne, netikiu, – atsakau tyliai. – O tu?

Liusė knebena savo juodų tamprių atirusius siūlus.

– Praėjusiais metais mūsų mokyklą lankė vienas berniukas. Džeremis. Mes visi žinojome, kad jis gėjus, nors jis pats niekada neišsidavė. Jam ir nereikėjo. Visi nuolat vadino jį pederastu. – Liusė pažvelgia į mane. – Prieš pat Kalėdas jis pasikorė rūsyje. Jo kvailiai tėvai buvo įsitikinę, kad tai dėl prasto pažymio iš civilinės teisės. – Jos akys sužimba kaip deimantai. – Aš pavydėjau jam, kad pasitraukė iš čia visiems laikams. Jo nebėra, o aš, kad ir kiek kartų mėginau, negaliu pasitraukti.

Burnoje pajuntu metalo skonį. Po akimirkos suvokiu, kad tai baimė.

– Liuse, negi nori pakenkti sau?

Ji nieko neatsako. Įdėmiai nužvelgiu jos dilbius – noriu įsitikinti, ar vėl nesipjaustė, bet nieko nepamatau. Netgi tokiu oru mergaitė vilki šiltais marškiniais.

– Noriu žinoti, kur, po galais, yra Jėzus, – vėl prabyla Liusė. – Kur Jis yra, kai aplinkui tiek neapykantos, lyg džiūtų betonas? Eik po velnių, Dieve. Eik po velnių, nes tavęs niekada nebūna šalia, kai pasidaro sunku.

– Liuse, pasikalbėkim. Ar turi kokį planą?

Kalbant su potencialiu savižudžiu pirmiausia patariama priversti jį išsikalbėti, tada lengviau išsklaidyti baimes. Turiu sužinoti, ar ji piniginėje nešiojasi tablečių, ar turi virvę spintoje arba gal po čiužiniu laiko pistoletą.

– Ar kas gali liautis mylėjęs tave dėl to, kad nepateisini to žmogaus lūkesčių?

Išgirdusi tokį klausimą nustėrstu. Pagalvoju apie Maksą.

– Manau, taip, – pripažįstu. Gal kas nuliūdino Liusę? Gal dėl to ji taip elgėsi šiandien? Kiek pažįstu šią mergaitę, ji varys žmones nuo savęs, o kai jie pasišalins, ji kaltins save. – Ar čia įsimaišęs berniukas?

Liusė pasisuka į mane, jos veide matau skausmą.