Джоди Пиколт - Kelias namo

– Norite pasakyti, gali tapti homoseksualūs?

– Kaip tik taip. Prisiminkite senovės Graikiją. Homoseksualumas ten buvo labai paplitęs – ne dėl kokių nors genų, o dėl to, kad jį toleravo visuomenė. O toks elgesys, jeigu yra toleruojamas, randa daug pasekėjų.

– Ir galiausiai, tos pačios lyties asmenų santuoka padaro daug žalos vaikams, taip?

– Taip, nes tokia santuoka praskina kelią ir kitiems visuomenei nepriimtiniems santykiams. Pavyzdžiui, poligaminiams. Ar galite įsivaizduoti vaiko, kuris turi vieną tėvą, bet daug motinų, emocinį sąmyšį? Su kuo jam palaikyti ryšius? Įsivaizduokite, kas būna, jeigu ta santuoka išyra ir paskui vėl susituokiama. Gali atsirasti vaikų, turinčių du tėvus ir šešias motinas… – Ji papurto galvą. – Tai jau ne šeima, pone Prestonai, o bendruomenė.

– Leiskite paklausti jūsų, daktare Niukerk, ar homoseksualų santuokoms nepritariate dėl to, kad manote, jog tokia šeima nemylės vaiko?

– Jokiu būdu. Homoseksuali pora gali mylėti lygiai kaip ir heteroseksuali pora. Bet vaikui reikia ne vien tik meilės. Jam reikia papildomos patirties – turėti ir tėvą, ir motiną, kurie patartų, psichologiškai nukreiptų tinkama linkme.

– Prieštaraujantieji turbūt pageidautų įrodymų, – sako Veidas.

– Įrodymas – vaikų auklėjimo patirtis penkis tūkstančius metų ar panašiai tiek, pone Prestonai. Vaikų dalyvavimas naujoviškame socialiniame eksperimente gali būti pražūtingas būsimai kartai. – Ji pažvelgia į Zoją. – Galiu tik užjausti homoseksualus, kurie nori šeimos. Bet nekaltų vaikų poreikiai man svarbesni.

– Daktare Niukerk, jūs atlikote tyrimus, esate specialistė. Gal galite pasakyti, kuri šeima palankesnė augti tiems būsimiems vaikams?

– Taigi… Esu įsitikinusi, kad tie vaikai turėtų augti Rido ir Lidės Baksterių šeimoje.

– Ačiū, daktare, – linkteli Veidas ir pasisuka į Andželą Moreti. – Perduodu liudytoją jums.

– Sakote, homoseksualumas genetiškai neperduodamas, tiesa, daktare? – prabyla Andžela.

– Patvirtinančių įrodymų nėra.

– Minėjote, kad Beilio ir Pilardo tyrimas nėra įtikinamas argumentas. Jeigu vienas identiškas dvynys yra gėjus, dar nereiškia, kad toks bus ir kitas, ar taip?

– Taip.

– Nors identiški dvyniai turi daug identiškų bruožų, vis dėlto tarp jų yra tam tikrų biologinių skirtumų, ar pritariate? Pavyzdžiui, pirštų atspaudai?

– Na…

– Ir dar, daktare, jūs neatsižvelgėte į Levėjaus tyrimą, nes jis nėra patvirtintas.

– Taip, – sutinka psichologė.

– Ar esate susipažinusi su tyrimu, kai buvo ištirti aštuoni procentai naminių avinų, norėjusių santykiauti su kitais avinais?

– Ne.

– Tyrėjai išsiaiškino, kad tų avinų pagumburyje esantys neuronai buvo mažesni už heteroseksualių avinų, – paaiškina Andžela. – Taigi duomenys labai panašūs į tuos, kuriuos gavo Simonas Levėjus. Daktare, jūs kritikavote ir Dino Hamerio tyrimą, nes nebuvo atliktas pakartotinai, tiesa?

– Taip.

– Ar tai reiškia, kad tyrimas gali būti pakartotas?

– Galbūt, aš juk negaliu numatyti ateities.

– Ar girdėjote apie Švedijoje atliktą tyrimą? Buvo nustatyta, kad tradicinės orientacijos žmonių ir homoseksualių žmonių smegenys skirtingai reaguoja į vyriškos ir moteriškos lyties asmenų skleidžiamus feromonus, bylojančius apie stiprų fiziologinį polinkį į homoseksualumą.

– Taip, bet…

– Ar žinote, kad Vienoje mokslininkai nustatė kai kurių vaisinių muselių genetinius lytinius pokyčius? Tokios moteriškos lyties muselės nekreipdavo dėmesio į patinėlius ir mėgindavo poruotis su tos pačios lyties muselėmis, pamėgdžiodamos patinėlių poravimosi ritualus.

– Apie tai irgi nežinojau, – prisipažįsta psichologė.

– Ar girdėjote, daktare Niukerk, kad šiuo metu Nacionalinis sveikatos institutas pasirašė dviejų su puse milijono dolerių vertės sutartį ir ketina atlikti genetinius tyrimus su tūkstančiu porų gėjų, kurie yra broliai, kad geriau suprastų homoseksualumo genetiką? Mudvi abi žinome, kad vyriausybė retai kada skiria lėšų seksualumo tyrimams. Argi tai nereiškia, jog itin gerbiama institucija – Nacionalinis sveikatos institutas – pritaria nuomonei, kad homoseksualumo priežastis – biologinė?

– Hipotezes gali kelti kas tik nori, ponia Moreti. Bet moksliniai tyrimai ne visada jas patvirtina.

– Tada ką galite pasakyti apie daktarą Viljamą Rainerį iš Oklahomos universiteto? – kamantinėja Andžela. – Ar girdėjote, kad jis ištyrė šimtus vaikų, gimusių su lytinės diferenciacijos sutrikimais, tokiais kaip neišsivysčiusi varpa ar apskritai be jos? Toks kūdikis būdavo kastruojamas ir auginamas kaip mergaitė. Ar žinojote, daktare, kad nė vienas jų paskui nepajuto potraukio vyrams? Kad dauguma jų, kai buvo atstatinėjama lytis, panoro būti vyrais, nes jautė lytinį potraukį moterims? Sakyčiau, tai labai aiškus pavyzdys, kad auklėjimas nėra viršesnis prieš gamtą.

– Gerbiama advokate, – sako psichologė, – tikiuosi esate susipažinusi su Darvino natūraliosios atrankos teorija?

– Suprantama.

– Tada žinote, kad – tai pripažinta mokslinė nuomonė – pagrindinis visų rūšių tikslas yra būsimoms kartoms perduoti stipriausius genus. Kadangi homoseksualai, palyginti su hereroseksualais, susilaukia tik dvidešimt procentų palikuonių, ar tik nemanote, kad homoseksualų geną jau seniai panaikino natūralioji atranka? – Ji nusišypso. – Negalite lošti biologijos korta, jei nesugebate įrodyti.

– Esu tik paprasta advokatė, daktare Niukerk, – atremia Andžela. – Nedrįsiu mėgėjiškai užsiiminėti mokslu ar pseudomokslu. Taigi vienas iš jūsų argumentų, kad vaikui geriau augti heteroseksualioje šeimose, yra tas, jog neturint tėvo ir motinos kyla problemų, tiesa?

– Taip.

– O jeigu tokioje šeimoje vienas iš tėvų miršta, ar siūlytumėte tą vaiką atiduoti kitai heteroseksualiai porai?

– Tai būtų juokinga. Bet kuriam vaikui optimaliausia , kai yra ir tėvas, ir motina, bet taip būna ne visada. Juk įvyksta įvairių tragedijų.

– Pavyzdžiui, kai embrionas atiduodamas ne biologinei motinai.

– Prieštarauju…

Teisėjas susiraukia.

– Prieštaravimas priimtas.

– Atsiimu savo žodžius, – sako Andžela Moreti.

– O aš vis dėlto norėčiau atsakyti, – taria daktarė Niukerk. – Poniai Moreti galiu išvardyti daug mokslinių tyrimų, kurie patvirtino, jog be tėvo užaugęs berniukas labiau linkęs tapti nusikaltėliu ir gali būti įkalintas.

– O kaip dėl jūsų tvirtinimo, kad tos pačios lyties asmenų santuoka atveria duris daugpatystei? Ar nuo tada, kai Masačusetso valstijoje buvo leista tuoktis homoseksualams, kas nors kreipėsi su prašymu įteisinti poligaminę santuoką?

– Aš nesidomiu tos valstijos įstatymais…

– Padėsiu jums. Atsakymas: nesikreipė niekas, – sako Andžela. – Ir niekas nepareiškė noro tuoktis su uola arba su ožka. Taigi leiskite apibendrinti tai, ką išgirdau iš jūsų, daktare Niukerk. – Ji ima lenkti pirštus. – Vaikams, auklėjamiems homoseksualų šeimoje, gresia įvairios pražūtys. Homoseksualumas nėra įgimtas, jo išmokstama. Jei tavo tėvai – homoseksualai, tikėtina, kad ir tu pats būsi linkęs į tokius santykius. Jei augina heteroseksualūs tėvais, užaugęs ir pats būsi heteroseksualus.

Psichologė linkteli.

– Maždaug taip.

– Tada gal galite man dar kai ką paaiškinti? – pasiteirauja Andžela Moreti. – Kaip čia yra, kad daugumos homoseksualių žmonių tėvai yra įprastos orientacijos? – Ji apsisuka ir, kol psichologė mąsto, grįžta į savo vietą. – Aš baigiau apklausą.