Джоди Пиколт - Kelias namo

Andžela Moreti nė už ką nenori, kad liudytų pastorius Klaivas.

– Gerbiamas teisėjau, – kreipiasi ji. – Jeigu ponas Linkolnas kviečiamas kalbėti apie Makso Baksterio reputaciją, nėra jokio reikalo suteikti jam specialiojo liudytojo statuso. Makso Baksterio byla – ne mokslo dalykas.

– Pastorius Klaivas yra religinis lyderis ir mokslininkas, – paprieštarauja Veidas. – Jis važinėjo po visą šalį ir skelbė Dievo žodį.

– O ar žinote, kur pamokslauti nevalia? Ogi teismo salėje, – atšauna Andžela.

– Norėčiau išgirsti jo paties nuomonę, – sako teisėjas O’Nilas.

– Žinau, kad norite, – sušnibžda Andžela.

Teisėjas piktai dėbteli į ją.

– Ką sakėte, advokate?

Andžela pažvelgia į teisėją.

– Kad esu žydė.

– Niekada nebūčiau pamanęs, ypač turint omeny tai, kad jūsų pavardė būdinga italų rajonui. Bet ačiū, kad pasakėte. – Paskui priduria: – Dabar visai kitaip suprantu kai kuriuos jūsų prieštaravimus. Advokate Prestonai, galite kviesti savo liudytoją.

Kai lydimas šerifo į salę įžengia pastorius Klaivas, galerija atgyja. Amžinosios šlovės bažnyčios nariai šaukia „aleliuja“ ir „amen“, o Vestboro baptistai ima ploti. Pastorius kukliai nuleidžia galvą ir nueina prie liudytojo pulto.

Jis paprašo būti prisaikdintas ranką uždėjęs ant savosios Biblijos.

– Prašom pasakyti savo vardą ir pavardę – protokolui, – prabyla Veidas.

– Klaivas Linkolnas.

– Kuo užsiimate?

– Esu Amžinosios šlovės evangelikų bažnyčios pastorius.

– Ar jūs vedęs, pastoriau?

– Taip, – atsako šis. – Turiu nuostabią žmoną, ir Dievas apdovanojo mus keturiomis puikiomis dukterimis.

Tris iš jų pažįstu – tai skaisčiaveidės, paauglystės dar nesulaukusios mergaitės, vilkinčios deramomis suknelėmis ir sekmadieniais giedančios kartu su tėvu. Ketvirtoji per pamaldas sėdi joms už nugarų ir neištaria nė žodžio. Kalbama, kad ji nepripažįsta Jėzaus kaip savo Viešpaties ir Išganytojo. Įsivaizduoju, kaip dėl to nesmagu tokiam žmogui kaip pastorius Klaivas.

Manau, visiems tenka nešti savo kryžių.

– Ar pažįstate šios bylos ieškovą?

– Taip. Maksas tapo vienu iš mūsų maždaug prieš šešis mėnesius.

– Ar pažįstate Ridą ir Lidę Baksterius? – klausia Veidas.

– Ridą pažįstu jau penkiolika metų. Jis puikus savo verslo žinovas – jau daugiau kaip dešimt metų tvarko mūsų bažnyčios finansus. Per nuosmukį buvome turbūt vienintelė pelno nesiekianti organizacija, uždirbusi pinigų. – Pastorius Klaivas pakelia akis. – Tikriausiai kažkas globojo mus fondų biržoje.

– Kiek laiko esate šios bažnyčios pastorius?

– Dvidešimt vienus šlovingus metus.

– Pastoriau, ką jūsų bažnyčia kalba apie homoseksualumą?

– Prieštarauju, – įsiterpia Andžela Moreti. – Nesuprantu, kaip tai susiję su ieškovo charakteriu?

– Atmesta!

– Mes tikime Dievo žodžiu, – atsako pastorius Klaivas. – Bibliją aiškiname paraidžiui. O joje daugelyje vietų teigiama, kad santuoka – tai vyro ir moters sąjunga, kurios tikslas – suteikti gyvybę; yra daug vietų, kur tiesiogiai smerkiamas homoseksualumas.

– Gal galite detalizuoti?

– Prieštarauju! – Andžela Moreti atsistoja. – Biblija nėra tiesiogiai susijusi su svarstoma byla.

– Tikrai? – klausia Veidas ir parodo į priesaikai skirtą Bibliją, gulinčią ant sekretorės stalo.

Andžela Moreti nekreipia į jį dėmesio.

– Gerbiamas teisėjau, pono Linkolno Biblijos interpretacijos – atviras religijos ir teisingumo propagavimas, o tai pažeidžia teisinės sistemos principus.

– Priešingai, gerbiamas teisėjau, tai tiesiogiai susiję su negimusių vaikų interesais ir su namais, kuriuose jie atsidurs.

– Leidžiu liudyti, – sako teisėjas O’Nilas.

Galerijoje, pačiam gale, sėdi vyras, vilkintis marškinėliais, ant kurių užrašytas homoseksualų šūkis: SPINTOS SKIRTOS DRABUŽIAMS. Jis atsistoja ir rikteli:

– Eik po velnių, teisėjau!

Teisėjas O’Nilas pažvelgia aukštyn.

– Prašymas atmestas, – ištaria abejingu balsu. – Šerife, prašom išvesti aną vyrą iš teismo salės. – Jis pasisuka į pastorių Klaivą. – Kaip sakiau, galite kalbėti. Bet kaip pavyzdį leidžiu pateikti tik vieną ištrauką.

Pastorius Klaivas atsiverčia Bibliją ir garsiai perskaito: Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. 60 Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalstų bjauriu iškrypimu ir užsitrauktų kraujo kaltę. 61 Žinau, tai dvi ištraukos, bet jos – tame pačiame puslapyje.

– Kaip jūs ir jūsų parapijiečiai aiškinate šias eilutes? – klausia Veidas.

– Nemanau, kad tik aš ir mano parapijiečiai, – atsako pastorius Klaivas. – Kiekvienam jas perskaičiusiam akivaizdu, kad homoseksualumas – pasibjaurėtinas. Nuodėmė.

– Dėl Dievo, – vėl įsiterpia Andžela Moreti. – Prieštarauju šimtąjį kartą.

– Šitam liudijimui suteiksiu deramą reikšmę, advokate, – sako teisėjas O’Nilas.

Veidas pasisuka į pastorių Klaivą.

– Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į šią bylą dėl negimusių vaikų. Kada apie juos sužinojote?

– Maksas atėjo pas mane po pokalbio su buvusia žmona ir atrodė labai prislėgtas. Akivaizdu, kad dabar ji gyvena nuodėmėje…

– Prieštarauju!

– Prašom išbraukti tai iš protokolo, – paliepia teisėjas.

– Buvusi Makso žmona norėjo gauti tuos embrionus, kad paskui jie būtų perkelti jos lesbietei meilužei.

– Ką patarėte Maksui? – vėl klausia Veidas.

– Kad galbūt šitaip Dievas stengiasi jam kažką pasakyti? Mudu diskutavome apie tai, kokios šeimos jis linki savo vaikams. Ir jis pasakė: tradicinės, krikščioniškos. Kai paklausiau Makso, ar jis pažįsta tokią šeimą, iškart paminėjo savo brolį ir brolienę.

Lidė , – dingteli man ir krūtinėje pajuntu aštrų skausmą.

O ką, jei pasisiūlyčiau kūdikius auginti kartu? Galėtume pasakyti apie tai Veidui, jis perduotų teisėjui, ir aš, biologinis tėvas, išsyk tapčiau lygties dalimi. Tada neatiduočiau kūdikių, pasilaikyčiau juos sau.

Tačiau Veidas jau pasakė, kad nenoriu būti tėvu.

Pasakė ir Lidė.

O jeigu ji ir norėtų, negaliu iš jos atimti to, ką dabar turi: pinigų, namo, saugumo. Aš niekada nepasieksiu Rido lygio.

Rido, kuris visą laiką padėjo man, o aš, brolis, atsilyginu permiegodamas su jo žmona.

Taip, esu puikus tėvas. Tikras, doras, sektinas pavyzdys.

– Ridas ir Lidė daug metų meldėsi, kad susilauktų vaikų, – sako pastorius Klaivas. – Neseniai jie netgi svarstė, kad gal reikėtų įsivaikinti. Kai Maksas atėjo pas mane, pamaniau: galbūt Dievas siūlo mums kitą, visiems naudingą sprendimą? Galbūt Lidė ir Ridas bus patys geriausi tėvai tiems ypatingiems dar negimusiems vaikams.

– Ir ką Maksas į tai?

– Jis buvo atsargiai optimistiškas. – Pastorius Klaivas pažvelgia aukštyn. – Visi mes buvome.

– Ačiū, pastoriau, – padėkoja Veidas ir atsisėda.

Andžela Moreti prabyla dar tebesėdėdama ant kėdės.

– Sprendimą, kuris būtų naudingas visiems, – pakartoja ji. – Ar tai turite omenyje?

– Taip.

– Nemanau, kad tai būtų naudinga Zojai, biologinei tų embrionų motinai.

– Kiek suprantu, daug svarbesni yra vaikų interesai, o ne būtinumas įtikti poniai Bakster, – atšauna pastorius Klaivas.

– Taigi manote, kad nebiologiniai tėvai – tiems embrionams daug geresnis variantas negu tai, kad vienas iš tėvų su jais susijęs tiesiogiai genetiškai?